– Nuo avarijos Černobylio atominėje elektrinėje praėjo jau 30 metų. Bet jūsų knyga vadinasi „Černobylio malda: ateities kronika“. Ar ta ateitis jau atėjo?
– Kai tik knyga išėjo, ją skaitė, ypač Vakaruose, ir visus trikdė paantraštė „Ateities kronika“. Todėl kad kalbėta: girdi, tai tik iširėliams rusams taip gali nutikti, mūsų šalyje to negali būti.
Aš tai girdėjau Japonijoje, Hokaido saloje, kurioje yra viena didžiausių Japonijos atominių elektrinių: tai jūsų šalyje, mes viską apskaičiavome, mūsų šalyje nieko panašaus negali atsitikti.
Bet praėjo dešimtis kita metų, ir mes pamatėme, kaip iš civilizacijos liko šiukšlių krūva: prie japoniškos Fukušimos. Buvo Černobylis ir buvo Fukušima.
Žmonija mano, kad žmogus – svarbiausias, kad žmogus turi kalbėti su gamta iš jėgos pozicijos. Na, ir atėjo atpildo metas. Ir tas civilizacijos raidos tipas – begalinis vartojimas: jeigu kiekviena šeima nori turėti tris keturis automobilius, žinoma, už tai mokame rizika. Ir nereikia būti pranašu, kad suprastum: toks kelias pavojingas, ir tai, kas atsitiko Černobylyje ir Fukušimoje, dar pasikartos.
Ir tarptautinis terorizmas stiprėja – teroristai būtinai pasinaudos tuo, kad atominė elektrinė tapo didžiule bomba. Tai įtraukta į jų planus, Belgijoje būta tokių planų, kaip galima spręsti iš informacijos žiniasklaidoje.
Tai – pavojai. Mes gyvename tarp jų, nes žmonija negali atsisakyti atominių elektrinių. Ypač tokia šalis kaip Rusija arba Prancūzija – gana didelė šalis. Taip, reikia proveržio, didžiulio proveržio ieškant energijos šaltinių. Bet kol kas gyvename rizikos zonoje, energijos šaltinių paieškos zonoje.
Reikia ekologinio švietimo ir ekologinio išsilavinimo. Tačiau žmonija dabar užsiėmusi socialinėmis problemomis, jos svarbiausios. O ekologijos problemos tarsi atidėtos. Kaip visada: žmonės ima spręsti savo problemas, kai nelaimė jau stovi ant slenksčio. Ir kaip vienas žmogus gali tam pasipriešinti?
Žinoma, tai turi pradėti vienas žmogus, o po to jau valstybė.
Štai, pavyzdžiui, kai plaukiau ledlaužiu – keliavau į Prano Juozapo Žemę, į Arktiką – mačiau baisų vaizdą. Kilometrai plastikinių butelių ir visokio žmonių purvo. Tu tiesiog matai, kad Žemė labai maža. Ką daryti? Reikia keisti gyvenimo filosofiją.
– Ir kas lieka mažam žmogui? Laukti, kad jo pasigailės – kaip jūs „Černobylio maldoje“? Beje, ar jūsų herojai jus paleidžia? Visas tas skausmas, kurį priimate, perleidžiate per save, – ar paleidžia?
– Ne. O jūs galėtumėte paklausti chirurgo, ar jį paleidžia šimtai žmonių, kuriuos jis matė. Žinoma, tam tikra apsaugos sistema turi veikti. Nes aš juk aš negaliu leisti sau tokios prabangos kaip išprotėti. Todėl apsaugos sistema yra, tai dalis rizikos, kuri neatskiriama nuo mano profesijos.
Nemanau, kad rašytojas – išskirtinė būtybė. Rizika susijusi su daugeliu profesijų – onkologų, kariškių. Tie vaizdai, kuriuos mačiau per karą – o žmonės kariauja iki šiol, kažkodėl vėl visi užsigeidė kariauti, – taip pat baisus vaizdas. Daug žmonių rizikuoja.
