Nors leidykla per metus išleidžia vos 3–4 knygas, tačiau stengiasi, kad kiekviena knyga patrauktų skaitytoją savo dizainu, formatu, taigi dailininkas apipavidalintojas knygų leidybos procese griežia pirmuoju smuiku. Leidykla spėjo pelnyti ir literatūros kritikų, ir skaitytojų pasitikėjimą, išleidusi Fredericko Exley (JAV) romaną „Paskutinė troškulio stadija“, Davido Carkeeto (JAV) romaną „Kalbininkas buvo veik tobulas“, Steve’o Tesicho (1942–1996) romaną „Karu“. Knygos pasiekė nemažus tiražus, o paskutinė netgi tapo bestseleriu.
Su lietuvių rašytojo romanu leidykla dar kartą pataikė į dešimtuką: šis sulaukė begalės recenzijų įvairiausiuose leidiniuose, pradedant žurnalais, skirtais knygynų ar bibliotekų darbuotojams, baigiant interneto portalais, orientuotais į platų skaitytojų ratą.
Tad kaipgi „Vilniaus pokeris“ atrodo prancūzams? Pradėsime nuo žurnalo „Le Magazine littéraire“ (2015, Nr. 5), skirto literatūra besidomintiems skaitytojams. Čia išspausdinta literatūros kritiko Arthuro Montagnono recenzija „Lietuviški kliedesiai“. Trumpai pristatęs romano autorių ir pabrėžęs, jog „Vilniaus pokeris“ yra pirmasis Gavelio romanas, išverstas į prancūzų kalbą, kritikas aptaria romano protagonistą Vytautą Vargalį, kanukų reikšmę. Jo manymu, du protagonistą lydintys personažai – Martynas ir Stefa – pateikia „kontrapunktinį pasakojimą Vytauto pasakojimui“. Biblioteką, kurioje dirba Vargalys, kritikas įvardija kaip „šmėklišką teatrą, Vilniaus metonimiją“. Anot jo, Vytauto bičiuliai „nelaiko jo visišku pamišėliu, nes supranta, kad jo kliedesiai liudija apie sunkiai apčiuopiamą blogį, kurio buvimą visi pripažįsta. Apie kažką panašaus į tautinį blogį?“ Autorius užsimena, jog romaną jau buvo pradėjusi versti Ugnė Karvelis, tačiau jos darbą nutraukė mirtis. Jo manymu, „prancūziškas vertimas išreiškia Ričardo Gavelio daugiaformį iškalbingumą, sykiu burleskišką, niūrų ir melancholišką, valdantį kelias pasakojimo gijas, ir visada pateisinantį skaitymą“.
Macha Séry recenzijoje „Lietuva tada, kai visi vaikščiojo žemyn galva“ dienraštyje „Le Monde“ (2015-06-05) iš pradžių aptaria Lietuvos tapimą devynioliktąja euro zonos šalimi. Autorės manymu, po 200 metų nuolatinės okupacijos pagaliau Lietuva gali rinktis savo likimą. Romane, anot jos, „Ričardas Gavelis in vivo stebi totalitarinę beprotybę, tautos amneziją ir identiteto paieškas“, o Vilnius atitinka tam tikrą visuomenės modelį, kuris parankus diktatūrai, nes sietinas su žmonių skruzdėlynu. Kritikė pripažįsta, kad „Vilniaus pokeris“ yra „iškilus europinis romanas, pratęsiantis, pavyzdžiui, Joyce’o „Uliso“ (1922) tradiciją. (...) Kūrinyje telpa pasaulis, kuriame samprotaujama apie viską – nuo sekso iki filosofijos, kuriame žmonės patiria šiuolaikinę vienatvę“. Jei „Ulisas“ yra susijęs su Homero „Odisėja“, Vilniuje, kaip mieste labirinte, irgi galima aptikti asociacijų su šiuo kūriniu, nes moteris čia pavadinama „kryžkelių Kirke“. Kritikė apibūdina romaną kaip „komišką, tragišką, kartais pornografinį kūrinį, kupiną politikos“. Straipsnis užbaigiamas taip: „Kitų Ričardo Gavelio romanų (dar neverstų į prancūzų kalbą) pavadinimai, tokie kaip „Septyni savižudybės būdai“ ar „Paskutinioji žemės žmonių karta“, liudija jo neviltį. Rašytojas nusižudė 2002 m., būdamas 52-ejų. „Vilniaus pokeris“ yra jo šedevras.“
