Anot jo, būtina įvertinti, kad I.Simonaitytė yra „paskutinė
Mažosios Lietuvos metraštininkė, unikali, talentinga rašytoja ir
išskirtinių lietuvininkų likimų vaizduotoja, garsinusi savo kūriniuose
etnografinį Klaipėdos krašto savitumą“.
Pagal projektą Vyriausybei siūloma iki 2017 metų gruodžio 31
dienos parengti ir patvirtinti I.Simonaitytės minėjimo programą,
kuri įprasmintų šios garsios asmenybės idėjų tęstinumą, kad
būtų ugdoma visuomenės valstybinė savivoka ir pilietinė
atsakomybė, turtinama kultūros paveldo istorija, plėtojami
kultūriniai ryšiai.
Taip pat raginama 2018 metų valstybės biudžete numatyti lėšų
rašytojos 120 gimimo metinių minėjimo programai įgyvendinti.
I.Simonaitytė (1897–1978) – Klaipėdos krašto rašytoja,
autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja. Ji laikoma žymiausia
Klaipėdos krašto gyvenimo vaizduotoja lietuvių prozoje.
I.Simonaitytė gimė Vanagų bažnytkaimyje, Klaipėdos
apskrityje. Penkerių metų ji susirgo kaulų džiova, dėl to negalėjo
lankyti mokyklos – skaityti ir rašyti ją išmokė motina.
1912-1914
metais mergaitė gydyta sanatorijoje Vokietijoje, iš kurios grįžo
pasveikusi. I.Simonaitytė vertėsi siuvėjos amatu, įsitraukė į
lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje
„Eglė“, bendradarbiavo leidinyje „Tilžės keleivis“ ir
kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.
1921 metais ji
persikėlė į Klaipėdą, kur baigė vakarinius mašinraščio ir
stenografijos kursus. I.Simonaitytė dirbo Lietuvos konsulate,
spaustuvėje „Rytas“ korektore, „Prūsų Lietuvių balso“
redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje – mašininke ir vertėja.
Iš pradžių savo eilėraščius, apybraižas, apsakymas skelbusi
Klaipėdos krašto spaudoje I.Simonaitytė pripažinimo literatūros
pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“.
1935 metais jais skirta Lietuvos valstybinė literatūros premija. Nuo
1936-ųjų moteris atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai skirta
pensija.
Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I.Simonaitytė
apsigyveno Kaune. Nuo 1963 metų iki mirties ji gyveno Vilniuje. 1967
metais I.Simonaitytei suteiktas Lietuvos TSR liaudies rašytojos
vardas. Rašytoja mirė 1978 metų rugpjūčio 27 dieną Vilniuje,
čia ir palaidota.
Tarp jos žinomiausių romanų – „Vilius Karalius“, „Be
tėvo“, „Pikčiurnienė“.