– Kodėl jūs dabar sutikote prisidėti prie akcijos „Černobylskij šliach“ („Černobylio kelias“) organizacinio komiteto? Baltarusijoje kasmet Černobylio AE avarijos dieną susirenka žmonės. Eina atminties keliu ir protesto keliu. Černobylio problema Baltarusijoje gyva. Bet jūs visada buvote prieš protestus ir prieš barikadas. Bet juk „Černobylskij šliach“ – taip pat barikada?
– Černobylis vis dėlto kitokia barikada. Manau – ir tai jau vyksta, – kad pasaulyje jau įsigali ekologinė filosofija, formuojasi ekologinis pasipriešinimas. Ji jau skverbiasi į kiekvieno žmogaus sąmonę. Jeigu mes nesipriešinsime, mums atsitiks tas pats, kas ir kitoms civilizacijoms. Jau nėra abejonių, kad kitų civilizacijų būta, tik iš jų nieko neliko.
Bet juk niekas mūsų nenorėtų tokiu būdu dingti. Vis dėlto gera manyti, kad gyvenimas tęsiasi: vaikai, anūkai ir anūkų anūkai, kad gyvenimo grandinė begalinė ir nenutrūks tavo akyse.
Todėl „Černobylskij šliach“ Baltarusijoje – autoritarinėje šalyje, kurioje slopinama bet kokia kita nuomonė, bet kokia pasipriešinimo forma, – liko paskutinis pilietinio pasipriešinimo bastionas. Žmonės išeina į gatves – tiesa, jų vis mažėja ir mažėja. Deja. Žmonės pasakoja, ką prisimena, ko baiminasi. Ir tai labai svarbu šiandien – juk Baltarusija pradėjo statyti atominę elektrinę!
Baltarusijoje, kuri daugiausia nukentėjo nuo Černobylio, niekas nepaklausė žmonių, ar statyti AE, ar nestatyti. Taip, autoritarinėje visuomenėje viską sprendžia vienas žmogus. Bet vis dėlto mes turime išeiti į viešumą, pasakyti, kad tai mūsų gyvenimas, jis vis dėlto mūsų rankose!
– Bet valdžia tai vadina „Černobylio fobija“. Ir pagal valstybinę nukentėjusių žemių programą toliau plėtojamas žemės ūkis tose teritorijose, kurios visai neseniai oficialiai išbrauktos iš radiacinio užterštumo zonos. Kaip jūs tai vertinate?
– Manau, kad tai nusikaltimas. Kad atgaivintume tas žemes, reikia visai kitų technologijų, kito civilizacijos lygio, kurio žmonija dar nėra pasiekusi. Mes negalime tobulai išvalyti taip nukentėjusios žemės, to mes nepajėgiame.
Aš norėčiau žinoti: ar ant Aliaksandro Lukašenkos stalo patenka produkcija iš tos „atgaivintos“ žemės? Abejoju. Manau, kad viskas, ką jie valgo – ten, viršuje, – užauginta prie Minsko, švariausiose vietose, viskas dešimtis kartų patikrinama. Ir ten tai jau tikrai yra dozimetrai, kurių žmonėms taip ir nedavė.
Tai nusikaltimas – kitaip nepavadinsi. Tai autoritarinės valdžios požiūris į žmogų.
– Pirmaisiais po avarijos metais, pertvarkos laikais, baltarusių visuomenės nuomonės lyderiai, opozicijos lyderiai, rašytojai, kalbėdami apie Černobylį, įspėjo dėl „dvasinio Černobylio“, kalbėjo apie žmogaus, piliečio savimonę. O dabar apie „dvasinį Černobylį“ beveik nekalbama. Ar žmonės tapo geresni?
– Ne. Manau, kad mūsų opozicinis judėjimas ir mūsų politinis gyvenimas sustingo. Mes nesivystome kaip visuomenė.
Aš kurį laiką negyvenau namuose, Baltarusijoje. Atvykau – pamačiau naujus rajonus, namus – daug statoma, to nepaneigsi, labai daug statoma. Bet yra materialios kultūros formos ir yra dvasinės kultūros formos. Tai štai mūsų dvasinis gyvenimas sustingo.
