Autoriams – nutirpusias rankas nuo autografų dalijimo, tačiau atsigavusią savivertę nuo skaitytojų dėmesio.
Lankytojams – vėl atsinaujinusią agorafobiją nuo spūsčių ir naujais pirkiniais padailintas lentynas. O keliems keistuoliams – vėl kylantį klausimą, kodėl visų šių dalykų nedaryti po truputį, ištisus metus, kam viską sugrūsti į tris dienas.
Vis dėlto ši mugė nebuvo tokia pat kaip kasmet. Ir ne dėl audringų diskusijų jos programoje, kai netrūkdavo ir pas mus retai pasitaikančio publikos murmėjimo peiliais sutinkant kai kurių prelegentų mintis. Ji buvo pirmoji po gana ilgos pertraukos, kai vyko net ne vienas, o ištisi du vieši šaršalai būtent dėl knygų.
Kitas gana pagrįstai mane užginčys sakydamas, kad tiek R.Vanagaitės, tiek N.Putinaitės knygos nėra pagrindinis užvirusio ginčo objektas – jos yra tik idėjų sklaidos forma, o pats ginčas kunkuliuoja dėl požiūrių, principų ir vertybių. Ir jis bus visiškai teisus.
Taip, knyga šiuo atveju yra tik sklaidos forma. Lygiai taip šis sproginėjantis ginčas galėjo užvirti dėl filmo, paveikslo, spektaklio, įrašo socialiniame tinkle, nuotraukos, parodos. Dėl daugybės dalykų. Koks skirtumas, koks instrumentas pasirenkamas apnuoginti vis dar atvirus nervus, kurie vadinasi mūsų praeitis.
Galima ginčytis, ar vienodai verta dirginti šiuos nervus, atsižvelgiant į tai, kad vienu, holokausto, atveju praėjo tarsi pakankamai metų, kad būtų galima saugiai, maksimaliai objektyviai pasižiūrėti į veidrodį ir išvysti jame praeities ydas.
O nuo sovietinės praeities ir kolaboravimo su ja prabėgo dar palyginti nedaug laiko, kai kuriems jų dalyviams nelabai ir prabėgo, jie dar ir dabar tiek protu, tiek jausmais gyvena tuo pačiu sovietmečiu.
Ginčytis galima ne tik dėl to. Ginčytis galima dėl visko. Be kalbėjimosi niekuomet nebus pasiekta to, kas būtina kiekvienai brandžiai visuomenei, – bent minimalaus tarpusavio supratimo. Spengiančioje tyloje, kokia dažnai būdavo mūsų viešasis diskursas, toks supratimas neatsiras.
Sunku pasakyti, kiek tokioje prasidėjusioje kalboje būtų tinkamas pagrindinis politikos principas – būtinybė rasti kompromisą.
Politika be jo rizikuoja virsti vienos grupės, įsitikinusios savo teisumu, troškimu primesti savo valią, pasukti tokius kompromisus traiškančio autoritarizmo link. Tačiau savo praeities temomis mes juk nekalbame apie skirtingus interesus, kuriuos reikėtų suderinti. Nes visų interesas bendras – suvokti savo praeitį, o pripažinus, kad gyvenime buvo ne tik rožės, bet ir usnių, – susitaikyti su pačiais savimi.
O jau tada daug lengviau pereiti prie to, kur ir reikia derinti interesus ir atrasti kompromisus, – dabarties ir praeities. Susitaikius, jog niekuomet nebus taip, kad šimtu procentų nugalės vienas ar kitas požiūris.
Galutinis rezultatas niekuomet visiškai nepatenkins nė vieno. Tačiau ar visuomet reikia trokšti šimtaprocenčio? Ar ne geriau pajusti komfortą ne tik dėl savo idėjų pergalės, bet ir dėl to, kad nebuvo atstumtas oponentas? Kad jo požiūriai irgi buvo atspindėti tiek, jog jis nesijaučia svetimas šioje visuomenėje?
Tačiau vėl grįžtant prie abiejų knygų ir temų (jokiu būdu nelyginant jų svorio ir jų reikšmės mūsų istorijai), iš kol kas vykstančio ginčo matyti, kad dar nelabai išmokome kalbėtis apie tai, kas mums skauda.
Kad vis dar labai daug aklo tikėjimo, jog tyla ir užmarštis gali ištrinti iš praeities tai, ką norisi pamiršti. Tai natūrali gynybinė reakcija.
Bet ją anksčiau ar vėliau pakeis suvokimas, jog kad ir kiek bėgtų į priekį metai, neišsivalęs savo portreto vis tiek sunkiai galėsi žiūrėti į veidrodį, todėl kalbėtis anksčiau ar vėliau prireiks. Gal vėliau bus lengviau. Gal chronologinis atstumas leis priimti save ne taip jausmingai ir objektyviau. Gal.
Bet norint budinti šį norą kalbėtis tikrai reikės. Ir dar ne kartą. Ir kai jį budina knygos, o ne skandalai, ne partijų ar koalicijų buitis, pagaliau – ne asmenybių karai ir ambicijų paliaubos, tai atrodo maža, bet maloni smulkmena. Vadinasi, vis dar rašome, vis dar skaitome, vadinasi, vis dar mąstome. Todėl ir kalbėtis tikrai išmoksime.
