Giedra Radvilavičiūtė – apie pragarėlį ir savo hibridinį karą

30 tūkst. 400 eurų vertės apdovanojimai, be jos, dar skirti muzikologui Algirdui Jonui Ambrazui, muzikui Leopoldui Digriui, aktoriui Dainiui Gavenoniui, skulptoriui Vladui Urbanavičiui ir grafikei Janinai Grasildai (Birutei) Žilytei.

„Nacionalinė premija suteikia šlovės, oficialų įvertinimą ir pinigų, o atima kuriam laikui man, kaip melancholikei, gyvybiškai būtiną vienatvę“, – interviu „Lietuvos rytui“ kalbėjo G.Radvilavičiūtė.

– Oskaro Koršunovo „Hamlete“ aktoriai, žvelgdami į veidrodį, kartoja: „Kas tu esi, kas tu esi?“ Donaldo Kajoko romanas „Kazašas“ taip pat susijęs su klausimu „Kas aš?“. Turbūt neatsitiktinai ir vienas jūsų kūrinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ baigiasi minėto romano citata ir klausimu: „Kas aš?“

Atrodo, kad dabarties meno pasaulyje šis klausimas itin aktualus, bet ar jis nėra bergždokas? Sunku būtų patikėti, kad jums jau pavyko išsiaiškinti, kas jūs esate iš tikrųjų?

– Minimoje esė problema paprasta – pasakotoja išprotėja, kaip kadaise išprotėjo jos draugė, ir nebesusigaudo savo tapatybėje. Daugelis mūsų senatvėje išsiskaidysime į liudvikus, putinus, sabonius, čiurlionius ir pakeisime sąmonėje kasdienybę.

Bijau, kad jei sulauksiu senatvės, imsiu kiekvieną rytą duoti savo dukrai, kaip žurnalistei iš „Lietuvos ryto“, interviu, nes iš vakaro būsiu pelniusi Nacionalinę premiją. Antrąją. O ją man įteiks kaimynas, dabar prekiaujantis elektriniais grąžtais.

Prisiėmusi beprotystę tarsi atsikračiau sąžinės graužaties, kad istorijoje panaudojau tikros istorijos fragmentus. Nors realybės faktas, įtupdytas į meną, virsta menine realybe ir nebėra tiesa, bet man, kaip netikrai rašytojai, tai nepadeda.

Na, būna dalykų, kurių laisvai negali panaudoti tekste. Romualdas Granauskas yra telefonu pasakojęs talpią istoriją apie motinos siuvamąją mašiną. Vidury pasakojimo nutilo ir perspėjo – kad nebandytum šitos istorijos panaudoti.

Nebandau, nors visi jos dalyviai mirę – R.Granauskas, jo mama ir siuvamoji mašina. Ir galų gale, be manęs, niekas nežinotų, ar toji istorija tikra. Jei žmogus turi proto, tai iki galo išsiaiškinti, kas jis yra iš tikrųjų, nepavyksta. Vien dėl to, kad mes dėl supratimų keičiamės, keičiamės ir keičiamės.

– Šiaip ar taip, šiame pokalbyje pabandykime pasiaiškinti, kas toji G.Radvilavičiūtė? Mėgstu tokią teoriją, kad žmogaus gyvenimas prasideda ne nuo gimimo akimirkos, o nuo pirmojo prisiminimo. Tuomet atmintis tampa nugyventų metų matu, o atsiminimai – svarbiausiais riboženkliais, ženklinančiais patirtį. Koks jūsų pirmasis prisiminimas? Kiek jis jums svarbus?

– Geležinkelis, vežantis baltą kvarco smėlį, anglį. Mama lauke, barbenanti į lango stiklą ir rodanti rezginę apelsinų, kai sirgau ir buvau pas senelius Anykščiuose.

Ji buvo apsirengusi meškos kailiniais, nuo to laiko man apelsinai susiję su Sibiru, o ne su Sicilija. Knygas iš vežimėlio Anykščiuose parduodantis senukas. Vienoje knygoje „bėgo ragana per sniegą nepalikdama pėdų“.

Neužmirštuolės, augančios drėgnoje, net slidžioje nuo drėgmės žemėje tėvų nuomojamo dalies medinio namo kieme. Ant žemės nukritusios vyšnios, su varnėnų snapų ženklais, sudarkyta tobula jų forma. Kraujuotas Kristus Panevėžio bažnyčioj.

