Ir iš tiesų – ką tiek daug galima prirašyti apie vieną ir tą patį miestą? Kokiais skirtingais rakursai galima po jį klaidžioti, pažindintis, tyrinėti, atradinėti? Ši apžvalga leis susigaudyti vilnietiškų leidinių gausybėje, padės atrasti būtent savo Vilniaus gidą bei iš naujo pažinti ir pamilti sostinę.
1. Sud. MARGARITA MATULYTĖ „Czeslawo Miloszo Vilnius“
Šią knygą leidykla „Apostrofa“ išleido prieš ketverius metus. Margaritos Matulytės pasiūlyta suasmeninta knygos forma pasitinka skaitytoją kaip Vilniaus gatvių žodynas ir dviejų intelektualų dialogas apie miestą. Iš esmės – tai Cz.Miloszo ir Tomo Venclovos susirašinėjimas, kartais dar vadinamas „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“. Knyga iliustruota Hopeno, Zdanovskių, Bulhakų ir Algimanto Kunčiaus fotografijomis. Pasak knygos sudarytojos, jos ne iliustruoja, o sudaro Cz.Miloszo atsiminimų apie Vilnių kontekstą.
„Czeslawo Miloszo Vilnius“ – tai atminties kelionė, grįžimas į jaunystės miestą, kuriame jis studijavo, formavosi, iš kur išvyko į platesnį pasaulį. Cz.Miloszui rūpėjo apmąstyti Vilniaus praeitį, suprasti ir įprasminti sudėtingų santykių, kurių liudytoju ir dalyviu pats tapo, raidą.
Pirmoje knygos dalyje rašytojas pasakoja apie gatves, kuriose prabėgo jo vaikystė, paauglystė ir jaunystė. Antroji knygos dalis – dviejų lietuvių išeivių, intelektualų diskusija, refleksija ne tik apie architektūrinį, urbanistinį Vilniaus veidą, bet ir apie miesto sociumą, politinę terpę, kurią pašnekovai spėjo patirti, pajausti. Čia skaitytojas gali suprasti, kaip į miestą žvelgiama iš emigranto, kosmopolito pozicijos, kaip Vilnius matomas Europos, pasaulio kontekste.
Ši knyga nepatiks šiandienos Vilniaus „įdomybių“ ieškotojams, o rekomenduojama norintiems po miestą pakeliauti laiku su dviem iškiliais kosmopolitais intelektualais. „Pasivaikščiojimo“ metu bus galima užsukti ir į rašytojų ratus, uždaras organizacijas, kuriuose jie dalyvaudavo, pamindžioti tuos pačius gatvių grindinius ir sužinoti kodėl T.Venclova ir Cz.Miloszas galiausiai nusprendė su Vilniumi atsisveikinti.
2. DARIUS POCEVIČIUS „100 istorinių Vilniaus reliktų“
Rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas, LUNI universiteto įkūrėjas Darius Pocevičius, inspiruotas meilės savam miestui ir įsiūčio dėl istorinių spragų, sudarė 839 puslapių talmudą apie Vilnių, tiksliau, atliko rimtą miesto istorinės urbanistikos tyrimą apie daugiau nei 100 istorinių Vilniaus reliktų.
Autorius nupučia dulkes nuo mums menkai pažįstamo Vilniaus, nuo tų šimtų miesto reliktų, kuriuos kasdien praeiname, pravažiuojame, gal net permetame žvilgsniu, bet niekada nesusimąstome, kokias istorijas, simbolius jie mena, kokias miesto paslaptis saugo. A.Pocevičiaus knyga kviečia atrasti gyvąją miesto istoriją, kurią pasakoja fundacinės lentelės, statinių likučiai, užrašai, monogramos, herbai, paminklai, dekoro elementai.
Knyga tikrai primena istorinį detektyvą, nes autorius atseka ne tik autoritetingų istorikų klaidas, „fantazijas“, bet ir stebuklingai dingusias gatves, virtusias į uždarų prabangių daugiabučių „koridorius“. A.Pocevičius knygoje ne vieną kartą suabejoja senųjų istorinių šaltinių pateikta informacija, ne vieną kartą kritikuoja tą patį Vilniaus žinovą, knygos „Dingęs Vilnius“ autorių Vladą Drėmą, „Vilniaus pilių“ autorių Napoleoną Kitkauską ir apgailestauja, kad visas istorikų dėmesys iki šiol buvo labiau koncentruotas į politinį elitą.
