Bet ir Juozapas ne visados vaikosi vien šlovės.
Šiandien jis rašo atsišaukimą Lietuvos žmonėms.
„Mieli tautiečiai! Mūsų tikslas visados buvo: „Kad Lietuvai būtų geriau.“ Apie lietuvius nieko nepasakyta.
Vadinas, Lietuvoj nebūtinai turi gyventi lietuviai. Arabai taip pat gali stengtis, kad Lietuvai būtų geriau. Kieno pastangos duos geresnių vaisių, tie ir turės teisę čia pasilikt.“
Skirtingai nuo kitų raštininkų, Juozapas visados perskaito, ką parašęs. Todėl supranta, kad gali būti nesuprastas, ir pakreipia mintį.
„Keturios žmonos – mada ar iškrypimas? Ogi tradicinė orientacija! Viena – auklė, kita – virėja, trečia – masažuotoja, o ketvirta – verslinykė, pinigų surinkėja. Vienoj sugyventinėj tų dalykų niekaip nesuderinsi. Darom išvadą: pačių arabų gali nebūti, bet perimti jų kultūrą – būtina.“
Staiga Juozapas prisimena, kad sėdi šuliny ir nieko neturi. „O tėviške, koks mielas kraštas, kurio taip netekau ūmai...“
Pagautas ilgesio, raštininkas išlipa į Lietuvą ir, pasivertęs arabų liaudies gynėju, eina lankyti svečių.
Štai ir gimtoji lūšna... Panašu, kad viskas kaip buvę, tik prie tvartelio, vietoj šuns bliauna pririštas asilas o ant klevo šakos supasi liūdnas lietuvis. Po kaklu pakabinta lentelė: „Yur Kunas. Partizan.“
Sukrėstas Juozapas sustingsta vietoj. Labiausiai jam skaudu, kad pakeista lietuviškų pavardžių rašyba.
Apčiupinėjęs ir supratęs, kad žmogelis dar šiltas, Juozapas klausia:
– Ar viskas gerai?
– Nubaidyk lervas, gerasis žmogau, – prašo Yur Kunas.
Juozapas mosuoja rykšte, o pakaruoklis pasakoja:
– Anuomet buvau dailininkas. Toks Er Lyckas pripūtė arabų. Aš pripaišiau, ir va...
Juozapas išsitraukia veidrodį ir pasitaiso gynėjo kaukę: lūpų kampučius patraukia žemyn, kad atrodytų labiau susirūpinęs. Tada klausia:
– O koks Er Lycko likimas?
– Slapstosi šuliny.
– Arabams parodei?
– O kaipgi!
– Kolaboruojamės? – piktinasi Juozapas. – Ėch, lietuviai!.. O jei grįš mūsiškiai?
– Ot nepagalvojau...
– Aukštai kybai, toli matai... – pavydi Juozapas. – Žvilgterk, kas naujo Europoj?
– Gyvoji grandinė, – dairosi Yur Kunas. – Nuo graikų – per Varšuvą, Panevėžį – iki pat Šiaurės ašigalio...
– Tu žiūrėk! – stebisi Juozapas. – Andai nuo Vilniaus iki Talino tebuvo. O kokios permainos prasidėjo! Tai kas dabar bus? Ką man daryt?
„Ogi eisiu ir pasikolaboruosiu...“
Taip apsisprendęs, atveria trobelės duris.
– Alabas ryts, – arabiškai, bet su ryškiu žemaitišku akcentu sveikinasi Juozapas.
– Rytas alab, – supranta vyresnieji, Abdulas ir Atbulas.
Jaunylis Dar Atbulesnis gi nužiūrinėja pro langą lietuvaites ir užsimiršęs šnekina jas gimtąja kalba:
– Ak ak... bar bar...
– Pr – r – r... – tarptautine demokratinio jaunimo tarme palaiko pokalbį merginos.
– Kaip sekasi integruotis? – dairosi Juozapas.
– Va, – rodo krūvą tuščių butelių Abdulas. – Bet galvą skelia.
– Procesas nėra lengvas, – dūsauja patyręs raštininkas.
– Aš jau beveik pripratau prie lietuvių, – sako Atbulas. – Bet vis tiek pagalvoju: geriau, kad jų čia nebūtų.
– O aš ir liaudies dainą išmokau! – pučiasi Dar Atbulesnis. – Na, tą... Mes ateiname garsiai... Mūsų trys milijonai...
– Ot tai šaunuolis! – giria Juozapas. – Ot tai Atbulijonas Atbulavičius!
– Tilps ir keturi, – subara brolį Abdulas.
– Iš dainos žodžių neišmesi.
– Bet lietuvius iš Lietuvos tai galima.