Visiems laikams iš mūsų gyvenimo kaip snaigė ištirpęs tėvas. Varveklio skonis ir girgždėjimas. Knyga apie Kolumbą, kita – apie bites senelio etažerėj. Dar viena – apie Žuvinto ežerą. Kulka jo klube, užsilikusi nuo karo. Jis kartą supynė man kasas su batų raišteliais, nes nerado tą dieną kaspinų.

Siurbėlės griovy. Suleisdavau jas į stiklainį, jau tais laikais mėgau prisirišti prie gležnų būtybių. Presuotos sausos kakavos su cukrumi kubeliai Liepų alėjos parduotuvėje, sifonai gazuoto vandens, be sirupo.

Angelas, apsivilkęs motinos chalatu. Jis stovėjo prisispaudęs prie sienos, už atidarytų virtuvės durų. Sapnai, kai smarkiai įsibėgėdama nuskrendu. Dabar apstulbau radusi Valdo Papievio romane „Odilė“ tikslią pakilimo į orą metodiką, lygiai tokia naudojausi daug kartų, bet prieš pusę amžiaus.

– Gimėte Panevėžyje. Jei prisimintume jūsų vaikystę, ar joje buvo nuojautų, kad tapsite rašytoja ir mąstytoja, pelniusia Nacionalinę kultūros ir meno premiją? Kokią save atsimenate vaikystėje? Ar turėjote kūrybinių ambicijų?

– Rašymas nėra savaiminė vertybė ar užsiėmimas, be kurio negalėčiau gyventi. Tam tikrais etapais rašant buvo įdomiau, o kartais – saugiau. Rašymas, kaip sodininkystė ar mezgimas, yra per amžius patikrintos priemonės pabėgti nuo nerimo.

Jei rašymas nėra verslas, tai man svarbu, kad knygą skaitytų mano pasaulio žmonės. Jų yra keliolika „artimajame užsienyje“, t.y. už mano buto sienų. G.Radvilavičiūtė

Ambicija, kaip ir karjera, kolega, kolektyvas, na, dar sąskaita-faktūra, akumuliatorius, serveris ir finalinis išpardavimas – žodžiai ne iš mano žodyno. Vaikystėje siaubingai daug skaičiau, tikriausiai taip, kaip Quentino Tarantino žiūrėdavo filmus. Galbūt mano stiliui vėliau tai turėjo reikšmės.

Ar jūs suprantate, ko klausiate?.. Kokios svajonės apie Nacionalinę premiją. Tais laikais mes buvome Kubos draugai, ne nacija.

– Jei jau prakalbome apie Nacionalinę premiją, man labai patinka, kad jos skyrėjams šįsyk nerūpėjo, kad išleidote dvi knygas, neskaitant kolektyvinio rinkinio „Siužetą siūlau nušauti“. Tačiau vartojimu ir perprodukcija užsikrėtusioje visuomenėje pasigirdo ne vienas balsas: „Čia dabar kas? Garbingiausia premija už viso labo dvi knygeles!“ Paklausiu tiesiai šviesiai: kodėl tiek mažai rašote?

– Atsakysiu irgi tiesiai šviesiai: rašymas man – ne verslas ir ne projektas. Be išmanymo, kaip tapti „sakinio eiliniu“, gyvenimas, jei nerašai apie marsiečius, sostų karus, marą ar Žalgirio mūšį, dar turi pateikti aktualių įspūdžių, staigmenų ir nuotaikų, o jų kaip picos neužsisakysi.

O jei ir „užsisakysi“, tekstas ir bus kaip pica, su kalorijomis, bet be energetikos. Bet aš nieko prieš, kad Nacionalinę premiją laimėtų daug knygų parašę autoriai arba knygos, išėjusios daugiatūkstantiniais tiražais, pvz., IKEA katalogas.

– Ką rašytojui suteikia ir ką iš jo atima Nacionalinė premija? Galbūt ji įpareigoja, tarkime, aktyviau dalyvauti visuomenės gyvenime ir jai padėti susigaudyti vertybių chaose? Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį?

– Nacionalinė premija suteikia šlovės, oficialų įvertinimą ir pinigų. Dar sensaciją kioske, kuriame papildau visuomeninio transporto „Zuoko kortelę“.