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ aprėpia daug įdomybių – kas iš tiesų žinoma apie mūsų pilis, bažnyčias, sinagogas, o kas sufantazuota, ką simbolizuoja viena ar kita skulptūra, pateikiama pikantiškų detalių apie jas, pasakojama, kad Vilniuje kadaise buvo pradėtas kurti žvėrinčius (zoologijos sodas), o 1931 metų pavasarį po Katedros aikštę buvo galima plaukioti su valtimis, kodėl Vilniuje nėra tramvajų, bet yra Tramvajų gatvė ir t.t..
Žinoma, tai tik maža dalis iš storos knygos, bet atrodo, kad net vos pavartęs kelias dešimtis jos puslapių jau kitą dieną vaikščiodamas po sostinės centrą imi pastebėti daugiau urbanistinių miesto detalių, kurios lyg sekretai atsiskleidžia tiems, kurie žino jų šifrus. Reliktų ir jų šifrų A.Pocevičiaus knygoje tiek daug ir tokių įvairių, kad, manau, net įnoringiausias miesto tyrinėtojas ras sau įdomių objektų ir susidarys savus maršrutus, kuriais norės žygiuoti pats ar lydėti miesto svečius.
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ – viena vertingiausių ir praktiškiausių šiuo metu išleistų knygų apie Vilnių. Tikiuosi, ji praplės ir pakeis tiek pačių miestiečių, tiek turistinių agentūrų ir gidų maršrutus po Vilnių, išves turistus toliau nuo senamiesčio grindinio. Tą padaryti padės į leidinį įdėti 59 žemėlapiai, 72 dokumentų atvaizdai, 122 piešiniai, 195 brėžiniai, 272 fotografijos, 941 panaudotas literatūros ir archyvinių dokumentų šaltinis. Beje, visi knygoje minimi „objektai“ – nemokami.
3. VIDAS POŠKUS „Nedingęs Vilnius“
Visai kitokiu nei anksčiau minėti leidiniai stiliumi parašyta dailėtyrininko Vido Poškaus knyga „Nedingęs Vilnius“. Tai tarsi šiuolaikiškas, gal net kiek įžūlokas atsakas solidžiam V.Drėmos „Dingęs Vilnius“ monumentui. V.Poškus knygos įžangoje perspėja, jog visai neketina oponuoti V.Drėmai, anaiptol, gerbia ir labai vertiną šio nuveiktą darbą, tik, sakosi, kiekvienas mes turime savo čia ir dabar egzistuojantį niekur „nedingusį Vilnių“, jo vaizdinį ar iliuziją, kurią ir bandė perteikti knyga „Nedingęs Vilnius“.
Knyga sudaryta iš šimto atskirų istorijų apie skirtingas miesto vietas. Į jas žvelgiama laikrodžio ar „smaigstant“ akupunktūros adatas principu.
„Nedingęs Vilnius“ skiriasi nuo kitų knygų apie Vilnių tuo, kad autorius turi puikų pasakotojo talentą ir skaitant pirmiausia į akis krinta subjektyvi pateikimo perspektyva, o pateikdamas faktus stengiasi juos įvilkti į kuo stilingesnį rūbą su intrigų sagelėmis.
Kiekviena istorija – lyg mažytė dailėtyrininko esė, atsiradusi einant ryte į darbą, vaikštant ir stebint miestą, kartais – net iš menkiausių detalių, tokių kaip išmargintos durys ar langai.
A.Poškus stebi miestą labiau kaip menininkas, ne kaip istorikas, todėl jo knygoje sužinosite ne tik įdomių faktų apie architektūrinius objektus, garsiausių menininkų, gyvenusių Vilniuje, namus, miesto bokštus, grindinius, bažnyčias, kurių reikia klausytis lyg muzikos, bet net ir tokius patarimus – kuriuo paros metu labiausiai atsiskleidžia vienos ar kitos miesto vietos grožis, kada saulė ypatingiausiai išryškina šešėlius, apšviečia tas miesto formas, kurių gal nepamatysit kitu paros ar metų laiku.