Visuomenėje, kurioje yra stipri autoritarinė valdžia, dvasiniai ir kultūriniai procesai slopinami. Jie arba traukiasi į pogrindį, nes jauni žmonės negali susitaikyti su autoritarizmu, ir vienaip ar kitaip pasipriešinimas vyksta, ne viską galima kontroliuoti net tokioje nedidelėje šalyje kaip Baltarusija. Deja, bendras kultūrinis gyvenimas sustingo.
Politikai, gyvenantys toje pačioje terpėje, paklūsta stipriojo žaidimo taisyklėms. Pažiūrėkite į opoziciją – ten taip pat nepakeičiami lyderiai. Jie sustingo barikadų stadijoje. Todėl ir atotrūkis nuo visuomenės, nes jie nesiūlo visuomenei naujų pasipriešinimo formų, jie neina koja kojon su laiku. O visuomenei, ypač šiuolaikinei, reikia naujų pasipriešinimo formų.
Juk sugriuvus SSRS mūsų žmonės pavažinėjo, pamatė pasaulio, skaitė naujas knygas, įvaldė internetą. Pasaulis tapo globalus, atsivėrė. Ir pasipriešinimo, problemų sprendimo formos turi keistis. To nėra, o senosios formos nebepaveikios. Todėl, pavyzdžiui, į „Černobylio kelią“ ateina vis mažiau ir mažiau žmonių. Reikia kitų lozungų, kitų žodžių, reikia formuoti kitas prasmes. Jeigu opoziciją paversime tam tikra biurokratinio darbo forma, niekada nieko nepasieksime.
– Kas lieka paprastam žmogui? Tik Černobylio malda?
– Ne, ne, jokiu būdu! Manau, kad reikia judėti, kiek įmanoma, tegul ir mažytės pilietinės visuomenės, pilietinių organizacijų link – vis dėlto šis tinklas gyvas, nors jį kartkartėmis „išvalo“... Verta per tas struktūras dirbti šviečiamąjį darbą. Kito varianto nėra. Laisvė – tai ilgas kelias. Ir laisvė susijusi su mūsų gyvenimu: jeigu būsime laisvi, tai ir mūsų gyvenimo kokybė bus kita. Ir gyvenimo samprata, ir gyvybės apsauga bus kita.
O šiap žmonės mato degančias padangas, karą Donbase... Aš nesu tokio kelio šalininkė. Visada sakau, kad esu Ghandi šalininkė, pacifistė. Aš palaikau evoliucinį visuomenės raidos kelią. Pasipriešinimo formų šiuolaikiniame pasaulyje pakanka. Vis dėlto gyvename kitokių technologijų amžiuje. Ir ne plyta – proletariato ginklas, tai, manau, jau praeitis. Bet su plyta ir degančia padanga jūs gausite valdžią. O naujų žmonių jūs juk negausite! Evoliucinio kelio visuomenė juk nenuėjo. Vadinasi, bus tas pats.
Nereikia manyti, kad ateis koks nors geras caras ir išspręs visas problemas. Reikia išjudinti visuomenę.
Tačiau, manau, tokius dalykus žmonėms turėtų sakyti politikai, turėtų apmąstyti tokius dalykus.
– Bet čia ir yra bėda. Tai ir yra opozicinio judėjimo bėda – jis sustingo taip pat, kaip ir valdžia.
– O visuomenės viduje, tarp žmonių, pasipriešinimo esama. Žmonės ne tokie kvaili, kad nuolankiai priimtų tai, kas yra. Ir netgi ne taip įbauginti – vis dėlto ne Gulagas, ne Stalino laikai. Tiesiog visuomenei nesiūloma naujų idėjų.
* * *
Apžavėti realybės: S. Aleksijevič „Černobylio malda“ Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre
Minint Černobylio katastrofos 30-ąsias metines Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras pristato premjerą „Černobylio malda“ pagal Nobelio literatūros premijos laureatės S.Aleksijevič dokumentinę apysaką „Černobylio malda: ateities kronika“.