Nuo „Tilps“ broliai kalba arabų agresorių tarme, todėl Juozapas nieko nesupranta, linkčioja ir šypsosi.
– Kada eisit sprogt? – teiraujasi.
Arabai tariasi tarp savęs.
– Aš ir pats tą mėgstu, – bando įsiteikti Juozapas. – Ir mano kaimynai. Kartais net po kelias dienas sprogstam. Bobos tai nesupranta... Bet jei norit moderniai... Turim tiltą per Bražuolės upelį...
– O tau kas iš to? – klausia Abdulas.
– O gal paskirsit Vilniaus kalifu...
Juozapas seniai suprato, kad prie lietuvio jam visos durys užtrenktos.
– Aš gerai išmanau vietos papročius. Jums gi reik savų žmonių tarp lietuvių.
– Pirma turėsi įrodyt ištikimybę sultonui, – sako Atbulas.
Prisiminęs matytus filmus, kurių herojams tekdavo lemtingai pasirinkti, Juozapas sopulingai pakreipia galvą, bet supratęs, kad niekas čia nefilmuoja, liaujasi vaidinti ir kaukšteli kulnais.
– Ką reiks daryt?
– Galvą Er Lyckui nukirst.
„Niekados! – mintyse garsiai šaukia Juozapas. – Aš ne toks!“
O apsidairęs tyliai klausia:
– Ir tada jau galėsiu Vilnių valdyt?
Broliai linksi.
„Aš nė vištai nesu galvos nukirtęs! – nori prisipažinti Juozapas, bet susigėsta: – Vištos – kas kita! Nekalti padarėliai...“
– Ar leisit Vilniuj tvarkytis, kaip noriu? – domisi. – Man tai patiktų tvirtos rankos politika. Arba totulirizmas.
– Šitos tvarkos geriausios, – pritaria broliai.
Juozapas žengia priekin.
– Kur aną rast?
– Šuliny slapstosi.
„Er Lyckas – tai aš!“ – ūmai supranta Juozapas.
– Ar ne geriau būtų, jei nukirsčiau Yur Kuną? – klausia.
– Daryk, kas liepta, – sako Abdulas. – Tokia Alacho valia.
„Kaip aš atrodysiu be galvos? – kremtasi Juozapas. – Su galva kažkaip įdomiau gyventi. Nori – kinkuoji galvą, nori – purtai...“
Bet garsiai ištaria kitką:
– Kada nors, kai lietuviai vėl iškovos laisvę, Er Lycko vardu bus pavadintos gatvės, o jo žūties diena minima kaip Gedulo ir Vilties diena. Mokytojai baisins mokinius, televizijos – žiūrovus... Bet aš tai žinau: joks anas didvyris...
– Nesikankink dėl bedalio... – apgieda būsimas pergales Dar Atbulesnis.
„O gal aš dar ne musulmonas ir Alacho įsakymai man negalioja? – kraipo galvą Juozapas. – Kažin, ką veikia mūsų Viešpats? Kodėl mus apleido? Sako, Dievas yra vienas... Tai gal turi dvigubą pilietybę?..“
– Bambarai! – ragina Atbulas.
– Gerai, – lenkiasi Juozapas. – Einu Er Lycko ieškot.
Skaitytojas gal įsivaizduoja, kad raštininkui dabar labai baisu, ir šitas kūrinys baigsis tragiška gaida.
Nebūtinai. Juozapas visą gyvenimą ieškojo savęs. Tai gal ir šįsyk neras?
Štai jis eina baltom lankom ir, žiūrint iš Alacho sodų, jo paliktos juodos avelės – kaip daugtaškis.....................................................................................................................
Bet skaitytojas vėl raukysis: nežinojo, kaip pabaigt, tai nuėjo lengviausiu keliu....
Kad ne! Visų pirma: pabaigos dar nematyti. O norint galima ir kitaip pasukt...
...Juozapas eina, kol prieina gyvosios grandinės galą. Tada užsimauna karo pabėgėlio kaukę ir šaukia:
– Sunitai, žuditai ir visikitai! Visų mūsų tikslas tas pats: arabai be Europos – Europa be ateities!
Tai ir susiimkim kaip broliai už rankų.
Ir visam kely nuo Atėnų iki Stokholmo visų šalių arabai ir proarabiai susivienija, susikimba rankom.
Juozapas – žybt! – ir prijungia prie pirmojo elektros srovę...
Brrrrrrrrrrrrrrrrr..............................................
Iš dykumų grįžta tremtiniai prancūzai, vokiečiai, belgai, lietuviai...
Visi džiūgauja ir išrenka Juozapą Europos karalium.
Juozas ERLICKAS
