Ką reiškia kitaip?
Pirma. Knygoje viskas matoma penkiametės mergaitės akimis. Apie Sibirą pasakojama nedaug, daugiausiai apie tai, kokią ji grįžusi išvydo Latviją, to meto realijas ir žmones. Lietuvių literatūroje tokio pasakojimo neteko skaityti.
Antra. Kadangi susovietinto savojo krašto tikrenybės matomos vaiko akimis, jų vaizdavimas neturi jokio politinio pamušalo, jų nesupa ir negali supti refleksijos, – gauname paprastą, aiškų, dešimties Dievo įsakymų kategorijos atvaizdą.
Trečia. Šios temos literatūrai skaityti, kaip daugelis esame patyrę, turime nusiteikti, nujausdami, kad reikės eiti per slegiančius vaizdus. Čia nieko panašaus. Iš tremties vargų į tėviškę grįžusios Lauros džiaugsminga nuotaika net skaudžias patirtis spalvina vilties ir optimizmo spalva. Taip rašytoja iškelia svarbiausia pojūtį – esu savo tėvynėje – ir susiliečia su latvių literatūros klasikais, su savojo krašto tautosaka. Tai didesnė jėga už vieno istorijos tarpsnio skaudulius.
Taigi kalbame apie visai kitokią knygą, negu skaitytos lig šiol.
Skaitytojų vertinimas yra paaiškėjęs. Latviams prireikė septynių šios knygos leidimų. 2013 m., kai buvo išleista, paskelbta Metų knyga prozos kategorijoje. 2014 ir 2015 m. buvo populiariausia bibliotekose. Išleista Estijoje ir Gruzijoje. Šiemet išeis angliškai JAV. Verčiama į dar keletą kalbų.
M.Zalytė gimė 1952 m. Sibire. Poetė, dramaturgė, eseistė, savo kūryba ir visuomenine laikysena nusipelniusi autoriteto, simpatijų, apdovanojimų Latvijoje ir ne tik. Lietuvoje spausdinta jos eilėraščių (antologijoje „Mes atėjome į šį pasaulį“, 1983), išleista pjesė „Margarita“ (2005), Panevėžio Juozo Miltinio teatras pastatys jos pjesių. Biografijos detalė, įsiterpusi ir į romaną, – gimusią Sibire ją krikštijo tremtinės lietuvės. Barake. Prašome įsivaizduoti šias apeigas.
Romano pasakojimas natūraliai ir savitai sulietas su vaiko regėjimų būdu. Autorė Dievo apdovanota nuostabiu gebėjimu įsiminti savo vaikystės įspūdžius, matymus, suvokimus. Tokiomis akimis – iš tremties su tėvais iš tremties grįžusios penkiametės akimis – išvystame okupantų sudarkytą Latvijos gyvenimą, Lauros tėvų, prosenelių, kaimynų reagavimus ir elgesio būdą. Šeimos ir motinos tėviškės vaizdai skleidžia ypatingą šviesą.
Knyga sudėta kaip atskirų pasakojimų vėrinys. Kiekvienas jų gali būti skaitomas kaip nuotaikinga novelė, impresija, parabolė. Pavadinimai jų smagūs ir subtilūs. Pavyzdžiui, „Ežio kailinėliai“. Už gerą patarimą Dievas davęs ežiui aukso kailinius. Atsirado norinčių nudirti jam tokį kailį, nes gražus ir brangus. Ir tada Dievas kailį pakeitė – davė spyglius. Laura susidraugauja su ežiu. Autorė nieko nesako, bet skaitydami suprantame, kad jai lemtas ežio gyvenimas. Tremtinių vaikas be spyglių neišgyvens. Poetės metaforos pojūtis išliko jai perėjus į prozą.
Knygos kalba paprasta, judri, nepastebimai pereinanti į saikingus lyrizmo intarpus. Dialogai kupini gyvybės ir tikrumo. Svarbiausios veikėjos gyvybingumas išrankioja iš gyvenimo tėkmės tai, kas įdomu, išraiškinga, komiška, kas gali nuskaidrinti ir pakylėti. Ypatingo kolorito pasakojimui suteikia parvykėlių kalba, užkrėsta barakų žodyno ir posakių.
Skaitytojai turėtų pastebėti, kad per visą romaną mergaitė suvokia save trečiuoju asmeniu – Laura, ji. Pirmą kartą „aš“ ištaria paskutiniame puslapyje. Kai prisiima įsipareigojimą savo giminei. Reikšminga, subtili, vaiko gyvenimo liniją perteikianti stilistinė figūra.
Literatūros kritikas, net jei norėtų, M.Zalytės romanui neturėtų ką prikišti. Puiki, novatoriška, klasikinės vertės knyga. Daranti posūkį tremties literatūroje. E.Drungytės išversta kūrybiškai.
Su Mara Zalyte susipažinau bene 1980 metais. Buvo tada Vilniaus ir Rygos rašytojų bendravimo. Tada nei ji apie savo Sibirą ką sakė, nei aš sakiau. Toks buvo ežiukų gyvenimas.