Dvisavaitinio literatūrinio leidinio „La Quinzaine littéraire“ (2015-05-16) kritikas Santiago Artozqui recenzijoje „Geležinio vilko istorija“ irgi pirmiausia užsimena apie Lietuvos praeitį – XIV a., laikomą šalies aukso amžiumi, akcentuoja, jog nedidelė valstybė išsaugojo savo kalbą ir tik apie 20 metų yra nepriklausoma. Be to, jis dar atpasakoja legendą apie Geležinį vilką. Tada recenzijos autorius pristato keturis romano pasakotojus – Vytautą Vargalį, Martyną Pošką, Stefaniją Monkevičiūtę ir Gediminą Riaubą, kurie „pasakoja paeiliui tuos pačius įvykius, besiklostančius 197... m. tarp spalio 8 ir 30 d., ir apie juos kiekvienas pateikia savo versiją“. Pasirodęs romanas lietuvių kalba padarė bombos įspūdį, visuomenė suskilo į tuos, kurie buvo už šį romaną, ir į tuos, kurie nepritarė kūrinio idėjoms. Kritikas klausia kodėl. Ir pats atsako, kad „šiuo romanu Gavelis paprasčiausiai be užuolankų iškelia tautinės tapatybės klausimą“. Anot jo, romane svarstoma, kuo Geležinio vilko legenda aktuali 197... metais. Anot kritiko, tai toks pats teisėtas klausimas lietuviui, kaip ir italui apie Romos vilkę. Neatsitiktinai romano autorių jis lygina su Dante, nes Gavelis šiuo tekstu tarsi atkuria savo šalies kultūrinę tapatybę. „Tuo požiūriu jis lygintinas su Dostojevskiu, Kafka, Burroughsu ar Kundera, kurie minimi ketvirtame romano viršelyje, nes, kaip šių jautrių rašytojų pasekėjas, Gavelis šokiruoja, tačiau šokiruoja stiliumi, skaldo istoriją žaismingai, jo plunksna nepriklausoma ir viską sau leidžianti. Puslapis po puslapio sapnų pasaulis susilieja su pornografija, nekaltumas su paranoja, o kilnumas su šlykštumu – begalinė sąmonės tėkmė niekada nesustoja. Jo prozoje galima aptikti užuominų į kitas knygas, kitų autorių įtakų, tačiau jos pritampa ir nerėžia ausies.“ Recenziją kritikas užbaigia: „Tikėkimės, kad mums nereikės laukti 25 metų, kad paskaitytumėm „Vilniaus džiazą“?“
Savaitinio žurnalo „Livres Hebdo“ (2015-03-13) kritikas Seanas J. Rose’as straipsnį „Paranojiškas Vilnius“ pradeda mintimi: „Pagaliau šiuolaikinės lietuvių literatūros šedevras išverstas į prancūzų kalbą.“ Tada kalba apie 1989-uosius, kurie susiję su Berlyno sienos žlugimu, Šaltojo karo pabaigos pradžia, taip pat maždaug tuo metu Lietuva pirmoji pradėjo savo atsiskyrimo nuo SSRS kelią. „1989-ieji buvo sykiu ir metai, kai pasirodė Ričardo Gavelio (1950–2002) „Vilniaus pokeris“ – svaigulio kupina baltiškoji „Kelionė į nakties pakraštį“, sumišusi su Dostojevskio „Užrašais iš pogrindžio“ ir Kafka.“ Kritikas daugiausia dėmesio skiria Vargaliui, buvusiam tremtiniui, kurį lanko praeities vaiduokliai. Jis taip pat aptaria kanukus, ne tik išsiurbiančius žmonių kraują, bet ir atimančius individualybę. Galiausiai kritikas daro išvadą, kad „Vilniaus pokeris“ yra „visų pirma apokaliptinio ir didingo miesto portretas“. Kadangi šis savaitinis žurnalas skirtas knygynų ir bibliotekų darbuotojams, galima spėlioti, kiek straipsnis prisidėjo prie lietuvių rašytojo romano užsakymų. Tačiau vaikštant po Paryžiaus knygynus, ne viename matyti, kad ranka rašytą susižavėjimo kupiną atsiliepimą apie „Vilniaus pokerį“ ne vienas darbuotojas sąvaržėle yra pritvirtinęs prie knygos viršelio kaip informaciją pirkėjui.