Dar – autorius savo pasakojimams naudoja itin vaizdingą, turtingą dailėtyrininko žodyną, kuriuo tarsi teptuku, plunksna, pieštuku ar dar kitu įrankiu piešia vis kitą Vilniaus eskizą, todėl jo istorijos, miesto vaizdiniai spalvingi, tapybiški, kontekstualūs, o kartais labai poetiški, muzikalūs ar net teatrališki, pvz: „…Gaivališkas jo virtuoziškumas turi kažką piraneziško!“
A.Poškaus „Nedingęs Vilnius“ lyg moko, kaip, kada, nuo kur ir iš kur reikia gėrėtis mūsų Vilniumi, tad greičiausiai šią knygą labiau įvertins labiau meniškos ar romantiškos sielos vilniečiai, o ne istorijos ir faktų fanai.
4. VLADO DRĖMOS „Dingęs Vilnius“– tai bene didžiausios apimties knyga apie Vilniaus istoriją, aprėpianti 634 istorines iliustracijas kartu su išsamiais autoriaus aprašymais, atskleidžiančiais laiko ir žmonių sunaikintus ar pakeistus Vilniaus architektūros paminklus. Autorius vedžioja skaitytoją po siauras senamiesčio gatveles ir vieną po kito atgaivina seniai išnykusius ar neatpažįstamai pakitusius pastatus, atveria pilių teritorijas, Lietuvos didikų rezidencijas, spalvingu žodžiu piešia didingo miesto panoramą, apžvelgia ir miesto istoriją, primena nelaimes, niokojusias mūsų sostinę, atkuria tikrąją seniai nugrimzdusią užmarštin miesto dvasią.
5. ANTANO RIMVYDO ČAPLINSKO „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“ – tai reikšmingiausia šio autoriaus knyga, o prieš tai jis yra išleidęs knygų apie Vilnių visą seriją „Vilniaus gatvių istorijos“.
Šioje A.Čaplinsko knygoje pristatoma Vilniaus miesto raida nuo pirmojo paminėjimo iki šių dienų. Atskirais laikotarpiais nagrinėjamos skirtingos, tačiau miesto istorijoje ženklų pėdsaką palikusios temos, tokios kaip Vilnių niokoję karai, miesto savivalda, amatai, prekyba, pramonė, miesto plėtra, gyventojų skaičius, transportas, vandentiekis ar gaisrai. Analizuojama ir įvairių institucijų (prieglaudos namų, gydymo įstaigų, maldos namų, mokymo institucijų, apsaugos tarnybų) raida. Remdamasis turto inventoriais ir kitais archyviniais dokumentais A.Čaplinskas aprašo miestiečių buitį, turėtas valdas, baldus, rūbus, papuošalus. Bet autoriui svarbiausi Vilniaus gyventojai, kurių knygoje minima tikrai labai daug. Galima net sakyti, kad Vilniaus miesto istorija knygoje atskleidžiama pasakojant apie gyventojų ir juos supusių institucijų, pastatų, daiktų istoriją. Šią knygą galima skaityti kaip grožinį kūrinį, romaną.
6. LAIMONO BRIEDŽIO „Vilnius – savas ir svetimas“ – tai Vilniaus istorija, perteikta kaip savotiška Europos geografija, tai pasakojimas apie miestą nuo pradžių pradžios, nuo Gedimino laikų iki šiandienos. Tai pasakojimas per žmones, per jų santykį su miestu, per jų suvokimą, koks tas Vilnius yra. Knygos autorius, buvęs vilnietis, dabar gyvena Vankuveryje, tad prisipažįsta, kad ši knyga pirmiausia yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.
L.Briedžio knyga remiasi pagrindiniais kelioninio pasakojimo sakramentais: praradimas, išpažintis, sugrįžimas ir atradimas. Tai nėra tradicinis kelioninės literatūros kūrinys, nors jo pasakojimo veiksmas remiasi skirtingų kelionių aprašymais. Ir kelionės tikslas – Vilnius.
