Grigorijų Kanovičių šokiravo Justino Marcinkevičiaus „teismas“

Romaną „Miestelio romansas“ G.Kanovičius parašė būdamas 82 metų. „Po to paklausiau savęs: ar dar sugebėsiu parašyti geresnį romaną? Atsakymas buvo neigiamas. Ir aš lioviausi rašyti“, – sakė rašytojas G.Kanovičius.

Praėjusią savaitę vykusioje Leipcigo knygų mugėje didelio dėmesio sulaukė 86 metų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus autobiografinis romanas „Miestelio romansas“. Vokiškai jis vadinasi „Kaddisch fur mein Schtetl“. Tai penktas Lietuvoje gimusio, rusiškai apie žydų gyvenimus Lietuvos miesteliuose rašiusio, Izraelyje gyvenančio autoriaus romanas, išverstas į vokiečių kalbą.

„Jei kas nors keturiasdešimt pirmais metais kelyje iš Jonavos į Kazachstano stepę man būtų pasakęs, kad mano žodžiai po daugelio daugelio metų nuskambės vokiškai, aš tokį pranašą būčiau pavadinęs mažų mažiausiai bepročiu. Puiku, kai beprotybė tampa tikrove. Kūryba ir yra gelbstinti beprotybė, sutaikanti netgi priešus“ – tokią dedikaciją G.Kanovičius įrašė romano „Kvailių ašaros ir maldos“ vokiškojo vertimo priešlapyje, kai 1993 metų gegužę didelę dalį savo knygų dovanojo Vilniaus Gaono žydų muziejui.

Tai buvo Kanovičių šeimos išvykimo į Izraelį išvakarės. Jau dvidešimt treji metai toje šalyje, iš jų 16 – Januszo Korczako gatvėje Bat Jamo mieste.

Gatvė – iš trumpųjų ir tyliųjų, gal keturių namų ilgio. Namai, kaip ir dauguma Izraelio pastatų, vienodi, blokiniai, gali supainioti miestą su miestu, jei jis ne senovinis, kelis tūkstantmečius skaičiuojantis.

Bat Jamas – vienas kelių miestų, aplipusių Tel Avivą. Jeigu lygintume, tarkime, su Vilniumi, Jafa būtų senamiestis, Tel Avivas – naujamiestis, kiti – įvairūs miegamieji, o Bat Jamas – gal Krasnucha, kaip iki šiol pavadinamas Savanorių prospekto rajonas, anksčiau turėjęs Raudonosios armijos vardą. Žinoma, Bat Jamo nereikėtų tapatinti su visu Izraeliu, kaip kad pagal Krasnuchą negalima spręsti apie Vilnių ir Lietuvą.

Bat Jame gali pasijusti kaip Rusijos gūdumoje, nes rusų kalba ten įprasta. Viename pusrūsyje netgi veikia „Antrojo pasaulinio karo invalidų ir Izraelio karių muziejus“, kuriame kartą per savaitę žvalios tetulės renkasi repetuoti sovietinių pokarinių dainų. Bat Jame net palmės nušiurosios ir pašiurpusios.

Triukšmas, šiukšlės, šunų ekskrementai... Kai Kanovičiai išeina pasivaikščioti, Grigorijus perspėja savo bendraamžę žmoną Olgą: „Neįlipk į Izraelio tikrovę“.

Tačiau Izraelio tikrovė – ir spartus vystymasis, kuris G.Kanovičiui atrodo kaip stebuklas, nes „ten, kur 1948 m., kai įsikūrė Izraelio valstybė, buvo dykumos, o dabar – miestai, žemės ūkis, pramonė. Tie nedailūs greitos statybos namai – dėl to, kad reikėjo per trumpą laiką apgyvendinti daug žmonių“.

Kartu su žydais į Izraelį iš Sovietų sąjungos emigravo ir nemažai rusų, kurie nė nesiteikia išmokti hebrajų kalbos. Bat Jame jų apstu. Olga pastebėjo – kai Grigorijus pamato artėjant riestanosį plačiais skruostais, šnabžda jai ironiškai: „Žiūrėk, koks biblinis veidas“.

Rusakalbių abuojumą Izraelyje G.Kanovičius yra aptaręs su savo bičiuliu ir kaimynu, kuriam jau virš 90 metų. Šis sakęs: Izraeliui svarbūs ne jie, o jų anūkai, kurie, norėdami likti ir įsitvirtinti čia, tikrai mokės hebrajiškai ir netinginiaus.

Dieną G.Kanovičius pradeda nuo Lietuvos žinių skaitymo. Vasarį kone kasdien jis sekė labai jį prislėgusią ir šokiravusią temą – šviesaus atminimo Justino Marcinkevičiaus „teismą“. Jie buvo pažįstami nuo studijų universitete, buvę kaimynai Antakalnio, vėliau Mildos gatvėse, artimi bičiuliai.

G.Kanovičiaus įsitikinimu, nė vienas nėra šventas, visiems sovietų Lietuvoje gyvenusiems teko atiduoti duoklę, bet, primena rašytojas, „kaip sakoma Biblijoje, reikia atskirti pelus nuo grūdų. Just.Marcinkevičius pirmiausia yra talentingas poetas. Ar per du Nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje išaugo nors vienas tokio galingo talento poetas?

