Visi kažko ieško. Jokia naujiena, kad šiais laikais knygas nuo pradžios iki galo žmonės skaito retai. Tačiau jie knygas varto ir kartais net perka. Štai todėl kiekvienais metais Knygų mugėje į akis labiau krenta ne naujos lietuvių autorių knygos, o puodeliai, lipdukai, užrašų knygelės. Viena naujausių madų – suaugusiems skirtos spalvinimo knygos. Žadama, kad spalvinant sudėtingas mandalas, gyvūnėlius, gėles, paukščius rimsta nervai.
Kai kurių skaitytojų nervus tikrai reikėtų nuraminti, kad nekeltų grėsmės autoriams. Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ žiūrinėjęs vyriškis leidyklos darbuotojų klausė: „Kada bus autorė?“ O tada išrėžė, jog knygą norėtų mest į autorę. Dėl knygos apie žydų žudynes Lietuvoje įniršę skaitytojai kartais R. Vanagaitę painioja su Dalia Kutraite – šiai tenka išklausyti visai ne jai skirtus priekaištus.
„Knyga baisi, todėl negaliu šypsotis“, – R.Vanagaitė stengėsi kuo rimčiau atrodyti prieš fotokamerą. Knyga „Mūsiškiai“ pristatyta vos prieš mėnesį, o leidykla „Alma littera“ jau leidžia ketvirtą tiražą. Pirmas tiražas – du tūkstančiai egzempliorių, antras ir trečias – po šešis tūkstančius, dabar spausdinama dar penki tūkstančiai knygų. Visas „Mūsiškių“ tiražas jau siekia devyniolika tūkstančių. „O aš maniau, kad ir dviejų nenupirks“, – džiaugiasi R. Vanagaitė.
Ar tai reiškia, kad Lietuvoje rašytojai jau gali pragyventi iš rašymo, jei knygos populiarios? „Sunkiai“, – atsako R. Vanagaitė. Rašydama „Mūsiškius“ ji dirbo mažiausiai aštuonias valandas per parą – diena iš dienos pusę metų. Šešias valandas rinkdavo medžiagą, o tris – rašydavo.
Jos knyga „Ne bobų vasara“ išleista jau trisdešimčia tūkstančių egzempliorių. „Dabar gaunu kaip ir atlyginimą – nuo penkių iki septynių šimtų eurų per mėnesį. Čia labai gerai – daugiau negu minimalus atlyginimas. Svarbiausia – tai nuostabus darbas, kurį darau, kaip noriu ir kada noriu“, – atvirai pasakoja R. Vanagaitė.
Ji nevynioja žodžių į vatą ir nesistengia pataikauti leidykloms. Tiesiai šviesiai sako – neteisinga, kad autorius gauna menkesnį honorarą negu tie, kurie rengia knygų pristatymo renginius. „Juk gero renginio su vynu ir ekranais nepadarysi mažiau negu už pusantro tūkstančio eurų. Daugmaž tiek autorius gauna už savo pusmečio ar net metų darbą. Vadinasi, ekranus nuomoti labiau verta negu knygas rašyti“.
Kai R.Vanagaitė nueina į knygyną, jai atrodo, kad knygų per daug. Ir jos vis brangsta. „Mūsų algos – dešimtkart mažesnės negu Vakaruose, o knygų kainos yra beveik vienodos“. Gerai, kad kai kurie knygynai leidžia savo knygas nusinešti į šalia esančią kavinę ir paskaityti prie kavos. „Autoriai nuo to nenuskurs – jiems nuo pelno už parduotas knygas leidykla skiria septynis ar aštuonis procentus“.
Knygą išleidusiam rašytojui dar tenka nemaloni pareiga atsakyti tiems, kurie prašo padovanoti kūrinį. Leidykla duoda rašytojui vos dešimt knygų, o kitas galima nebent pirkti su dvidešimties procentų nuolaida. „Įsivaizduokite, jei knyga kainuoja dešimt eurų, o ją gali pirkti už aštuonis eurus, kiek reikėtų išleisti pinigų, norint apdovanoti jomis visus gimines ir draugus. Tenka būti nemandagiai“, – tvirtina R. Vanagaitė.
Tai, jog iš knygų rašymo išgyventi beveik neįmanoma, tvirtina ir istorikas, knygų „Apelsinų kontrabanda“ ir „Elektros boikotas“ autorius Gediminas Kulikauskas. Jo manymu, knygų rašymas yra geriau ar blogiau apmokamas pomėgis. Į rimtą publicistiką reikia daug investuoti – supirkti ar surinkti šaltinius, dokumentus, iliustracijas. „Kai kurios maniškės būsimos knygos, kurias neskubėdamas rengiu kelintus metus, jau seniai tapo „auksinėmis“ ir vargu bau atsipirks“, – mano G. Kulikauskas.
Savuoju honoraru jis patenkintas. Tačiau jam atrodo bėda, kad Lietuvoje nėra literatūrinių agentų, todėl derėtis reikia patiems autoriams. O dažnas kūrybininkas – prastas derybininkas.
