Genialus rašytojas suprato, kad gyvenimo esmė bei vertė susideda iš kasdienybės smulkmenų. Savo gyvenimu bei kūryba jis, pasirodo, geba pateikti išties netikėtų atsakymų. Juos rasite ką tik lietuviškai pasirodžiusioje Alaino de Bottono knygoje „Kaip Proustas gali pakeisti jūsų gyvenimą“. Įtaigiai derindamas literatūrinės biografijos ir praktinių patarimų žanrus autorius parodo, kokią didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui, galvosenai ir elgsenai daro literatūra ir kaip, sąmoningai ją vertinant, galima iš esmės pakeisti save. Skelbiame knygos ištrauką.
* * *
Nedaug yra dalykų, kuriems žmonės būtų skyrę daugiau dėmesio už nelaimes. Jei piktavalis kūrėjas į žemę mus būtų siuntęs su išskirtine misija kentėti, visiškai pagrįstai galėtume džiaugtis sėkmingai atlikę šią užduotį. Ir išties aplink apstu to, kas tikrai neteikia paguodos: kūno trapumas, meilės nepastovumas, visuomenės nenuoširdumas, draugystės tykantys pavojai, visa stelbiantis įpročio poveikis. Tad visiškai natūralu, kad tokio atkaklaus blogio akivaizdoje nieko kita nekantriau nei mūsų pačių sunaikinimas nelaukiame.
Praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje Paryžiuje dairydamasis ko nors pasiskaityti galėjai užkliūti už „L'Intransigeant“. Dienraštis garsėjo tiriamosios žurnalistikos naujienomis, didmiesčio apkalbomis, suprantamai pateiktais skelbimais ir aštriais redakcijos vedamaisiais. Jame kelti ir svarbūs klausimai prašant prancūzų garsenybių į juos atsakyti, tarkim: „Koks, jūsų nuomone, auklėjimas geriausiai tiktų jūsų dukrai?“ arba „Kaip siūlytumėt spręsti transporto problemas Paryžiuje?“ O 1922 metų vasarą skaitytojų itin iškilmingai paklausta:
Amerikiečių mokslininkas praneša, kad pasaulio pabaiga ateis ar bent jau didžioji žemyno dalis bus sunaikinta taip netikėtai, kad žus šimtai milijonų žmonių. Jei ši pranašystė būtų patvirtinta, kaip ji paveiktų žmonių elgesį per tą laiką, kai sužinota apie neišvengiamą įvykį ir iki pačios katastrofos? Kaip, sužinojęs šią naujieną, šį laiką praleistumėt jūs?
Pirmasis į baisųjį žmogaus ir pasaulio sunaikinimo scenarijų sureagavo kadaise žymus, dabar jau pamirštas rašytojas Henri Bordeaux – jis spėjo, jog didžiąją žmonijos dalį šis įvykis pastūmėtų pulti arba į artimiausią bažnyčią, arba į arčiausiai esantį miegamąjį; pats jis nuo keblaus pasirinkimo išsisuktų naudodamasis paskutiniąja galimybe užkopti į kalnus pasigrožėti Alpių vaizdais bei augalais.
Kita Paryžiaus garsenybė, karjeros viršūnę pasiekusi aktorė Berthe Bovy, užuot minėjusi pramogas, su skaitytojais pasidalijo kirbančiu nerimu, baimindamasi, kad kai žmonių poelgiai nebeturės ilgalaikių pasekmių, išnyks ir visi suvaržymai. Šiai liūdnai prognozei pritarė ir Paryžiuje garsi ateities būrėja iš rankos ponia Fraya, būgštavusi, jog žmonės, užuot ruošęsi nežemiškiems ateities apmąstymams, paskutinėmis valandomis taip panirs į malonumus, kad nebeliks laiko sielas parengti anapusiniam gyvenimui – tokia baimė pasitvirtino, rašytojui Henri Robert'ui atsainiai pareiškus, kad jis šį laiką skirsiantis paskutiniajai bridžo partijai, tenisui ir golfui.