O jūs, kurie jį smerkiate, ar parašėte nors ką, panašios jėgos kaip Justino „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Katedra“? Ir iš kokių šeimų, jūs, teisėjai kilę? Ar jūsų tėvai negyveno toje pačioje sovietų Lietuvoje?“

Jeigu taip ieškoma kolaborantų, tada, ironizuoja G.Kanovičius, „ir kiekvieną kolūkietį laikykite kolaborantu, nes jie visi turėjo sunkiai dirbti už menkus darbadienius, ir visas jų triūsas – sovietų sistemai“.

Izraelio rusiškosios ir hebrajiškosios leidyklos yra išleidusios keletą G.Kanovičiaus knygų. Rašytojas pasakojo: „Į Izraelį važiavai tikėdamas, kad čia yra tavo skaitytojas. Taip, buvo. Sėdėjo ant suolelio ir skaitė rusiškai. Nepasakysiu, kad visi skaitė Kanovičių. Dabar niekas nebeskaito rusiškai. Ištuštėjo tie suoliukai. Jauna karta, jeigu ji nusprendė čia likti, mokosi hebrajų kalbos ir skaito kitokias knygas.

Lietuvoje mano knygas išpirkdavo ir perskaitydavo, kažkokia mano gija Lietuvoje liks. Čia nieko neliks. Ir aš labai dėkingas Lietuvai, kad išvertė mano kūrinius, išplatino, apdovanojo garbinga Nacionaline premija. Aš nesitikėjau.

Nacionalinė premija Icchokui Merui – suprantu, jis rašė lietuviškai, labai gražiai kalbėjo. Ir Izraelis dar 1972 m. pripažino, kad atvažiavo didelis rašytojas, vertė jo knygas. Be to, I.Meras visą laiką turėjo ryšį su Lietuva, buvo jos, galima sakyti, ambasadorius. Jis labai nusipelnė Lietuvai.

O aš nė svajoti nesvajojau apie Nacionalinę premiją, nemaniau, kad duos dar vienam... nelietuviui. Vadinasi, mano žodis kažkam Lietuvoje reikalingas. Vis dar gaunu skaitytojų laiškų iš Lietuvos. Vieną, kitą romaną neseniai daviau Izraelio leidykloms, gavau aukštus įvertinimus ir prierašą: jūsų romanai labai geri, bet mes nesame įsitikinę, kad jie bus pelningi. Neatsipirks. Tai kaip nuosprendis. Gali išleist už savo pinigus. Arba rašyk detektyvus.

Jūs matėte Izraelio knygynus? Ten dabar pardavinėjami samovarai, keptuvės ir kažkur užkištos knygos. Jei nori nusipirkti knygą, tau pataria – užsisakyk, atsiųsim, nes neapsimoka jų laikyti“.

Lietuvoje sukauptą biblioteką Kanovičiai atsivežė į Izraelį. Knygos – kabinete, sandėliuke, svetainėje. Lentyną svetainėje rašytojo sūnus Dmitrijus Kanovičius užsakė specialiai tėvo kūrybai: visiems jo knygų leidimams, jų vertimams į tuziną kalbų, paties G.Kanovičiaus išverstai lietuvių literatūrai, iš kurios jį ypatingai žavėjo Balio Sruogos „Dievų miškas“, Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“.

Toje svetainėje kalbėjomės kasdien visą mėnesį. Bandžiau sužinoti, kas rašytojo gyvenime vyko po to, kai baigėsi „Miestelio romanso“ („Tyto alba“, 2013) siužetas, skirtas tėvų meilės istorijai. Knygos finale tų įsimylėjusių Chenkos ir Šleimkės sūnus Hiršas Jankelis po karo, po vargano pabėgėlių gyvenimo Kazachstano stepėje ir Urale pusdieniui sugrįžta apsidairyti į savo vaikystės Jonavą ir neranda nieko atpažįstamo. Jis ir pats neatpažįstamas, Rusijoje pervadintas Grigorijumi Jakovlevičiumi, nes evakuacijos punktų darbuotojai nepripažino žydiškų – jiems neištariamų, dėl to įtartinų – vardų.

Kone visa G.Kanovičiaus kūryba – apie Lietuvos miestelį ir jo žydų gyvenimus. Ir prisiminimuose – rami, taiki Jonava: „Niekas negalėjo numanyti, kad ateis 1941 metai ir viskas lėks velniop. Kartais apsižodžiuodavo. Bet noro išvaryti ar užmušti – nieko panašaus nebuvo. Taip, yra lietuvių folkloro su nemaloniais žydams apibūdinimais, bet folklore nebuvo raginimo žudyti.

Labai daug ką aprašiau romanuose, tik „Šėtono apžavuose“ yra pora personažų su ginklais, kurie išvaro žydus iš jų namų ir veda žudyti – Juozas Tomkus ir Tadas Taraila, kurių savo miestelyje nesutikau ir negalėjau sutikti, nes tokių iki karo nebuvo. Žydai negalėjo numanyti, kad tokių yra.

