To įrodymas – R.Daugirdo knyga „Rūke įšalusios dulkės“, suartinanti eseistikos, dienoraščių, atsiminimų, smulkiosios prozos žanrus, dabartį ir praeitį, atvirai emocingą pasaulio matymą ir ironiją kaip galimybę gintis nuo absurdo. Tai 15-oji R.Daugirdo knyga.
Pateikiame ištraukų iš šios knygos.
Prieangis
Jeigu devynis kartus spjausi į savo atvaizdą veidrody, kaip tautosakos įkaitas, pagal dvejetainę sistemą tai bus keturiasdešimt vienas. Ar tai ne priežastis pavargti?
Gal todėl į aplinką ir dangų dažniausiai žiūriu iš dviejų taškų – Vilniaus ir Klaipėdos. Lyg būčiau išvarytas į dviejų saulių sistemą. Ir norėčiau žvilgsniais – tiesėmis – atgaivinti dar du šešėlinius pasaulius, kurie konvulsyviai mirkčiodami neleistų per daug rimtai žiūrėti žemyn – kur vis tenka stumdytis, kad kažkur pajudėtum.
Vilniuje – gimiau ir užaugau, Klaipėdoje – leidau atostogas. Tada tai buvo (ir liko) migrantų miestai, persmelkti laikinumo ir subombarduoti senųjų gyventojų likimo nuolaužom.
Tarp šių dvigalvių griuvėsių (metaforų neištvirkintas žmogus galėjo juos pačiupinėti prie kiekvieno kampo) zujo naujieji gyventojai – kolonistai rusai ir lietuviai iš provincijos. Pirmieji buvo išdidūs – iš dviejų valstybių šiknų iškrapštė tuos miestus ir „padovanojo“ okupuotai Lietuvai. O lietuviai – net išsimokslinę – vis bandė sujungti kaimo trobos ir Stalino architektūrą su baroku. Ir išgriovė daugiau Vilniaus senamiesčio, nei tai padarė rusai ir vokiečiai per karą. Tikriausiai dar nebuvo užmiršę vaikystės dainų („Mes be Vilniaus nenurimsim“) ir dusino miestą savo aistringos meilės glėbyje.
Vaikystėje ir paauglystėje buvau visiškas nuopisa – savo kieme (Vilniaus senamiestyje) vienintelis nepatyriau vaikų kolonijos kaifo. Ir, aišku, neturėjau jokio autoriteto. Ypač lyginant su tais, kurie ten pabuvojo keletą kartų. Juokingiausia, kad nusikaltėliais tapo ne visi. Maždaug trečdalis „išaugo“ iki milicininkų.
Nudreifavau link šiandienos akinių. O tada šie miestai man priminė dvi pagyvenusias moteris. Viena – vulgari, nepasidažiusi, su mėlyne paaky (Klaipėda). Kitos grimas – jau apvarvėjęs, ir ji vis kikena – ne laiku ir ne vietoje. Lyg dvi prostitutės – geležinkelio ir senamiesčio.
Patranka
Vaikystėje ir paauglystėje buvau visiškas nuopisa – savo kieme (Vilniaus senamiestyje) vienintelis nepatyriau vaikų kolonijos kaifo. Ir, aišku, neturėjau jokio autoriteto. Ypač lyginant su tais, kurie ten pabuvojo keletą kartų. Juokingiausia, kad nusikaltėliais tapo ne visi. Maždaug trečdalis „išaugo“ iki milicininkų.
Tada grauždavausi, kad patranka aikštėje yra ne Vilniuje, o Klaipėdoje. Atrodė, priberčiau ten begalę degtukų sieros, įlįsčiau pats, uždegčiau ir iššaučiau kitur. Bent į Klaipėdą. Kur mano seneliai gyveno steriliam gimnazijos flygely. Kartu su Vakaruose mokslus baigusiais mokytojais, kurie visi kaip vienas buvo supuvę inteligentai, nevartojantys keiksmažodžių ir morališkai išsenkantys, kai reikia priploti gyvą būtybę – pvz., musę.
Jie vis mėgino į mane pripūsti – kaip į subliuškusį guminį piemenuką – oro iš kitų laikų. Bet vis iš kažkur atplaukdavo dresuoti krokodilai ir prakąsdavo gumą. O lopyti save jau teko pačiam.
Tautų draugystė
Vilniuje pradinę mokyklą baigiau Užupy. Visai šalia, kitoj gatvės pusėj, buvo lenkų mokykla. Su jos auklėtiniais kaldavomės beveik kasdien. Ir aršiai (gal dėl patirtų smūgių į galvą mane ir patraukė į poeziją). Dažniausiai skvere, priešais turgelį. Bet kartais abi pusės suformuodavo desantus į priešo teritoriją. Tai buvo veikiau žvalgybiniai mūšiai, siekiant nustatyti pažeidžiamas svetimos tvirtovės vietas.
