Veiklaus kunigo gyvenimas buvo kupinas skaudžių patirčių ir pavojų. Jis, kilnojamas iš parapijos į parapiją, du kartus kalėjo už vaikų katekizavimą, išėjusį į laisvę saugumiečiai jį bandė sugniuždyti psichologiškai – slapta automobilio sėdynę ištepė chemine medžiaga, kuri nudegina sėdmenis ir šlaunis. Taip siekta kunigui inkriminuoti venerinę ligą.
Nuo kunigo nusigręžė bičiuliai, tačiau jis nė vieno žmogaus nelaikė priešu. Penkis kartus buvo kėsintasi jį nužudyti. Galiausiai J. Zdebskis, saugumiečių vadintas Akiplėša, įkyriai persekiotas iki paskutinės gyvenimo minutės, žuvo per autoįvykį iki šiol neišaiškintomis aplinkybėmis. Maištingojo kunigo paveikslą rašytojas sukūrė, remdamasis dar likusių gyvų bendražygių prisiminimais ir jų išsaugotais J. Zdebskio dienoraščiais.
„Šventojo Akiplėšos medžioklė“ – novatoriškas, drąsus kūrinys. Jame nepaliekama nuošaly ir dviprasmiškų jausmų kelianti lytiškumo tema. Kunigas Juozas nuolatos primena sau: grožėtis moters kūnu galiu, bet nesiekiu jausmų malonumo.
Kunigo gyvenimiškoji praktika iš tiesų atliepė Jono Pauliaus II-ojo kūno teologijos principus, nors persekiojamas kunigas vargu ar buvo apie juos girdėjęs. Teologijos įžvalgos apie žmogaus seksualumą ir šiandien tebėra savotiška laiko bomba. Šiame romane kitaip nei iki šiol prabylama apie erotiką bei seksualumą, drąsiai atskleidžiamas kunigo santykis su jaunomis bičiulėmis, paklydusiomis ir abejojančiomis, teikiančiomis jam įkvėpimo sielovados misijai. Celibatui įsipareigojęs kunigas ir moterys ir merginos iki šiol Lietuvoje – delikati tema.
Pateikiame romano ištrauką.
* * *
Blatnųjų parapija riečia šlykščiausius anekdotus, blevyzgoja, keikiasi, o aš guliu ant narų ir meldžiuosi.
– Ei, juodaskverni, gal pamiršai, kur esi? – šaukia jų vierchas. – Gal apkurtai? Ko toks nusmurgęs? Dievas nemėgsta ašarojančių davatkų, juk pats mums aiškinai, kad jam patinka linksmi vyrukai...
Kurį laiką nekreipiu į išsišokėlį dėmesio, meldžiuosi užsimerkęs, stengdamasis negirdėti keiksmų tirados, kuri sklinda iš jo burnos. Taip praeina viena minutė, antra, trečia...
Matydamas, kad manęs neišves iš kantrybės, prisiartina ir kiek turi sveikatos keikiasi tiesiai į ausį. Šlykščiai kalba apie Švč. Mergelę Mariją ir jos Sūnų.
Atsimerkiu.
Keliuosi.
Keikūnas nutyla, atsitraukia per ištiestos rankos atstumą ir ruošiasi kumštynėms. Persižegnoju ir jį peržegnoju, garsiai tardamas žodžius, o tada jau tyliu balsu klausiu:
– Ar žinai, kaip po mirties atrodys tavo pragaras?
– Nė kiek nebijau, – mosteli ranka, tik vos vos paliesdamas mano nosį. – Kai dėsiu, tuoj pats atsidursi savo rojuje.
– Už ką?
Jis nusikeikia, nusispjauna, ir vėl smūgiuoja, dabar jau į paslėpsnius ir visa jėga. Griūvu ant kameros grindų, pritrūkstu oro. Po minutės atsikeliu, svyruodamas žengiu link keikūno, lyg pralaimėjęs boksininkas po nokdauno, apglėbiu jį ir sakau:
– Broli, dovanok, esu kaltas, kad tu supykai.
Nepajuntu, kaip penketas blatnųjų apstoja mudu glaudžiu ratu.
– Ką turiu krepšyje, viskas jūsų. Man nieko negaila, – sakau.
– Susikišk į užpakalį tą savo terbą. Ji tuščia...
Įžūlusis mane pastumia ir aš, neišlaikęs pusiausvyros, pargriūnu.
– Mums tavo Dievas – va čia, – rodo nepadorius judesius.
Pašoku įniršęs, nors vos besilaikąs ant kojų, ir artėju prie skriaudiko, priešais save iškėlęs sugniaužtus kumščius. Pyktis užvaldė mane. Pajutau: jeigu jis dabar prasižios ar kilstels rankas, smogsiu iš visų jėgų.
– Ar tu gyvulys, ar žmogus? Privalai gerbti tuos, kurie sėdi su tavimi vienoje kameroje, – rėkiu garsiai. – O dėl Dievo vardo aš kovosiu ligi mirties! Turbūt tavo smegenys suminkštėjo... Ar šėtonas tave apsėdo? Tokio kaip tu kalėjime dar nesutikau, nors sėdžiu jau antrą kartą. Aš tave rimtai įspėju: man bus byla, o tu liksi invalidas arba... užteks gyventi!..
