Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu etc.), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, vertimų kartotinius leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais etc.).
Antilaureatais gali tapti leidėjai, verčiantieji, padoriai nemokantys nei originalo, nei lietuvių kalbos, aplaidūs ar neišmanūs redaktoriai, internetiniai knygynai ir kiti, nevertinantys vertėjų darbo ir apskritai literatūros.
Šiemet Antipremijos laureatais tapo:
VGTU leidykla „Technika“ už ypač svarbaus Lietuvos filosofijai ir visai Lietuvos humanitarinei bendruomenei Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ (2014 m.) nevykusį vertimą, kuriuo haidegeriškoji filosofinė terminija buvo neatsakingai nublokšta į Lietuvos kultūrinės terpės paribius ir kuris dėl daugelio priežasčių neturėjo išvysti dienos šviesos.
Leidykla „Gimtasis žodis“ ir vertėja Laima Račienė už nevykusį knygos „Tarp eilučių: Lilianos Lunginos gyvenimas, jos papasakotas Olego Dormano filme“ vertimą, kuris laikytinas profesine išdavyste ir didžiausia nepagarba tiek kolegės L.Lunginos, tiek gimtajam žodžiui. Vertimo recenzija bus publikuojama žurnale „Literatūra ir menas“.
Leidykla „Obuolys“ už neleistiną knygos (Jussi Adler-Olsen romano „Atpirkimas“) vertėjo nuslėpimą: tituliniame puslapyje nurodyta, kad vertė UAB „Vertimų biuras“, nors juridinis asmuo neturi neturtinių autoriaus teisių. Be to, vertimų biurai verčia techninius tekstus ir dokumentus, tad kyla pagrįsta abejonė dėl gebėjimo versti grožinę literatūrą ir autoriaus atsakomybės už vertimo kokybę.
„Prasti vertimai ne tik bukina kalbos jausmą ir susina kasdienę vartoseną. Tokių vertimų platinimas yra nesąžiningas verslas. Tad ugdydami geros literatūros ir gero vertimo sampratą didiname ir vartotojų sąmoningumą – juk nei knygynai, nei leidyklos prastai išverstų knygų atgal nepriima. Antra vertus, žinių išteklių pavertimas prabangos preke iš esmės prieštarauja pačiai žinių visuomenės idėjai. Pirmiausia valstybinėms institucijoms nevalia jos pasitelkti vien kaip reklaminio šūkio, o su intelektinį produktą kuriančiais žmonėmis (ne vien vertėjais) elgtis kaip su beteisiais įkaitais“, – teigiama Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pranešime spaudai.