Atima kuriam laikui man, kaip melancholikei, gyvybiškai būtiną vienatvę. Neprideda pasitikėjimo savimi, greičiau atvirkščiai. Neįpareigoja, nes paleisdamas sakinius iš savo kompiuterio visiems pats pereini karštą idėjinį ir stilistinį pragarėlį, jei mąstai savikritiškai.

Manau, kad reikšdama nuomonę apie daugelį dalykų – kintančią kalbą, nepatriotiškus diplomatus ir valstybės tarnautojus, teisinėje valstybėje logika nesuvokiamą rezonansinių bylų eigą ir jų baigtį, klišėmis mąstančius žurnalistus – šiek tiek (pa)dalyvavau visuomenės gyvenime.

Tikro rašytojo idealų gyvenimą įsivaizduoju kaip V.Papievio pasakotojo – gyventi turint laiko pačiam laiko pojūčiui. Tik tada pasaulis veriasi esmėmis, o ne vartojamas praktiškai.

– Viena iškalbingų aktualijų – Šarūno Saukos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje. Šioje parodoje lankosi tūkstančiai žmonių, tarsi ir įrodydami, kad šiuolaikinis menas gali būti įdomus, populiarus. Kita vertus, egzistuoja tokia nuomonė, kad jei menininkas populiarus, tai jis prastas. Kaip manote, populiarus menininkas – būtinai tautos linksmintojas? Ar jums nesinorėtų, kad jūsų kūrinius skaitytų du trečdaliai Lietuvos, pusė Europos ar trečdalis pasaulio?

– Š.Sauka ir linksmina, tai priklauso nuo stebinčiojo temperamento, pasaulėjautos, nuotaikos ir įžvalgų. Tos braškytės ir „broškytės“ ant odos...

Manau, kad vien tragiškas menas be pramogos elemento šiuolaikiniam žmogui nejaukus ir galbūt net vulgarokas, prasčiokiškas. Metaforiškai sakant, jūra juk jau išmetė paskendusį trejų metų sirų berniuką. Pamenate: „Anuška jau nusipirko saulėgrąžų aliejaus, ir ne tik nusipirko, bet ir paliejo jį. Taigi posėdis neįvyks.“

Dokumentika, ypač vizualumo epochoje, užmuša tragiško meno poveikį ir į jį braunasi. Viena fotografija pakeičia aukščiausius postus turinčių politikų nuostatas. Fikcija nebegalioja. Išskyrus egzotiką, perversijas ir vampyrus.

Maža to, manau, kad grožinė literatūra dokumentikos fone pamažu tampa falsifikacija. Tragiškas menas jaudina nebent tais atvejais, kai sukurtas pagal politiškai korektiškas temas, nuleistas ideologijas.

Tarkime, smurtas kas trečioje šeimoje prieš moterį mus „jaudina“, nes ta tema jaudintis šiuo metu privalome. Yra tokių temų ir daugiau. Procesą, priežastis, kaip ir kokie žmonės tampa „jautrūs“ geroms idėjoms, virstančioms agresyviomis ideologijomis, užuot tiesiog buvę jautrūs, man itin įdomu stebėti.

Apskritai dėkoju apvaizdai, gyvenau įdomiu laiku – ideologijų žūties totalitarinėmis sąlygomis ir jų kūrimosi – deklaruojamos tolerancijos.

Žmogus ima mąstyti tik tada, kai susiklosto išlikimo (emocinio, egzistencinio, asmenybinio) situacija. O gerovės valstybėse sudėtinga situacija susiklosto tada, kai sugenda skalbimo mašina, artimiausioje parduotuvėje nėra kaparėlių, tam tikros rūšies jautienos, užstringa internetas. Šitos situacijos gali pavirsti tik pramoga.

Dėl populiarumo... Yra toks keistas dalykas. Jei knyga literatūros meno požiūriu labai meistriška, ji niekad nebūna itin populiari. O jei knygą skaito visai nedaug skaitytojų, ji tikrai bus bloga.

Jei rašymas nėra verslas, tai man svarbu, kad knygą skaitytų mano pasaulio žmonės. Jų yra keliolika „artimajame užsienyje“, t.y. už mano buto sienų. Apskritai literatūrai, kaip ir kitam menui, kokybės kriterijai nebegalioja, bet aš turiu juos, savus: parodykite rašytojos lūpdažį ir aš pasakysiu, koks jos romanas.