Žydai nebijojo lietuvių, jie bijojo vokiečių, ir ta baimė didėjo. Miestelyje daugėjo pabėgėlių žydų iš Lenkijos, jie pasakojo, kaip vokiečiai elgiasi su žydais. Ir todėl, kai Lietuvos vyriausybė leido atvaryti į bazes rusų kariuomenę ir rusų tankus, visi lengviau atsikvėpė, tikėdami, kad šita kariuomenė apgins ir Lietuvą, ir žydus. Ta simpatija buvo ne sovietams, o jėgai, kuri gali išgelbėti nuo didesnės bėdos. Ir Jonavos miestelis nebuvo jokia išimtis. Žydai apsiriko dvigubai.

Pasaulis turi gyventi pagal dešimt Dievo įsakymų, o ne pagal kažkieno ideologinį paketą: rytoj Krymą paimsim, poryt Donbasą, po to kažkurią tautą išnaikinsim… Šimtai pavyzdžių. O gyvenimo ideologija – tie dešimt Dievo įsakymų. Pasaulis atmetė beveik visus: nesakyk netiesos, nevok, mylėk savo artimą kaip pats save, gerbk tėvą ir motiną… Gerbk tėvą, kuris tave žmogum padarė, o ne žvėrim laukiniu.

Kokia neteisybė galvoti, kad iki karo visi žydai buvo prieš Lietuvą ir lietuvius. Negali būti didesnės kvailystės. Žydai gyveno Lietuvoje septynis šimtus metų ir gal dar tiek gyventų. Tie, kurie nužudyti. Galbūt vieni jų būtų garbėtroškos, kiti apsukrūs, bet jie susigyveno su Lietuva kaip su žmona ir nenorėjo skirtis. Ar kas nors tai supranta?

200 000 Lietuvoje nužudytų žydų. Ir nė vieno nulio nenubrauksi. Praeitis – vienintelis laikas, kurio negali ištaisyti. Dabartį gali. Ateitį gali. O praeities – ne. Gali tik pripažinti ją“.

Vokietija seniai domisi G.Kanovičiaus kūryba. Rašytojas pagarbiai mini nuolatinę savo vertimų redaktorę Marlies Juhnke ir nepamiršta pirmosios savo romanų į vokiečių kalbą vertėjos Waltraud Ahrndt (1933-1999). Dar „anos“ Vokietijos leidyklų užsakymu ji išvertė trilogiją „Žvakės vėjyje“ (1984), romanus „Kvailių ašaros ir maldos“ (1985), „Ir nėra vergams rojaus“ (1987), dilogiją „Ožiukas už porą skatikų“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1993).

„Mes su ja daug bendravome, ji buvo didelė mano kūrybos entuziastė, netgi ragino rašyti, kad suspėtų kuo daugiau mano knygų išversti. Waltraud – originali, savotiška, nevokiško būdo ir labai panaši į savo automobilį „Trabant“. Tai buvo mažiausias automobilis Vokietijoje. Waltraud buvo tokia kukli, tokia greita ir tokia šilta, kaip ta mašinėlė. Ir puiki savo darbo meistrė.

Jau kita vertėja Ganna-Maria Braungardt išvertė „Miestelio romansą“. Mes esame pažįstami tik per internetą. Nepaprastai stropi ir siekianti tikslumo“.

„Miestelio romansą“ G.Kanovičius parašė būdamas 82 metų. „Po to paklausiau savęs: ar dar sugebėsiu parašyti geresnį romaną? Atsakymas buvo neigiamas. Ar sugebėsiu rašyti, bet blogiau ir kartotis? Taip. Tai kam man to reikia? Ir aš nustojau rašyti. Manau, sprendimas teisingas“.

* * *

Leipcigo knygų mugėje ir Leipcigo žydų kultūros centre „Ariowitsch Haus“ vyko G.Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ (leidykla „Aufbau Verlag“) pristatymai.

Dar iki mugės „Miestelio romansas“ Vokietijoje buvo pristatomas per literatūrinius vakarus: kovo 2 d. – Niurnbergo miesto bibliotekoje, kovo 3 d. – Erlangeno knygyne „Ex Libris“. Abu vakarai – iš Lietuvių literatūros salonų programos, kurią rengė Lietuvos pasiuntinybės Vokietijoje kultūros atašė G.Žaidytė. „Vokietijoje literatūros mėgėjai jau yra atradę ir įvertinę G.Kanovičiaus tekstus. Per jį jie atranda ir dalį Lietuvos – tos likusios istorijoje mūsų kultūros erdvės“, – teigė G.Žaidytė.

Šios savaitės pradžioje Izraelyje G.Kanovičius pasirašė sutartį su literatūros agentūra „Nibbe & Wiedling“, kuri atstovaus rašytojui tarptautinėje rinkoje.

Leidykla „Tyto alba“ rengia pokalbių knygą su G.Kanovičiumi, apdovanotu Lietuvos respublikos Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už „humanistinių vertybių sklaidą literatūroje, už istorinės atminties jautrumą“.