Konkrečiau kalbant, knygos pasakojimas yra Europos istorija, išvaikščiota vinguriuojančiais, pažįstamais miesto keliais. Tai herojaus – Vilniaus – pasimatymas su savo atvaizdu: miesto istorija Europos veidrodyje.
Pažvelgus į Europą iš toli, tai yra nuo Vilniaus kalvų, pasakojimo slenksčio, žemyno istorijoje kaip veidrodyje atsispindi tai, kas liko keliautojui už nugaros: Wilno, Vilna, Viltie, Wilna, Vilnius… Miesto vardo polifonija veda pasakotoją į kitas erdves, kitus miestus ir kitų atmintį.
7. LIBERTO KLIMKOS knyga „Rimtos, juokingos ir graudžios senojo Vilniaus istorijos“ apie istorijos žingsnių aidus Vilniuje, jo urbanistikoje, kultūros ir mokslo istorijoje. Pasakojama apie mažai žinomus ar plačiau nenušviestus istorinius faktus, parinkus tuos, kurie turėjo didelę įtaką miesto raidai. Čia pateikiamos šviesuolių įžvalgos, aiškinančios magiškosios Vilniaus traukos priežastis. Kartu pasakojama ir apie vilniečius bei kitataučius gyventojus, jų spalvingus charakterius, nuopelnus mūsų šalies kultūrai. Knygoje didelė pasakojimų įvairovė apie miestą ir miestiečius – nuo žymių sukčių iki šviesiausių žmonių. Daugelis šių pasakojimų panašūs į laiko pagražintas ir nušlifuotas istorijas ar net anekdotus.
Leidinį sudaro tekstai, per pažinimą skatinantys miestą mylėti ir jį globoti. Knyga iliustruota architektės, dailininkės Vilijos Mačiulytės iliustracijomis.
8. Sud. ZITA TIUKŠIENĖ, NIJOLĖ SISAITĖ „Pasižvalgymai po Vilnių“ – šios knygos leidimą pernai inicijavo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Knygos išskirtinumas – joje nesusitelkiama vien į senamiestį, o apžvelgiami visi Vilniaus rajonai ir mažesnės miesto vietovės, tokios kaip Antaviliai, Dvarčionys, Turniškės, Valakampiai ir kt.. Rengiant šį leidinį buvo remiamasi dabartiniu Vilniaus miesto suskirstymu. Knygoje apžvelgiama miesto dalių istorija, architektūra, lankytini objektai. Puslapiai iliustruoti šių dienų fotografijomis, sena ikonografine medžiaga ir net literatūros, susijusios su kiekviena vietove/rajonu, sąrašu. Leidėjai šią knygą skiria moksleiviams, bet, manau, ji bus įdomi ir suaugusiam, norinčiam labiau pažinti skirtingas Vilniaus vietas ir supančius rajonus, kuriuose dauguma vilniečių gyvena ar ketina persikelti.
9. JUSTINAS ŽILINSKAS knyga „Mano Vilnius mano“ nusitaikė į paauglių auditoriją, su kuo jį ir sveikinu, nes kaipgi kitaip jaunuolius sudominsi miesto istorija ir pačiu miestu? Ši knyga – originali kelionė laiku po Vilnių su dviem draugais, Aiste ir Simu, kurie kasdien važiuoja į Metraštininko paskirtą vietą ir mena miesto mįsles: trankosi po kunigaikščių menes, lenda po kapinėmis, skrenda virš sodų, slepiasi nuo okupantų, šaiposi iš pavergėjų, kovoja už laisvę! Knygoje galima rasti kiek kitokią legendą apie Vilniaus įkūrimą, istorinių komiksų, susipažinti su įdomiomis Vilniuje gyvenusiomis asmenybėmis.
Knyga „Mano Vilnius mano“ skatina paauglius iš naujo pažinti Vilnių, atrasti nuotykius ir žaidimus savame mieste, verčia susimąstyti, kad jame gali būti taip pat įdomu kaip, bet kuriame pasaulio didmiestyje. Specialiai šiai knygai sukurti šiek tiek nutrūktgalviški maršrutai po miestą (maršrutų autorė – aukščiausios kategorijos gidė Skaidra Kulakauskienė) tokiais pavadinimais kaip: „Senojo miesto stebuklai“, „Vilnietiški kalneliai“, „Laisvės trasa“, „Nuotykiai Pavilnyje“.
