„Lietuvių tautos kova už laisvę su iš Rusijos atsibasčiusiais bolševikais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui plačiai aprašyta ir išnagrinėta. Nors ta kova su daug kartų galingesniu priešu buvo pralaimėta, norėjau į ją pažvelgti šiek tiek kitu aspektu. Manau, kad tai vienas šlovingiausių mūsų istorijos epizodų. Iš rezistencijos kovas aprašančių autorių raštų tiesiog sunkiasi ašaros, tragizmas ir neviltis. O juk per tą dešimtmetį netrūko ir šlovingų pergalių, ir kuriozų! Todėl mano romane vyrauja optimistinis požiūris į to laikotarpio įvykius“, – atvirauja knygos autorius M. Milinis.
***
Pagrindinis romano veikėjas (herojumi autorius jo vadinti nedrįsta) nuo Tilžės kilęs Vermachto šaulys Dovas Gelžaitis. Karo pabaiga jį ir jo bendražygius užklumpa Kuršo katile. Tačiau kelerius metus šeimos nematęs karys nesirengia kapituliuoti ir ryžtasi bet kuria kaina rasti sūnų ir žmoną.
Nenorėdamas patekti į sovietų vergiją, jis bėga jūrai nepritaikyta valtimi. Baltija bėglį pasitinka šiaušdama bangas... Ar pamatys Dovas išsvajotąją Švediją, ar susitiks su žmona Ana, ar priglaus mažylį Helmutą prie krūtinės?
Kitas romano herojus ūkininko sūnus Liudas Apuokas, per stebuklą išvengęs žiaurios mirties nuo girtų okupantų rankos, pabėga į mišką. Tačiau partizanai atsisako jį priimti. Rinktinės vadas jam duoda kur kas sunkesnę užduotį.
Dovas su Liudu susitinka Žemaitijos miestelyje. Apsupti gausesnių priešo jėgų, turėdami gerokai mažiau šaudmenų, jie nepraranda vilties nugalėti...
***
M.Milinis – žurnalistas, redaktorius, leidėjas. Išleido dvi publicistikos knygas „Afganistano kariai. Prisiminimai po dvidešimties metų“ ir „Afganistano kariai. Antra knyga“. Jose surinkti 1979–1989 m. Afganistane tarnavusių ir Sovietų Sąjungos gretose su Afganistano tautomis kariavusių vaikinų iš Lietuvos prisiminimai.
Siūlome trečiąją romano „Partizanas“ ištrauką.
– Išlįskit! Pasiduokit!
– Stribų iš kažkur atsivarė, – pranešė vokietis.
Iš viršaus atsklido šurmulio ir net ginčo garsai.
– Atvarė šeimininką ir liepia jam atidaryt, – paaiškino Aukštaitis. Vokietis pakėlė ginklą, pridėjo jo vamzdį prie pat dangčio ir paspaudė gaiduką.
Sukaleno kulkosvaidis. Aišku, ką nors kliudyti nepavyko, tačiau viršuje kilo sąmyšis. Įsiutę persekiotojai ėmė į tą kampą, kur, jų manymu, turėjo būti dangtis, šaudyti. Nuo akmeninių pamatų atšokančios kulkos pažėrė kibirkštis. Visa trijulė krito ant bunkerio aslos.
Staiga šūviai liovėsi.
– Na, užteks, – sumurmėjo sumišęs Dovas, atšlijo nuo merginos ir atsistojo. Jis išsiėmė kišenėje nešiotą Julijos duotą granatą, priėjo prie kopėčių. Ranka timptelėjo Aukštaitį. Tas be žodžių suprato ir nulipo nuo kopėčių. Tada ant pakopos atsistojo Dovas ir trenkė galva į dangtį. Tas šiek tiek pasikėlė, per atsivėrusią angą prūsas sviedė granatą į tvartą, o pats staigiai krito atgal į bunkerį. Granatai sprogus, užtaisė automatą, vėl trenkė bunkerio dangtį į šalį, iššoko iš bunkerio ir paleido kelis šūvius. Tačiau tvarte nieko nebebuvo.
– Ivanų nė kvapo, lįskite lauk! – paragino jis saviškius.
Tvartukas buvo pilnas dūmų. Dovas apsidairė, pamatė gulintį arklį ir karvę. O už karvės – šeimininkas atsigulęs. Tas tik suriko:
– Kariūnai! Visur ruskių pilna, namai apstoti, vieną iš tvartelio jau už kojų išvilko...
