Pirmas įspūdis dažniausiai yra teisingas, nors tu ką, bet šiuos kūrinius ,norime to, ar nenorime, vis tik sugretino žmonių nuomonės, kai ne vienas skaitytojas N.Putinaitės ir R.Vanagaitės kūrybinę saviraišką neseniai pasirodžiusiais dokumentinio žanro kūriniais susiejo su drastiškais pasikėsinimais į tautos savigarbą.
Savo ruožtu čia bus bandoma patikinti, kad minėtas N.Putinaitės ir R.Vanagaitės knygas dar labiau nei tyrimo objekto skirtingumas atskiria būtent tai, kad skandalo užgimimo pagrindu pirmuoju atveju tapo nonkonformistinė autorės pozicija, o antruoju – pozos demonstracija arba net tokių pozų kakofonija, nežiūrint to, kad kalbama apie skaudžius dalykus.
N.Putinaitės dokumentinius tyrinėjimus sveikinu net ir tada, kai su autorės peršamomis išvadomis negaliu sutikti, – o taip buvo ne vieną kartą.
Kaip atrodo, ypač vertingu minėtoje studijoje dalyku yra tai, kad autorė įrodinėdama sau svarbias hipotezes drauge netiesiogiai, tarsi atgaline ranka teikia mums argumentus pradėti Lietuvoje meninės savivokos revoliuciją pirmiausiu veiksmu nustumiant nuo meninio kanono postamento kranu kadaise užkeltą Just.Marcinkevičiaus estetinio sureikšminimo kompoziciją. Tai padaryti yra labai svarbu, nes gremėzdiška Just. Marcinkevičiaus figūra užstoja vaizdą į pačią poezija, dar daugiau – į meno esmę.
Taigi N.Putinaitės tyrinėjimai įgyja platesnį kontekstą nei buvo galima tikėtis iš pradžių, nes netiesioginėmis nuorodomis padeda kauptis nepakantumo sustabarėjusiems skonio sprendiniams atmosferai.
Visiems poetams turėtų užtekti vietos po saule, ar ne? Todėl su ne visai švaria sąžine, tačiau tvirtai įsitikinęs sakau, kad Just.Marcinkevičiaus kūrybinis palikimas atitraukia dėmesį nuo labiau turiningų lietuvių poezijos pavyzdžių galbūt dar ir dėl trilogijos autoriaus ypatingo tautos dainiaus statuso, kurio pagrįstumas kai kam taip pat kartas nuo karto kelia abejonės.
Iš tiesų, siekdamas perprasti tautos atnašavimo laisvės idėjai paslaptį klausausi partizanų dainų, o tautiečių „užsitrumpinimas“ J. Marcinkevičiaus kūrybos fazėse kelia apmaudą dar ir dėl to, kad mano likimo bendrakeleiviai apeina nepalyginamai didesnę sąmonė įtampą nei banalusis kanonas keliančius lietuvių poezijos virsmus, perversmus ir apvertimus, t. y sakydami ditirambus Just.Marcinkevičiaus kūrybiniam palikimui pražiopso pasaulinio lygio lietuvių poezijos pavyzdžius, tarkime, tokius kaip T.Venclovos, A.Nykos-Niliūno, M.Martinaičio neprilygstančias niekam eilės.
Just.Marcikevičius yra tobulas literatūriškumo apskritai pamėgdžiotojas, todėl anas taip patinka literatūros mokytojoms, po to naivioms gimnazistėms, nepralenkiamoms pamėgdžiojimo specialistėms, taip pat solidaus amžiaus, užgrūdintiems politiniuose mūšiuose socialdemokratams.
Tačiau bėda ta, kad poezija prasideda ten, kur atsisakoma literatūriškumo apskritai pamėgdžiojimo.
Primenate posakį, kad dėl skonio nesiginčijama? Kita vertus, kaip pastebi I.Kantas, toks pasakymas labiau galioja gastronomijoje nei mene, nes už meninių vertybių prioritetus doras žmogus estetinio sprendinio situacijoje kaunasi kaip už tėvynę, nepripažindami jokių oportunistinių išlygų.