10. ULOS ŠIMULYNAITĖS komiksų knyga „Vilniaus miesto legendos“ pasakoja tris legendas apie Vilniuje XVI amžiuje gyvenusį ir pokštus krėtusį magą Tvardauską: „Kaip Tvardauskas mėnulyje atsidūrė“, „Tvardausko kerų knyga“, „Barboros šmėkla“. Autorė ėjo į muziejus, žiūrėjo maketus, studijavo žemėlapius, tyrinėjo istoriją ir faktus, kad perskaitęs komiksų knygą žmogus sužinotų tikrų dalykų. Knygelė pagaminta iš pačių mieliausių lietimui medžiagų: viršelis plonutis, purus popierius be laminavimo ir kitų sintetinių medžiagų, knygoje rasite ir sulankstytą senovinį Vilniaus žaidimą-žemėlapį.
* * *
Be jau išvardintų knygų apie Vilnių, yra sukurta nemažai grožinės literatūros, kurioje Vilnius yra ir kaip pagrindinis knygos herojus, ir kaip ryškus, svarbus kontekstas, kuriame plėtojamas romano veiksmas. Iš visų jų verta išskirt tris rašytojus: Ričardą Gavelį, Jurgį Kunčiną ir Kristiną Sabaliauskaitę.
RIČARDAS GAVELIS sukūrė laikui nepavaldų, genialiai analitišką ir unikalų romaną „Vilniaus pokeris“ – apie savo miestą, šalį, jos esamas ir menamas vertybes, mitus ir realybę.Tai buvo tikra literatūrinė bomba, atnešusi į lietuvių literatūrą iš kelių skirtingų pasakojimo versijų susiūtą romano struktūrą, sovietinės sistemos kritiką, drąsiai demonstruojamą kūną ir grubią, destruktyvią erotiką bei daug ką piktinantį nukarūnuoto Vilniaus įvaizdį. Todėl šis romanas sukėlė tikrą „davatkų siautulį“ ir kartu susilaukė didelio dėmesio. Vėliau šis rašytojas sukūrė visą ciklą romanų apie Vilnių, bet „Pokeris“ laikomas reikšmingiausiu.
JURGIS KUNČINAS romane „Tūla“ Vilnių vaizduoja kaip neatsiejamą savasties dalį, kur realizuojasi pagrindinio herojaus gyvenimas. J.Kunčinas rašė daugiausiai apie Užupį, apie tuometę menininkų buveinę, apie atskirą respubliką mieste, visus jos griuvėsius ir užkaborius, besislepiančius greta kunkuliuojančios Vilnios, kurioje atsispindi Bernardinų bokštai, apie Filaretų, Olandų ir kitas gatveles, kuriomis vaikščiojo ir gyveno Tūla. Būtent J.Kunčinas per beprotiškai gražią, liūdną meilės istoriją parodė, kad sielos peizažai kartais labai glaudžiai susipina, susilieja su vietovės, miesto, kuriame vyksta veiksmas, kontekstu, sudarydami nedalomą vienetą.
KRISTINA SABALIAUSKAITĖ „Danielius Dalba & kitos istorijos“
Visos rašytojos K.Sabaliauskaitės knygos yra apie Vilnių, o ypač apsakymų rinkinys „Danielius Dalba & kitos istorijos“, kurioje rašoma apie lenkų Vilnių, žydų Vilnių, lietuvių Vilnių, sovietų Vilnių ir t.t. Pati K.Sabaliauskaitė sako: „Pasakodama Vilniaus istorijas, nesvarbu – barokines ar naujesnių laikų, visuomet bandau atskleisti jo grožį, jo dramatizmą ir tiesą, bylojančią daugybę kalbų ir tautų likimų. Vilnietis pagal apibrėžimą negali būti nei nacionalistas, nei ksenofobas, bet visada – poliglotas, nes tik taip gali suprasti tikrąjį Vilnių ir jį prakalbinti.“
