Popieriaus lapus K.Saja primargina iš abiejų pusių. Populiarus vaikų literatūros autorius gerai pamena 1944 -uosius metus, kai jis ganė karves. Tada pamatė, kad mokyklos sargas į malkinę neša popierius ir knygas – jos buvo skirtos pečiui kūrenti. Vaikis patyliukais įsiveržė į malkinę, nusičiupo knygų ir A4 formato lapų, kurių tik viena pusė buvo vaikų diktantų prirašyta. Popierius buvo lobis, nes piemenėlis jau buvo pradėjęs rašyti dienoraščius.
K.Saja gerai prisimena pirmąjį diktanto sakinį: „Kartą piemenėliai miške valgė duoną ir vienas trupinėlis nukrito ant žemės“. Taip nuo vaikystės jis įprato gerbti ir duoną, ir popierių. „Duonos dabar užtenka ir popieriaus užtektų. Bet turiu tokį apsėdimą – jei viena pusė lieka neprirašyta, prirašau ir tik tada lapą laikau sunaudotu“.
Knygų mugėje K.Saja mikliai raitė autografus ir skaitytojams rašė ilgokus palinkėjimus. Kitiems rašytojams sekasi kur kas sunkiau. Po poros valandų, praleistų rašikliu pasirašinėjant knygas, kai kuriems tenka net dėti ant pirštų ledus. Daugeliui Lietuvos kūrėjų mugė yra vienintelė vieta, kur tenka taip treniruoti ranką.
„Tai pernelyg intymu“
„O dar kas nors rašo ranka knygas? Turbūt tik kompiuterių nematę senoliai“, – R.Vanagaitė taip tvirtina ne todėl, kad norėtų įžeisti garbaus amžiaus rašytojus. Ji juokauja pati senolė, bet tokia, kuri kompiuterį jau matė. Rūta prisimena, kaip knygas ant baltų popieriaus lapų rašydavo jos mama – vertėja Lilija Vanagienė rašydavo. Perrašiusi švarraštį, ji atiduodavo tekstus mašinininkei surinkti. „Džiugu, kad dabar ne tie laikai. Tiek laiko susitaupo, galima tris knygas vietoj vienos parašyt“, – tvirtina knygų „Ne bobų vasara“ ir „Mūsiškiai“ autorė.
Violeta Palčinskaitė savo knygas vaikams rašo kompiuteriu, tačiau neįsivaizduoja, kaip ekrane gali gimti eilėraštis: „Tai pernelyg intymu“. Dažniausiai eilės gimsta užrašų knygutėse ar paskiruose lapeliuose. Net ir rašant prozą prireikia popieriaus skiautės – jei būnant kur nors kavinėje, į galvą įkrenta knygai tinkamas sakinys.
V. Palčinskaitė vaikams visuomet sako, kad rašyti ranka yra prasminga. Jai atrodo – žodžiai iš širdies lengviau pereina į popierių, o ne į bejausmį ekraną. Tačiau kūrėja pati iš savęs pasijuokia, kad galbūt ji senamadiška.
Geriau – gyvas rašymas
Rašanti aktorė Nijolė Narmontaitė mėgino būti moderni – bandė rašyti tiesiai į kompiuterį. „Taip sausa, atrodo lyg nuglaistyti tie sakinukai. Ir tik pradedu rašyti ranka – tuoj pradeda eiti mintys. Rašau rašau, iš dūšios eina. Ir tik tada suvedu į kompiuterį“. N. Narmontaitė yra išsaugojusi senų pribraukytų rankraščių. Kaip ir visi rašytojai, ji išgyvena kūrybines kančias: „Atrodo, kad tądien parašiau nuostabiai, atsikeliu ryte – baisu. Tada vėl pradeda galva suktis – rašau ir braukau. Toks rašymas yra gyvas.
O štai Donaldas Kajokas įgudo eilėraščius rašyti iškart kompiuteriu. Kažkada jam irgi atrodė, kad ranka parašytas tekstas yra tikresnis. „Paskui pagalvojau, koks skirtumas, kas rašytojui tarpininkauja. Vis tiek tarp tavęs ir žodžio stovi padargas – parkeris ar kompiuterio klaviatūra. Tai man daug patogiau, kad šiuo metu tarpininkauja klaviatūra“. Gal kada nors jis įlįs ir į „feisbuką“ – kol kas socialinių tinklų rašytojas vengia „iš principo“.
Tačiau D.Kajokas vertina retai paštu gaunamus laiškus. „Kažkas stipresnio juose jaučiasi. Žmogaus pagarba kitam žmogui, jautrumas ir šiluma labiau jaučiasi, kai laiškas rašytas ranka“.