Kai perėjau į A. Vienuolio vidurinę (dabar – Jėzuitų gimnazija), viskas vėl pasikartojo. Tik dabar vietoj lenkų teko kautis su rusiukais iš Subačiaus gatvės mokyklos. Turiu pripažinti, kad mes buvome žiauresni. Gal slėgė iš tėvų pasakojimų girdėtos istorinės nuoskaudos, o gal būtinybė apsiginti, nes mūsų visada būdavo mažiau.
Klaipėdoj niekad nesutikau nė vieno lenko. O rusiukai mūsų kiemo (gimnazijos stadiono) vengė. Nuo ryto iki vakaro lietuviukai iš aplinkinių kvartalų ten žaisdavo krepšinį.
Rengdavome ekskursijas į rezervatą – stalininių namų kvartalą prie Mažvydo alėjos. Prie aptriušusių staliukų pižamuoti vyrai triukšmingai trankė domino kauliukus. Retkarčiais siurbtelėdami iš kakliuko pigaus vyno ir rusiškai nusikeikdami. Jų žmonos dažniausiai vilkėjo riebaluotus chalatus, o plaukuose stirksojo „bigudi“. Šią idilę paįvairindavo vis plykstelintys „šokiai su kardais“. Kai kuri nors moteriškė išsiaiškindavo, kad jos „kumelys“ seksualiai aptarnauja kitą. Tada rusiškų žodžių „barokas“ būdavo toks riebus, kad mes ne viską ir suprasdavome. Bet vis tiek grįždavome „praturtėję“ – lyg apsilankę zoologijos sode, kurio Klaipėdoje nebuvo.
(Vėliau, kai mokiausi Piteryje ir suartėjau su disidentais, ieškojau tarp jų užtarimo kolonijų aborigenams. Veltui. Beveik visi nuvildavo – jų nuomone, mums kažkodėl reikia likti metropolijos sudėty.)
Dauguma anų laikų priešų jau yra viršuj (ar apačioj). Norėčiau, kad būtų viršuj ir lauktų manęs, karpydami debesis. Ir net pasidalytų jų garbanom. Kurių raštas bylotų daugiau, nei nevalingų veiksmų (judesių) prikimšti mūsų gyvenimai. Kurie taip ir liko neišskalbti.
Nusileidimas
Daug ko nedariau Klaipėdoje. Negėriau pieno pagiriom prie vaikų darželio tvoros. Nevėmiau į pirštinę autobuse. Ir t. t.
Bet prisimenu, kaip netoli patrankos esančiame parkelyje, šalia šokių paviljono, iš anksto sulipdavome į medžius. Patys šokiai mūsų nedomino, ir netgi seksas pakrūmy, visai netoli paviljono. Daug keisčiau atrodė, kai damos šalia kavalierių sutūpdavo ir nesidrovėdamos šlapindavosi.
Tada šventai tikėjome, kad mums bus viskas kitaip. Nebūtinai kaip saldžiuose moterų romanuose. Bet vis tiek – kitaip.
Turbūt tie medžiai buvo menka starto aikštelė. O gal įstrigome tarp šakų. Bet beveik visi nusileidome ant žemės kažkaip nevykusiai. Neradome net žolės, kuri sušvelnintų smūgį.
Motociklas
Turbūt tie medžiai buvo menka starto aikštelė. O gal įstrigome tarp šakų. Bet beveik visi nusileidome ant žemės kažkaip nevykusiai. Neradome net žolės, kuri sušvelnintų smūgį.
Labiausiai įstrigo vienas pirmųjų pasivažinėjimų Girulių keliu. Trys mano močiutės ten nusikapstė autobusu, o aš – kartu su dėde. Vėliau jis vežiojo močiutes – po vieną. Jos sėdėjo lopšelyje ir vaidino labai drąsias, nes dėdė stengėsi išspausti maksimalų greitį.
Tai buvo lyg išsiveržimas iš jų nuskalpuotų gyvenimų, paženklintų karų, okupacijų ir vienatvės (vyrus uždusino laiko vėjai).
Pasivažinėjimas akivaizdžiai atskleidė močiučių charakterius. Pragmatiškoji gerietė (mamos mama – ją vadindavom tiesiog močiute) apsiprato greičiausiai. Ji ir gyvenime sugebėdavo sėkmingai išplaukti iš bet kokio šūdo. Pasimetusi ir sutrikusi inteligentė (tėvo mama – ją vadindavau antrąja močiute) aiškiai buvo ne savo kailyje. Jos sesuo (ją visi vadino cioce) – fatalistė – nesipriešino likimui. Bet kai išlipo iš lopšelio, iškart užsirūkė „Kazbek“ papirosą.
Tačiau motociklas greitai pradėjo čiaudėti ir galutinai nurimo. Mes jį dar kilometrą stūmėme iki Melnragės – ten dėdė turėjo pažįstamą meistriuką. Iš šono turbūt atrodėme įdomiai – trys senutės ir aš, pusiau užgriuvę ant seno griozdo, slenkame tarp pušų į priekį, skatinami greta esančios jūros ošimo. Bet jos beviltiškai nesimato.