Baltarusijos žurnalistė ir rašytoja, disidentė S.Aleksijevič, kurios knygos išverstos į 19 kalbų, dokumentuoja žmonių jausmų istorijas politinių-istorinių krizių akivaizdoje. Balandžio 30 d. S. Aleksijevič lankysis Panevėžyje ir susitiks su visuomene.
S.Aleksijevič (g. 1948) – keturiolikta moteris Nobelio literatūros premijos istorijoje ir pirmoji moteris, rašanti rusų kalba. Kitaip nei daugelis šio prestižinio apdovanojimo laureatų, gavusių Nobelio premiją už grožinę literatūrą, S.Aleksijevič rašo dokumentinę prozą. Šiuo atžvilgiu ji prisijungia prie Theodoro Mommseno, Winstono Churchillio, Bertrand’o Russello, Jeano Paulio Sartre’o, apdovanotų už istorinius ir filosofinius veikalus.
Pagrindinė S.Aleksijevič technika – koliažas. Ji jungia paprastų žmonių balsus, siekdama pateikti naują istorinių įvykių perspektyvą. Kaip teigė monospektaklio „Černobylio malda“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliks Ėglė Špokaitė, režisierius Linas Marijus Zaikauskas, jį sužavėjo S.Aleksijevič gebėjimas priartėti prie žmogaus, kasdienybės patirtį padaryti universalią, o žurnalistinį reportažą – liudijimu apie žmogiškąją būtį. Todėl ir spektaklyje bus pasitelkiama minimalistė dokumentinio teatro forma, kur svarbiausi elementai – dokumentinis vaizdas ir nesuvaidintas aktorės išgyvenimas.
S.Aleksijevič, nuolat kalbanti apie istoriją ir žmogaus santykį su ja, atmintį supranta kaip profilaktinę mediciną: svarbu atsiminti praeities žiaurumus siekiant išvengti jų pasikartojimo. Pasak autorės, žmogus be atminties gali daryti tik blogį ir nieko daugiau.
Žurnalistė ir rašytoja teigia anksti supratusi, kad geriausias būdas pažinti gyvenimą – per žmogaus balso garsą. Knygoje „Nemoteriškas karo veidas“ S.Aleksijevič rašė: „Butuose ir vasarnamiuose, gatvėje ir traukinyje... Aš klausausi... Vis daugiau ir daugiau, aš tapau viena didele ausimi, visada atsigręžusi į kitą žmogų.“
Nors S.Aleksijevič darbai atspindi išsamų (post)sovietinės tikrovės peizažą, jos interesai peržengia istorinį, nacionalinį kontekstą. Kaip teigė nuolatinė Švedijos akademijos sekretorė Sara Danius: „S.Aleksijevič studijavo katastrofą po katastrofos. [Ji] pasakoja kažką apie mus ir apie žmones, kuriais mes galime ar galėjome būti, apie žmones ant istorijos krašto. Ji pasakoja emocijų istoriją, kurią slegia viena nelaimė po kitos, apie kenčiančių žmonių jausmų plotį, o ypač apie meilę, desperatišką meilę tiems, su kuriais kadaise mes buvome artimi, vaikams, kuriuos praradome, vyrui ar žmonai, giminaičiams, žaizdotą meilę visiems žmonėms, kurių nebėra su mumis.“
S.Aleksijevič užrašo nežinomas istorijas, žmonių patirtis ir gyvenimus, kurie kitu atveju liktų nutylėti. Tokiu būdu ji ardo oficialiuosius pasakojimus ir mitus, išskleidžia paprasto žmogaus ir galios struktūrų santykį, individualios patirties įvairialypiškumą. Tikriausiai svarbiausia S.Aleksijevič darbų ypatybė – tai triumfuojantis humanizmas ir užuojauta.
Spektaklio premjera įvyks balandžio 30 d., po jos – S.Aleksijevič susitikimas su žiūrovais, vakarą ves Ginas Dabašinskas. Tą pačią dieną 11 val. Juozo Masiulio knygyne vyks susitikimas su S.Aleksijevič ir Europos parlamento žaliųjų frakcijos pirmininke Rebecca Harms.
Parengė Milda Augulytė