– Kita aktualija – kultūrinės spaudos padėtis. Nors ji gyvena amžiname nepritekliuje, bet šiemet net buvo priversta protestuoti dėl paramos, finansavimo. Keisčiausia, kad šiuo atveju kalbama tik apie pinigus, o ne apie tai, kokia ji yra ir kokia galėtų būti. Klausimą suku jūsų kūrybos link. Ar galima teigti, kad jeigu ne „Šiaurės Atėnai“, kuriuose pradėjote skelbti savo esė, galbūt nebūtumėte tapusi rašytoja arba galbūt būtumėte tapusi visai kitokia rašytoja?

– Visų pirma, jei ne „Šiaurės Atėnai“, tai nebūčiau pasiūlyta Nacionalinei premijai, nes savaitraščio vyriausioji redaktorė Giedrė Kazlauskaitė ir kiti sumanė teikti mano kandidatūrą.

Tačiau be „Šiaurės Atėnų“ būčiau rašiusi tą patį, tiek pat, tuo pačiu metu. Nesu kompetentinga spręsti, kaip tvarkytis kultūrinei spaudai, nes joje nedirbau. Iš esmės dėl tragiškos situacijos sutinku su Jūratės Visockaitės nuomone, išsakyta Literatūroje ir mene (2016 01 29).

– Nors jūsų tekstus daugelis vadina esė, bet juos drąsiai galima būtų vadinti netradiciniais apsakymais ar novelėmis, kuriuose dažnai telpa daugiau idėjų ir gyvenimo nei tradiciniuose šių žanrų kūriniuose. Kaip jūs pati suprantate, aiškinate esė žanrą?

– Kaip hibridinį karą su savimi, pasauliu ir laiku. Nuo kurio negina Šiaurės Atlanto sutarties 5-asis straipsnis.

– „Siužetą siūlau nušauti“ – gal klystu, bet atrodo, kad ši frazė priklauso jums. Ar iki šiol manote, kad siužetas šiuolaikiniame pasakojime nepajėgus perteikti pasaulio ir gyvenimo?

– Pajėgus, tarkim, Marinos Stepnovos romane „Lazario moterys“. Bet norėjau atkreipti dėmesį į tai, kad tai, kas kūrinyje yra svarbiausia ir yra autoriaus meistrystė, išryškėja atmetant siužetą.

– Atsimenu vieną jūsų gan komišką tekstą, kuriame jums skambina leidyklos redaktorius ir siūlo parašyti romaną, nes esą tik romanai šiais laikais įdomūs skaitytojams. Vis dėlto smalsu, ar niekada nekilo pagunda parašyti romaną?

– Ne. Gimę eseistikai, tik sigitai romanais skraido.

– Lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius yra rašęs, kad tik emigravęs savo tėvynę išvydo tikrojoje šviesoje. Nors jūs nesate emigrantė tikrąja šio žodžio reikšme, bet keletą metų gyvenote Čikagoje. Ar tie keleri metai kaip nors paveikė jūsų požiūrį į Lietuvą? Šiaip ar taip, jūsų kūriniuose tos čikagiškos patirties netrūksta. O ir jums būdinga ironija leidžia virsti tikrovės emigrante ir į gyvenimą bei pasaulį pažvelgti tarsi iš šalies.

– Pasikartosiu. 1994-aisiais perskristi į Čikagą reiškė ne skrydį iš miesto į miestą ar iš žemyno į žemyną. Tai buvo bandymas pritapti (Antano Šileikos terminas) kitoje sanklodoje.

Savotiška daug jėgų, psichologijos sąnaudų reikalaujanti investicija į gyvenimą Lietuvoje, bet po daugelio metų. Buvau nukeliavusi į ateitį. Stebiu jau stebėtus procesus. Ne visada jie teigiami. Atsitolinti nuo sentimentų, to, kas šventa ir įprasta, nuo įpročių yra sveika. Kad mąstytum blaiviau, be savimeilės ir be biografijos.

– Smalsu, kaip jūs rašote – lengvai ir sklandžiai ar prisiversdama ir nusistatydama terminus. Kitaip tariant, kaip atsiranda jūsų esė? Kokios sudedamosios dalys svarbiausios, kad atsirastų geras tekstas?