Literatūriniame mėnraštyje „Le matricule des anges“ (2015-04-01) kritikas Thierry Guinhut recenziją „Istorijos rūsiai“ pradeda taip: „Tarp barokinio detektyvo ir fantazijos atsidūręs „Vilniaus pokeris“ yra siaubingas romanas apie baltų sąmonę.“ Jo manymu, keturi romano pasakotojai leidžiasi į literatūrinį pragarą ir grumiasi ieškodami neįmanomos laisvės. Kritikas klausia: „Ar Vytautas Vargalys, kuris gali būti autoriaus antrininkas, tėra paranojos apimtas pasakotojas?“ Apibūdinęs kitus tris pasakotojus, autorius daro išvadą, kad „Vytautas išlieka miesto paslaptis, sužlugdyta politinė sąmonė, juoda metafizinė skylė. O Vilnius irgi yra personažas – daugiaformis, apimtas haliucinacijų, melagingas, klastingas, kurio kodo raktas yra Vytautas“. Kritikas įsitikinęs, kad romane supriešinama totalitarizmo tironija ir menininko sąmonė. Galiausiai kritikas pripažįsta, kad „rašytojas veikia skaitytoją kaip Kafka, kuris tarsi išpurto, išpuvo iš vidaus, kaip Borgesas, kuris tarsi žaidė pokerį su savo personažų vudu lėlėmis“. Neatsitiktinai 1989 m. pasirodęs romanas sukėlė tiesiog „literatūrinį gaisrą, kuris nušvietė Baltijos šalių sovietinės traumuojančios okupacijos tamsiąsias puses“. Jis baigia straipsnį teiginiu, kad šis romanas verčia pasidomėti kitais rašytojo kūriniais.
Kultūrinio savaitraščio „Les Inrockuptibles“ (2015-03-04) kritikė Emily Barnett recenzijoje „Jie visuomet čia“ pirmiausia primena Berlyno sienos žlugimą, tuomet pažymi, kad Gavelis romane pateikia haliucinacijų kupiną Vilniaus paveikslą. Kritikės įsitikinimu, „Ričardas Gavelis mus įsviedžia kažkur tarp Burroughso haliucinacijų, Bukowskio vynu atsiduodančio švelnumo ir Kafkos „Pilies“. Kaip visi Kafkos herojai, pasakotojas nusilaužia dantis į tikrovės sieną, administracinį ir šaltą pasaulį...“ Pabaigoje autorė teigia, kad romanas iš esmės pasakoja apie geopolitinę tragediją ir primena, jog šiandienis skaitytojas ją gali susieti su Ukrainos tikrove ir Putino ambicijomis išplėsti imperiją.
Dailės mėnraštyje „Artpress“ (2015-04-21) kritikas Alexandre’as Mare’as pateikia „Vilniaus pokerio“ anotaciją. Jis kalba apie Vargalį, kuris jaučiasi persekiojamas ir užtat slepiasi bibliotekoje. Ir klausia: „Su kuo grumiasi Vytautas? Su tais, kurie jį pasiuntė į tremtį? Su slibinu, tūnančiu miesto požemiuose? Su tais, kurie bandė pavogti jo laimingų dienų prisiminimą?“ Jis pripažįsta, kad pasakotojo, kaip ir mūsų, sumaištis prasideda tada, kai privalome rinktis. „Kafka, Dostojevskis, Orwellas ar net Calaferte1 – tokią galėtume nubrėžti šio romano genealogiją.“ Neatsitiktinai jis užbaigia recenziją sakydamas, kad „Vilniaus pokeris“ atskleidžia niūriuosius metus, kai buvo falsifikuojama Rytų Europos šalių istorija ir dvasia.