Taigi, kaip atrodo, labiausiai klysta, visiškai šauna pro šalį tie, kurie dabar tvirtina, kad J.Marcinkevičiaus negalima kaltinti jau vien dėl to, kad esą nėra pasaulyje žmogaus be nuodėmės („ kas be nuodėmės, meskite į mane akmenį“), neva gėda yra smulkmeniškai priekabiauti prie tautos dainiaus dėl vieno ar kito eilėraščio, šlovinančio V.Leniną. Tačiau pati poezija yra baisi kaltė, taigi poetas visados liks kaltas, o ypač tada, kai už jį atsiranda didesnių poetų. Todėl čia labiau tiktų toks šūkis: išsilaisvinkime iš blogo skonio žabangų lavindami savo percepcijų sugebėjimus!
Savo ruožtu kalbėti apie R.Vanagaitės knygą viešai be didelio susižavėjimo pas mus regis, galima tik tada, kai esi ištobulinę užuominų meną, be to, tik tokiu atveju, jeigu pavyko visus įtikinti, kad nesi koks norsi užsimaskavęs antisemitas ir neneigi pačio fakto, kad lietuviai dalyvavo žudynėse.
Tačiau nerašysiu dabar tokių palydimųjų raštų, nes man būtų labai gėda prieš tą mano pažįstamą žydą, tikrą širdies brolį, su kuriuo dažnai ginčijausi, bet kuris vienintelis padėjo didžiausioje bėdoje, gelbstint iš mirties insulto ištiktą mano mamą, dėl to sukėlęs visus savo pažįstamus ir pažįstamų pažįstamus, prisiskambinęs į visas pasaulio instancijas,- kai bandžiau po to padėkoti su ašaromis akyse, sulaukiau priekaištingo žvilgsnio, sakančio, kad tokiais atvejais nereikėtų tuščiažodžiauti.
Džiaugiuosi gyvendamas šalyje, kurioje be visa ko kito šalia gyvena tokie ir kitokie žydai, nežiūrint to, kad šios šalies sveikatos apsaugos sistema yra kiaurai perpuvusi ir susmirdusi., o naujai skiriamas ministras skelbia strateginės reikšmės, neva turinčią visus pralinksminti žinią, kad tikrai nieko nesiruošia čia keisti (apie gydytojus ir kyšius – kitą kartą).
Galima kelti net tokį hipotetinį klausimą, kad labai forsuotu spalvų sutirštinimu, kryptingu faktų komponavimu, kalbėdama apie baisius dalykus su beletristiniu aplombu, „Mūsiškių“ autorė bando prisibelsti į surambėjusią lietuvio sąžinę, neva toks faktų ir vertinimų perspaudimas yra pateisinamas siekiant pažadinti mus iš nekalto sapno staigiai nuskambėjusia sirena.
Tačiau negrabus faktų komponavimas balansuojant ant fabrikavimo ribos, kaip atrodo, sukelia priešingą efektą – matydamas pro visus kampus lendančias falšo figūras tautietis bus linkęs dar labiau apsidrausti nuo minėtos temos, užsirakinti visko neigime, o žydai, protingų žmonių publika, tikrai neperskubės siekdami pasimauti ant pigaus sutirštinimų kabliuko.
Sakyti, kad R. Vanagaitė minėtoje knygoje smaginasi šiurpiomis detalėmis – netinka, greičiau yra taip, kad autorė žaidžia savo žaidimus pagal komercinio produkto sukūrimo taisykles. Kita vertus, nesutinku su tuo, kad šios knygos pasirodymą lėmė tik komerciniai sumetimai, kaip atrodo, čia autorė įdeda ir savo sielos dalį. Klausiate – kokią?
Daug kas turėtų paaiškėti pastebėjus, kad „Mūsiškiai“ yra savotiškas anksčiau R.Vanagaitės išleistos knygos „ Ne bobų vasara“ tęsinys.
Kai dėmesio išlepintą moterį kada nors ištinka gilus ruduo ir aplink netikėtai išdidėja vakuumas, kai kurios iš tokių moterų miesto gatvių sankryžose pradeda rodyti nepadorius gestus, tokiu būdu bandydamos vėl prisišaukti žmonių, dabar jau kraipančių galvas, dėmesį.