Neįskaito, ką pats parašęs
Rašytojas Saulius Šaltenis prisimena amžinatilsį savo žmoną Lolą . Kai buvo jaunas, varginti rankos vyrui nereikėjo – tekstus diktuodavo mylimajai. „Mano ypatingas išradimas – kūrybinis įkvėpimas, sumišęs su meile“. Dabar visaip keverzoja ant popieriaus. Tada sėda prie seno kompiuterio, kuriame nėra interneto ryšio.
Susitikęs su mokiniais, rašytojas pastebėjo, kad jie labai greitai klaviatūromis stuksena. „Jie tokie geneliai, moka kalti, o ne sklandžiai ranka per popierių čiuožti“. Tačiau ar jis galėtų jaunuosius žmones įtikinti, kad verta rašyti ranka? S.Šaltenis pripažįsta, kad jo rašysena – tokia baisi, kad kartais net neįskaito savo žodžių. Kompiuteris tokio pavojaus padeda išvengti. Taip pat patogu, kad galima įrašyti tekstą į USB raktą ir tada atsispausdinti. Skaityti išguldytą popieriuje tekstą visada maloniau.
Vytautas V.Landsbergis ranka rašo taip pat retai – tik tada, kai jį įkvėpimas įkvepia visai ne laiku ir visai ne vietoje. „Tai gali nutikti grybaujant ar šiaip pėdinant sau. Tada puolu rašyti kuo papuola ir kaip papuola. Paskui nuo tų dyzelino čekių tenka nurašinėt į kompiuterį. Be to, kartais ant čekio netelpa visas kūrinys, tenka jį „suzipint“ į kokį nors eilėraštį ar į rudnosiuką, o grįžus namo „išzipint“. Rašymo ranka vaikų knygų autorius nemistifikuoja – jam ir kompiuteris atrodo pakankamai mistiškas.
Ir menas, ir terapija
Istorikas Gediminas Kulikauskas pastebi, kad renkant tekstą kompiuteriu, pirštai labiau atsipalaiduoja negu vedžiojant pieštuku. Tačiau pavojus tas, kad žmogus pradės skubėti. Rašydami ranka mes priversti būti kantrūs – galvoje atsiranda trys sakiniai, o užrašyti tebaigi vos pirmą. Kompiuteriu rašyti visai kas kita – ekrane tekstas randasi beveik be pauzės. Tačiau G. Kulikauskas pastebi paradoksą – rašant ranka atrodo, kad minčių per daug, o renkant tekstą kompiuteriu būna „įstrigimų“ ir „sausrų“.
Istorikas mena, kaip sovietmečiu mokyklose atsirado pirmieji šratinukai – jų kurį laiką visi nepripažino kaip normalių rašiklių, buvo privaloma keverzoti nekenčiamais parkeriais. G.Kulikausko manymu, rašymas ranka dabar gali būti kaip menas ir terapija. „Juk galima „piešti“ raides, jas visaip apvedžioti, paryškinti“.
„Knygų mugės“ salėje sutiktas dizaineris Tadas Čiūdaras tik šypsosi, išgirdęs nuogąstavimus, kad vaikai nebemokės rašyti ranka. Juk tai, kas sena, dabar tampa madinga. „Technologijos ir rankdarbio mišinys yra tobulas šiems laikams. Anksčiau žmonės sakydavo, kad užsiimdamas senais amatais, niekam nebūsi reikalingas. Tačiau dabar, jei gerai išmanai amatą ir moki pritaikyti technologijas, reklamuoti save tam tikrose vietose, užsienyje tai bus labai vertinama“.
Kai T.Čiūdaras buvo paauglys, piešdavo grafiti. Dabar jis viso pasaulio žmonėms pardavinėja savo ranka rašytus užrašus. Internetu jį susiranda žmonės iš viso pasaulio. Štai vienas amerikietis užsakė net nupiešti tatuiruotę su jo tėvų vardais.
Vaikų negebėjimo gražiai rašyti neverta sureikšminti. T.Čiūdaras pats niekada nemokėjo rašyti dailyraščiu. Rašyti raides jam tapo įdomu tada, kai ėmė į tai žvelgti kaip į meną.
Tačiau vaikams svarbu perduoti žinutę, kad rašymas ugdo kūrybiškumą. „Praeityje daug garsių žmonių rašė ranka. Kaip smagu, kai gali rasti internete Johno Lennono dainų rankraščius – juk to nebūtų, jei jis būtų dainą staigiai kompu sumetęs“. Menininkas mano, kad vaikai šiais laikais yra supratingi ir jiems tereikia parodyti, kad rašyti ranka yra gražu.