Paskutinioji įžymybė, su kuria kalbėtasi apie paskutines minutes iki apokalipsės, buvo ūsuotas rašytojas atsiskyrėlis, neturintis polinkio bridžui (nors kartą vis dėlto sužaidė šaškėmis ir du sykius stebėjo, kaip leidžiami aitvarai), žmogus, paskutiniuosius keturiolika metų praleidęs siauroje lovoje po kupeta plonų vilnonių pledų, rašydamas neįprastai ilgą romaną net be tinkamo apšvietimo.
1913 m. pasirodžius pirmajam tomui „Prarasto laiko beieškant“, jis pripažintas šedevru; prancūzų kritikas jo autorių prilygino Shakespeare'ui, italų lygino su Stendhaliu, o austrų princesė pasisiūlė už jo tekėti. Savęs labai nevertinęs („Jei tik galėčiau geriau apie save manyti! Deja, tai neįmanoma“), kartą net pasivadinęs blusa, o savo rašymą prilyginęs nevalgomos nugos gabalui, vis dėlto turėjo kuo didžiuotis. Net britų ambasadorius Prancūzijoje, pasižymėjęs itin plačiais ryšiais ir ypač atsargiais vertinimais, nesidrovėjo jam pareikšti didžiulę, nors ir ne literatūrinę, pagarbą, apibūdindamas rašytoją kaip „vieną išskirtiniausių iš kada nors sutiktų žmonių, kuris ir pietaudamas nenusivelka švarko“.
Entuziastingai dalyvaudamas diskusijoje – ir apskritai būdamas geras žaidėjas – Proustas „L'Intransigeant“ laikraščiui ir amerikiečių katastrofų mokslininkui nusiuntė tokį laišką:
Gyvenimas mums tikriausiai išsyk pasirodytų nuostabus, vos tik, kaip teigiate, iškiltų mirties grėsmė. Tik pagalvokit, kiek planų, kelionių, meilės reikalų, studijų jis – tai yra gyvenimas – slepia, o juos vis atidedam iš tingumo, nes esame tikri dėl ateities. Atsiradus pavojui išnykti, kaip viskas pasidarytų žavu! Ir jei tik šįkart nelaimė mus aplenktų, tikrai aplankytume naująsias Luvro sales, pultume ant kelių prieš panelę X ir nukeliautume į Indiją. Katastrofa neįvyko, nieko nepadarėme ir vėl sugrįžome į įprastą gyvenimą, kuriame aplaidumas slopina aistrą. Kad įvertintume šią gyvenimo akimirką, neturėtume laukti katastrofų. Pakaktų prisiminti, jog esame žmonės ir kad dar šį vakarą gali aplankyti mirtis.
Staiga atsiradęs prieraišumas gyvenimui suvokus mirties neišvengiamybę reiškia, kad, nejausdami jokių pabaigos ženklų, praradome jei ir ne paties gyvenimo, tai bent jo kasdienybės skonį, tad ir mūsų nepasitenkinimas juo atsiranda veikiau dėl konkretaus gyvenimo būdo, o ne dėl apskritai liūdnų minčių, kurias neišvengiamai sukelia žmogiškoji patirtis. Bet jei tik pavyktų nusikratyti tikėjimo savo paties nemirtingumu, iškart prisimintume daugybę neišnaudotų galimybių, kurias slepia nemielas, – taip mums atrodo, – ir amžinas gyvenimas.
Tačiau jei svarbiausius dalykus suprantame tik suvokę savo mirtingumą, ar nevertėtų pirmiau išsiaiškinti, kas tai per dalykai. Gali būti, kad, dar net nepastebėdami mirties požymių, mes gyvenome pusinį gyvenimą. Bet ką reiškia pilnutinis? Juk jei pabaiga neišvengiama, tai anaiptol nereiškia, kad rašydami paskutiniąsias dienoraščio eilutes pagaliau prieiname prie protingų išvadų. Mat tiksinčio laikrodžio sukeltos panikos apimti galime pridaryti aibę netikėčiausių kvailysčių. Ir „L'Intransigeant“ laikraščiui pateiktos Paryžiaus garsenybių idėjos yra labai keistos ir viena į kitą nepanašios: tai ir žavėjimasis Alpių vaizdais, ir pomirtinio gyvenimo apmąstymai, ir tenisas bei golfas.