– Vakar paskambina kaimynė ir sako, gal jūs galite pranešti „Rasų valdai“, kad lemputė laiptinėj perdegė, aš kopėčių neturiu, be to, rytoj rytą išskrendu, masė darbų, dabar ten užimta, tamsoj baladotis, ir dar su juodu lagaminu, labai baisu.

Man „Rasų valda“ yra taip toli ir tokia neaiški, kaip Isos slėnis ar E.Snowdeno nakvynės vieta. Bandau patamsy suvokti ir net patikrinti, ar laidas iš koridoriaus driekiasi dar ir per išorinę namo sieną. Trukteliu, nepritvirtintas. Ir staiga tą akimirką suskamba varpai. Dar kartą trukteliu – vėl suskamba.

Reiškia, Teresės bažnyčios varpinė tuo laidu sujungta su laiptine, su jau dvidešimtą kartą perdegančia „Tungsram“ (Vengrija, buvusi Vengrijos liaudies respublika) lempute. Vėl skambina. Alio, sakau. Atsiliepia neseniai plikai nusiskutusi draugė. Šukuoseną pakeitė todėl, kad padarė gerą darbą, apsodino našlaitėmis, katilėliais ir pakalnutėmis dalį penkiaaukščio namo kiemo.

O dabar tie, kurie nori atkreipti dėmesį į savo padarytą gerą darbą, nusiskuta plikai. Manau, kad jie atkreipia dėmesį pirmiausia į save, bet tyliu. Draugė sako, važiuosiu ant kapų prie oro uosto, sustosiu pas tave ant kalno parūkyti, išeik.

Gerai, sakau, atnešiu tau virtų karališkųjų krevečių. Ji sako, aš nieko, kas su akiniais, nevalgau, šiaip ateik. Ten, kur mes stovim ir ji rūko, prieš dvi vasaras kaimynas iškasė duobę sodinti erškėtrožei, nes tas augalas kvepia Biblija. Bet nepasodinom.

Kaimynas kasdamas duobę pamatė du narelius žmogaus stuburo. Toje vietoje yra kapai. Kapai yra ten, iš kur kas nors kur nors važiuoja arba ten, kur kas nors sportuoja, – tai prie oro uosto, tai šalia geležinkelio, tai prie Sporto rūmų...

Draugė sako, gal gali pavažiuoti su manim iki sankryžos, prie jos išleisiu, klausyk atidžiai, – mašinos prieky kažkas kala... Genys, – sakau. Nėra ko klausyti, pavasaris tuoj, nors Selemonas Paltanavičius sako, tebeturime būti budrūs.

O, beje, skrendu per tikrąjį pavasarį, gegužę, į Maltą, ko tau, be prieskonių, dar parvežti? Draugė sako, Maltos ordiną...

Na, maždaug taip gimsta esė, lengvai ir sklandžiai. Tik reikia išbraukyti pasikartojantį „sako“, „sako“...

– Jei jau prabilome apie gerą tekstą, ne sykį teko girdėti, kaip teigiate, kad itin mėgstate rusų rašytojo Vladimiro Nabokovo kūrybą. Kodėl? Kuo jo tekstai, kuo jo (r)ašmenys aštrūs, geri?

– Atsakyti į tą klausimą reikštų surengti konferenciją apie jo kūrybą. Tarkim, atitinkame pasaulėjautos dalimi ir požiūriu į literatūrą. Pabuvau neseniai jo miegamajame Montreux, ačiū literatūrologės Eglės Kačkutės drąsai. Įžengti į legendą, deja, yra visada paprasčiau, nei į kūrinį. – „Nesu pragmatiškas žmogus“, – prisipažinote pelniusi Nacionalinę premiją. Taip pat sakėte, kad premijos pinigai padės sutvarkyti jūsų dukters buitį. Gal sutiktumėte plačiau praverti duris į savo asmeninį gyvenimą: šeimą, vyrą, darbą. Kitaip tariant, kaip atrodo jūsų įprasčiausia ir neįprasčiausia diena?

– Atsikeliu, paklausau žnių, išsiverdu cikorijos su pienu. Išeinu į darbą. Grįžtu. Girdisi mirusio katino pėdutės. Susijungiu su dukra „Skype“, monitoriaus lange atsidaro langas, tame lange – jos atsiųstas nufilmuotas priešais jos palėpę olandų, kurie nusipirko kačiuką, namo langas.