Savaitiniame žurnale „Marianne“ (2015-05-22) H. A. recenziją „Rytuose – didelė naujiena“ pradeda taip: „Jei mėgstate totalinį romaną, šis atradimas skirtas jums. (...) „Vilniaus pokeris“ yra savotiškas geizeris, kuris prasideda tarsi Kafkos romane ir tampa naratyviniu bei eksperimentiniu objektu, netikėtai primenančiu Beckettą ar Joyce’ą, Dantę, Burroughsą ar Orwellą.“ Recenzentas atkreipia dėmesį į Vargalį, kurio patį ilgiausią pasakojimą pakeičia kiti pasakotojai. „Vilniaus pokeris“ gali pasirodyti sunkus skaityti, tačiau skaitytojas netrukus pastebi, kad jis sėdi Kusturicos karuselėje, išgyvena kalbos šventę, susiejančią begalinį žodžių srautą ir neologizmus.“ Romanas 1989 m. buvo „pirmasis lyrinis ir trikdantis, politinis, filosofinis, bet taip pat bitnikiškas ir pornografinis romanas“. Recenzija užbaigiama šūkiu: „Tegyvuoja Ričardas Gavelis.“
Mėnraštyje „Philosophie Magazine“ (2015-06) kritikas Mehdi Belhajas Kacemas pateikia recenziją „Mano miestas – pragaras“, kurioje „Vilniaus pokerį“ pavadina lietuviškąja „Kelione į nakties pakraštį“. Recenzentas teigia: „Galiausiai supranti, jog susidūrei su netaisyklinga, nepaprastai sumaniai parašyta epopėja, kur pati smulkiausia istorinė detalė nurodo į visos Istorijos Makrokosmą. Kiekvienas Vilniaus pragaro nutikimas atkuria košmarą, kuris yra Istorija, kur išmėginimas kontrole, paklusnumu, kankinimais ir persekiojimu yra toks pat senas kaip pati žmonija.“ Paskui kritikas svarsto kanukų prigimtį, manydamas, kad jie galbūt yra zombiai, nežemiškos civilizacijos atstovai, tobuli automatai. Jis stato Gavelį į vieną gretą su Kafka, Céline’u, Faulkneriu, Artaud, Beckettu, Burroughsu, Selby’u2, Bernhardu, Krasznahorkai3.
Jau mūsų minėta Emily Barnett moterims skirtame savaitiniame žurnale „Grazia“ (2015-04-30) publikuoja Gavelio romano anotaciją „Apsėstieji“, kuri daugmaž atkartoja šios autorės recenziją žurnale „Les Inrockuptibles“, tačiau paskutiniuoju sakiniu daroma tokia išvada: „Nieko nėra labiau hipnotizuojančio už šį irrealų ir šaltą pasaulį uždaroje pokomunistinėje freskoje: lydimas šuns filosofo, rašytojas joje it burtininkas valdo pamišusius laikrodžius, rūgščių pritvinkusį lietų ir gašlias dievaites.“
Monpeljė regiono dienraštis „Midi Libre“ (2015-04-06) spausdina trumpą anotaciją „Pokeris ir geležinė uždanga“ be autoriaus pavardės. Romane atskleidžiama sovietinės Lietuvos epocha „su absurdo, autodestrukcijos, neįveikiamo gyvybingumo mišiniu. Šis šedevras apie engiamą laisvę niekad nebuvo išverstas Prancūzijoje. Jį puikiai išleido leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ ir jis nusipelno skaitytojo dėmesio“.
Galiausiai interneto žurnale „L’intranquille“ (2015-03-30) teigiama, kad Vargalys klaidžioja po epochas ir prisiminimus, o miesto ir beprotybės labirinte jam padeda gražuolė Lolita. Nepasirašiusio autoriaus manymu, romanas tam tikra prasme yra Vargalio ir Lolitos istorija. Kaip prisipažįsta autorius, „neįmanoma apibendrinti kūrinio, kadangi jis yra toks tirštas ir sprūstantis iš klasifikacijos rėmų, tačiau galima drąsiai prisiminti Kafkos ar Joyce’o pasaulį, Burroughso ar Faulknerio beprotybę ir Nabokovo ar Pessoa siekį“. Romanas įvardijamas kaip „himnas laisvei ir literatūrai, taip pat meilei ir sapnų pasauliui“...
Kaip matyti, Prancūzijos literatūros kritikų atsiliepimai apie Gavelio romaną kupini entuziazmo. Neteko aptikti nė vienos recenzijos, kur būtų suabejota šiuo kūriniu, o jo autoriaus gretinimas su pasaulinės literatūros milžinais suteikia dar daugiau svorio jo kūrybai. Reikia tikėtis, kad šios kritikų nuomonės atkreips Prancūzijos leidyklų dėmesį ne vien į kitus Gavelio romanus, bet ir į kitus Lietuvos rašytojus.