Tačiau ar bent viena iš jų yra tinkamas laiko praleidimas prieš išnykstant pasauliui? Ne ką geresni ir paties Prousto siūlymai (Luvras, meilė, Indija). Pradžiai užtenka pasakyti, kad jie visiškai nesiderina su jo charakteriu. Jis niekad nebuvo nepasotinamas muziejų lankytojas, daugiau nei dešimtmetį nesilankė Luvre ir labiau mėgo žiūrinėti reprodukcijas, o ne klausytis muziejaus lankytojų plepalų („Žmonės mano, jog meilė literatūrai, tapybai ir muzikai yra visuotinė, tačiau iš tikrųjų sunku būtų atrasti bent vieną, kuris išties apie tai nusimanytų“).
Nežinoma ir apie jo domėjimąsi Indijos subkontinentu, kurį pasiekti būtų buvęs tikras išbandymas – traukiniu iki Marselio, pašto garlaiviu iki Port Saido, dešimt dienų per Arabijos jūrą keleiviniu laivu „P&O“ – vargu, ar tai idealus maršrutas vos iš lovos išlipančiam žmogui. O kai dėl panelės X, tai motinos apmaudui Marcelio, deja, niekad netraukė nei jos, nei visų kitų merginų nuo A iki Z žavesys ir jau seniai praėjo tie laikai, kai jis domėdavosi, ar panelė turinti jaunesnįjį brolį – mat galiausiai padarė išvadą, kad šalto alaus stiklas teikia didesnį malonumą nei meilės aktas.
Panoręs įgyvendinti savo idėjas, Proustas neišvengiamai būtų turėjęs pripažinti, kokios menkos jo galimybės. Praėjus vos keturiems mėnesiams po atsakymo laikraščiui „L'Intransigeant“, seniai įtaręs, jog tai atsitiks, jis peršalo ir mirė. Buvo penkiasdešimt penkerių. Gavęs kvietimą į priėmimą ir nepaisydamas lengvų gripo simptomų, įsisupęs į tris apsiaustus ir du pledus, vis dėlto išvyko svečiuosna. Išėjęs turėjo laukti automobilio lediniame kieme, čia peršalo. Peršalimas virto stipriu karščiavimu, kurį buvo galima numušti, jei būtų laikęsis prie lovos sukviestų gydytojų nurodymų. Nenorėdamas nutraukti darbo atsisakė jų siūlomų kamparo aliejaus injekcijų ir toliau rašė gyvas tik karštu pienu, kava ir kompotu.
Peršalimas sukėlė bronchitą, kuris virto plaučių uždegimu. Kai pagaliau lovoje atsisėdo ir paprašė kepto jūrų liežuvio, trumpam atsirado viltis; bet kol nupirko ir iškepė žuvį, jį vėl apėmė toks šleikštulys, kad negalėjo net pažiūrėti į ją. Po kelių valandų mirė nuo plaučiuose atsiradusio pūlinio.
Laimė, Prousto mintys apie tai, kaip reikėtų gyventi, neapsiribojo trumpu, kiek trikdančiu atsakymu į keblų laikraščio klausimą, nes iki pat gyvenimo pabaigos jis rašė knygą, mėginančią – nors labai ištęsta ir sudėtinga pasakojimo forma – atsakyti į klausimą, mažai kuo tesiskiriantį nuo to, kurį iškėlė mokslininku besidedančio amerikiečio pranašystės.
Užuominos apie tai slypi jau šios didžiulės knygos pavadinime. Nors niekad nepatikęs Proustui, kuris jį laikė „nevykusiu“ (1914 m.), „klaidinančiu“ (1915 m.) ir „atgrasiu“ (1917 m.), „Prarasto laiko beieškant“ kone išsyk nurodo pagrindinę romano temą – išnykusio ir prarasto laiko paieškos. Kitaip nei memuaruose apie romantiškus jausmus, tai tikras, visuotinai pritaikomas pasakojimas apie tai, kaip nustoti švaistyti ir pradėti branginti gyvenimą.
Pranešimas apie artėjančią apokalipsę, be abejonės, sukėlė daug nerimo, kita vertus, vadovas pagal Proustą teikė vilties, kad toks klausimo kėlimas gali – bent trumpam – mus priversti stabtelti ir, – kol neištiko asmeninė ir visuotinė katastrofa, – svarbiausius dalykus bandyti suprasti anksčiau nei baigėsi golfo žaidimas ar nuskendo laivas.