Jame tas gyvūnėlis be perstojo dūksta. Atvėriau net keturis „tikrus“ langus į asmeninį gyvenimą...

Įsijungiu „Delfi“. M.Garbačiauskaitė-Budrienė stebisi, kad įvykus žiauriam išpuoliui prieš „Charlie Hebdo“ (2015 m. sausį), jos manymu, niekas, juolab laisvos spaudos atstovai, negalėjo net įsivaizduoti, kad Europa pati laisvanoriškai atsisakys žodžio laisvės, kad politkorektiškumo šaukliai ir šauklės iškeros tiek, kad senos demokratijos valstybių, tokių kaip Vokietija ir Švedija, policija ir žiniasklaida nenorės pranešti tiesos apie Kelne ir Švedijoje pabėgėlių įvykdytą seksualinį ir kitokį smurtavimą prieš moteris.

Redaktorė pateikia puikių politiškai korektiško leksikono pavyzdžių: užuot rašius „keliaujančios romų grupės“, rašoma „žmonės, dažnai keičiantys gyvenamąją vietą“. O nusikaltimų vykdytojų nurodyti negalima, nes tai „politiškai keblu“. Pagrįstai stebimasi, kur eina laisvoji spauda ir Europa...

„Bernardinai“ 2010 m. išspausdino V.Bukovskio straipsnį. Jame V.Bukovskis nurodė mechanizmą, kaip terminai paklūsta ideologijai JAV akademiniuose sluoksniuose nuo gal 1990-ųjų.

Storulį privalu vadinti „turinčiu gabaritinių problemų“. Aistringas pasisakymas nesutinkančio su pareikšta nuomone yra „hate speach“ ir tai yra baudžiama įstatymu, kartu iš aukštų tribūnų ir iš uolių nekritiškų sekėjų lūpų deklaruojant toleranciją kito nuomonei.

Laisvojoje spaudoje apie tai, kur eina Europa, jau seniai rašo V.Radžvilas, V.Rubavičius, A.Šliogeris, A.Patackas, kai kas šiuos autorius laiko „nepolitkorektiškais“. Dabar tai savaime reiškia nemodernumą ar net marginalumą.

Pateiksiu dvi frazes, atspėkite kuri kieno. „Šiuo metu Europoje vyksta baisus demografinis lūžis. Niekuomet istorijoje nepatirtas susinaikinimas.“ Antra – „Europos Sąjunga byra“.

Pirmoji – Arvydo Juozaičio (respublika.lt). Antroji – George Soroso (Davoso forumas). Įdomu stebėti įvairių žmonių reakciją į tuos pasisakymus, būtent tuo metu, kai jie pasirodo, nes pasisakymus skiria keletas metų.

Žmones stebėti apskritai įdomu. Tuo, ko gero, prasideda ir baigiasi banali mano diena.

– Vienas mano pažįstamas filosofas, mėgstantis pranašauti, prasitarė, kad jeigu jis galėtų numatyti, kas artimiausiu metu atsitiks įvairioms sritims, tai niekaip neatspėtų, kas laukia meno ir menininkų. Jūsų manymu, ar šiuolaikinis pasaulis – tinkama vieta rašytojui, menininkui. Ar jis pamažu virsta kūrėjams nepakenčiama erdve, kurioje belieka depresuoti? O gal taip buvo visada?

– Menininkams dūsauti, alpti ir depresuoti tiko romantizmo epochoje. Postmodernizme, kaip žinome, visi yra menininkai.

Per 56-erius gyvenimo metus dar nepatyriau, kad visi skęstų depresijoje ar euforijoje.

* * *

* G.Radvilavičiūtė gimė Panevėžyje. 1983 m. baigė lituanistiką Vilniaus universitete ir mokytojavo provincijoje. 1986 m. persikėlė į Vilnių, dirbo redakcijose.

* 1994–1997 m. su šeima gyveno Čikagoje, ten būdama, kartu su vyru kalbininku G.Subačiumi išleido Čikagos „Newberry“ bibliotekos lituanistinių ir prūsistinių knygų iki 1882 m. katalogą.

* Debiutavo kaip apsakymų rašytoja 1986 m., tačiau tikrasis žingsnis į lietuvių literatūrą prasidėjo 1999 m., kai kultūrinėje spaudoje pradėjo skelbti esė.

* 2002 m. penkios esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“. 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“. Už 2010 m. išleistą esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.˙˙