– Kostia, davaj! Kostia, neslušaj jevo!* – šokinėjo aplink mus blatniagos.
Stojo tyla.
Kas atsitiko mano priešininkui, ligi šiol nesuprantu. Fiziškai stipresnis Kostia būtų galėjęs sudaužti mane kaip obuolį, bet jis atsisėdo ant narų.
Nežinojau, kad galiu taip baisiai supykti, pažadinęs savyje Akiplėšą.
Išsitiesiu ir aš ant narų. Dar kokį pusvalandį jaučiu rankų raumenų konvulsijas.
Kostia sėdi kitame kameros gale ir nuleidęs galvą glostinėja pliką savo pakaušį.
Ar pajėgčiau už Kostią aukoti savo kentėjimus?
Akiplėšos kraujo kūneliai jau baigia tirpti mano gyslose. Jie vis dar supurto raumenis, tačiau Jėzaus žodžiai: Tėve, atleisk, nes jie nežino, ką daro! – grąžina sveiką protą.
Be manęs, Lietuvos kalėjimuose šiuo metu uždaryti dar du kunigai – Prosperas ir Antanas. Saugumiečiai išsigando Eucharistijos bičiulių sąjūdžio, kuris paplito po parapijas, pabūgo kunigų veiklos. Įsigaliojo protu nesuvokiami draudimai: laidojant tikinčiuosius nebegalima jų palaikų įsileisti į bažnyčią, nebegalima skambinti varpais, procesijose nešti kryžių...
Jaučiu, mano dienos Lukiškių kalėjime jau baigiasi. Greitai teismas, todėl privalau susikaupti ir apmąstyti paskutinįjį žodį, kurį galbūt man suteiks.
Svarbiausia – ne teisme pasisakyti. Svarbiausia, kad tai, ką šneki, būtų perduota į laisvę.
Laukiu žinių iš Sigito.
Saugumiečiai tyčia mane kilnoja iš kameros į kamerą, stengiasi laikyti sykiu su tokiais kaliniais, kurie dvasiškai žlugę.
Ši kamera – dviejų metrų pločio ir penkių ilgio. Treji dviaukščiai narai.
Prieš miegą sukirba paskutinioji dienos mintis: pasiruošti šventų Mišių aukai – dėl vyrų, su kuriais sėdžiu, ir savo išganymo.
Užsnūstu...
Lekiu apžergęs viencilindrį motociklą, vadinamą ižu, skrieju į būsimą parapiją. Kai atsiduriu bažnyčioje, krūpteliu, pamatau ant altoriaus laiptų sėdinčią Švenčiausiąją Mergelę. Išsigandęs sustoju per porą žingsnių ir suklumpu. Kas dabar bus? Ką Ji man pasakys?
Švenčiausioji Mergelė pakelia akis ir švelniai nusišypso.
Neapsakomo džiaugsmo banga užlieja širdį. Pabundu. Vėl matau kamerą, narus ir kvėpuoju pridvisusiu nuo prakaito oru.
Įžūlusis Kostia tarytum tik ir laukė, kol atsimerksiu: tuoj stryktelėjo nuo narų ir išpoškino:
– Juk melavai Praneliui, kad niekada nebuvai užgulęs moters?
Keista, tačiau šį kartą Kostia nesusikeikė, išvengė ir šlykščių žodžių. O juk visą savaitę, kalbėdami apie moteris, vadino jas tokiais baisiais vardais, kad geriau jų nė neprisiminti.
Net Pranelis, kuriam atidaviau šiltus baltinius, kitiems girdint bandydavo man įgelti ir pasityčioti iš celibato.
– Pasakysiu teisybę, o tu vis vien nepatikėsi, – tariau.
– Dabar mudu kameroje vieni... Nesilaužyk, ir tapsim draugais, – meilinosi Kostia.
Laimė, sutrinksėjo kameros durys, iš pasivaikščiojimo sugrįžo vyrai ir mudviejų pašnekesys nutrūko.
Prieš atbojų susėdote gerti vakarinės arbatos. Matydamas, kad parapijiečiai gerai nusiteikę, paklausei:
– Pasakykite man, tiktai sąžiningai, ar tikrai galvojate, kad visi katalikų kunigai miega su moterimis?
Kostia išrėžė:
– Žinai, ką aš tau pasakysiu? Vienas kitas čiochnutas gal ir pasitaiko, o visi kiti...
Netikiu, kad bobos jiems nė motais... Ne vieną kunigą esu pas mergų vežęs.
– Tu taksistas?
– Taip, lengvąja važinėjau.
– Bet žiūrėk, – bandei argumentuoti, – jeigu būtų tavo tiesa, tai šiandien Lietuvoje jau nerastum nė vieno tikinčiojo.
– Nejuokink! – išsišiepė Kostia. – O kiek jų beliko? Niekas nebetiki jūsų pasakėlėmis.
– Jei būtų, kaip sakai, ar sėdėčiau čia su tavimi ant narų?
– Šūdą mali, kunigėli, – įsidrąsino Pranelis. – Netikiu, kad tave uždarė dėl kunigystės.
Iš jų žvilgsnių, šnekų ir gestų supratai, kaip klaikiai jie neapkenčia skaistaus kunigo gyvenimo, kaip stengiasi pasididžiuoti paleistuviškais žygiais, šnekėdami būta ir nebūta, kad tik nuramintų savo sąžines.