Gal rašytojams labiau vertėtų leisti knygas už savo pinigus? Tiesa, tada reikėtų gaišti laiką, stengiantis knygą parduoti. Derėtis su knygynais, rengti knygų pristatymus. Būtent tai stabdo autorius ir jie dažnai pasirašo su leidyklomis jiems ne itin palankias sutartis.
Tačiau būtų klaida įsivaizduoti, kad leidyklų savininkai vartosi kaip inkstai taukuose. Ypač nelengva išsilaikyti smulkiesiems. Štai iliustruotas knygas leidžiančios leidyklos „Typoart“ vadovė Jūratė Rutkauskaitė tvirtina – jei ne lipdukai, marškinėliai, kartoniniai žaisliukai, iš iliustruotų vaikiškų knygų neišgyventų. Ji džiaugiasi geru leidyklos įvaizdžiu. Rašytojas Kazys Saja pats kreipėsi į „Typoart“, pamatęs G. Leonavičiaus iliustracijas. Dabar leidykla garsina rašytojo knygas, pristatydama kartoninius žaisliukus – jo knygų personažus.
Gaila, kad mugėje dalyvaujančius grožinės literatūros kūrėjus, kurių vardus žinome nuo vaikystės, galima suskaičiuoti ant pirštų. Tai – Kazys Saja, Saulius Šaltenis, Violeta Palčinskaitė, Donaldas Kajokas, Sigitas Parulskis, Rolandas Rastauskas. Ne taip jau ir svarbu, ar jie tais metais išleido naują knygą – vien jų buvimas mugę puošia.
Būtent dėl rašytojų veteranų verta į „Knygų mugę“ užsukti penktadienio vakarą. Šeštą vakaro Saulius Šaltenis pristatinės knygą „Žydų karalaitės dienoraštis“ – paremtą tikrais žydų mergaitės, išgyvenusios Holokaustą prisiminimais. Aštuntą vakaro poetė Violeta Palčinskaitė kalbėsis apie savo knygą „Atminties Babilonai“. Tuo pat metu – ir Dalios Teišerskytės knygos „Ir aš ten buvau“ pristatymas.
Žinoma, šeštadienį jau nuo pat ankstaus ryto „Knygų mugėje“ teks grūstis minioje. Galbūt kas nors atsineš ir papuvusių pomidorų ar kiaušinių. Apsaugininkai turėtų būti budrūs, nes jau 11 val. ryto vyks skandalingosios R. Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatymas. Jame taip pat dalyvaus rašytojas A. Tapinas, dvasininkai T. Šernas ir R. Doveika.
Vidurdienį skaitytojai susitiks su garsiuoju Lietuvos filosofu Arvydu Šliogeriu. Dar po valandos skaitytojus linksmins visada liūdno veido rašytojas Sigitas Parulskis – jis parašė knygą „Nutylėtų lelijų miestas“. O vakarop dar neuždusę mugėje skaitytojai galės klausytis Rolando Rastausko.
Keli patarimai, norintiems ištverti Knygų mugę:
1. Eikite tik į tuos renginius, kuriuos suplanavote iš anksto – kitaip prasiblaškysite nežinia kur.
2. Nepulkite pirkti knygų, o apeikite ratą ir tik tada grįžkite prie tų, kurių tikrai norisi.
3. Nesitikėkite ilgo bendravimo su autoriais, nes jie dalija autografus kaip robotai ir sveikinasi šypsodamiesi ne gyviau už „Maksimos“ kasininkes.
4. Būkite dėkingi autoriams, nes jie Lietuvoje iš knygų neišgyvena.
5. Pasiimkite maisto ir vandens, nes kitaip galite mirti iš bado ir troškulio.
6. Nuvažiuokite į mugę nuo Arkikatedros kursuojančiu nemokamu autobusu – tai jau savotiška pramoga.
7. Knygų mugėje galima tikėtis užmegzti naujų kontaktų, bet geriau neplanuokite rimtų dalykinių susitikimų.
8. Atjauskite irzlius žmones, nes jie galbūt pavargo nuo šurmulio.
9. Atjauskite autorius, nes jie galbūt pavargo nuo jūsų.
10. Jei norėjote kada nors rašyti knygą, Knygų mugė – pati geriausia vieta apsigalvoti. Kuo daugiau autorių, besivadovaujančių priesaku „Jei gali nerašyti, tai ir nerašyk“, tuo daugiau lieka erdvės tikriems rašytojams.
O tuos, kurie negali nueiti į mugę, paguos šie rašytojo V. V.Landsbergio pamąstymai: „Reikėtų tų gausiai einančių žmonių paklausti, ko jie ten eina, nes aš asmeniškai taip gausiai į mugę nevaikštau. Daug gausiau vaikštau į mišką arba važiuoju dviračiu, o grįžęs namo kaipmat prisėdu prie naujai rašomos knygos ir aprašau visas paslaptis, kurios man ten miške ošte atsivėrė“.