Dovas pamatė, kad sprogimas net langą su visais rėmais išnešė. Netoliese voliojosi okupantų pamestas automatas apskrita dėtuve.
Iš bunkerio išsikapanojus ir Aukštaičiui su „Brno“ kulkosvaidžiu, prūsas mostelėjo jam trofėjiniu ginklu.
– Denk aną langą, o aš stosiu prie durų.
Aukštaičiui dukart nereikėjo aiškinti. Jis iškišo savojo ginklo vamzdį ir, lėtai sukiodamas, ėmė ieškoti taikinio. Bet jie patys jį surado – pamatę pro langelį kyšant vamzdį, enkavėdistai ėmė pleškinti iš visų turimų ginklų. Herbstas atšoko, kad jo nekliudytų.
– Schiessen! – nusikeikė.
– Kas? – riktelėjo Dovas.
– Nieko. Šaudo!
– Šaudyk ir tu!
Aukštaitis ėmė bėgioti nuo lango prie durų. Tai per langą trumpą seriją paleidžia, tai per duris. Apsupusieji į apgultųjų ugnį atsakė uraganine ugnimi, bet nieko nekliudė.
Tvarto gale buvo įrengta pirtis. Dovas įbėgo į ją – sienoje iškirstas mažytis langelis. Jis kyštelėjo galvą – ryto prieblandoje netoli tvarto, maždaug už trisdešimt metrų, pamatė augant kelias eglutes. Prūsas pastebėjo tarp tų eglučių pastatytą kulkosvaidį, prie jo – tik rusiška kepurė matyti. Tiek užteko – jis prisitaikė ir žėrė iš automato. Kulkosvaidininkas rankas pakėlė ir liko gulėti.
Tuo metu tvarte šaudymas nutilo.
– Ei, kas atsitiko? – atsisukęs suriko Dovas.
– Užsikirto kulkosvaidis. Tschechoslowakische Scheisse![1] – keikėsi Aukštaitis. Dovas taip pat buvo girdėjęs, kad „Brno“ kulkosvaidžiai labai jautrūs, jei į spyną patenka menkiausias krislas, jie nebeveikia.
– Sutvarkysi?
– Pasistengsiu.
Dovas pribėgo prie kito lango ir nežiūrėdamas kirto papliūpą į kieme besislepiančius priešus.
Paskui jis pribėgo prie durų, pravėrė jas, ketindamas apsidairyti šioje pusėje. Bet, vos žengęs į kiemą, iškart susidūrė vienas prieš vieną su ivanų kareiviu. Rankose tas laikė šautuvą, bet jo vamzdį buvo ne į priekį atkišęs, o nukreipęs kažkur į viršų. Todėl pamatęs banditą, iškart šoko atgal. Dovas jam iš paskos. Užbėgęs už kampo ketino šauti, bet ten, prie pat namo galo, stovėjo gal kokie keturi ruskeliai. Trys metėsi į šoną, vienas tiesiai prieš Dovą krito kniūbsčias ir kirto į jį iš automato. Prūsas mintyse net persižegnojo, nors to niekuomet nedarydavo. Gal kryžiaus ženklas jį ir išgelbėjo, kad ivanas nepataikė, tik batus kliudė iš vidinės pusės. Į kojas net nekliuvo.
Tačiau nematoma jėga apsaugojo ir priešą – Dovas nukreipė savo automatą į gulintį enkavėdistą, bet iššauti nepavyko, spyna neišmetė tuščios tūtos, kuri įstrigo vamzdyje. Nusikeikęs prūsas apsisuko, tekinas grįžo į tvartą ir uždarė duris.
– Duok ylą! – riktelėjo viduje tebedrebančiam šeimininkui.
– Neturiu!
– Tai ką nors smailiu galu!
Žmogelis keliais priropojo prie sienos, drebėdamas atsistojo, nukabino šukas arkliui šukuoti ir numetė prūsui. Šis jas pagavo ir šiaip taip iškrapštė tūtą iš spynos.
– Rusiška skardinė! – susikeikė Dovas ir iš naujo užtaisė automatą.
Šeimininkas vėl krito keturpėsčias ir, priropojęs prie vyrų, ragino juos nešdintis:
– Vyrai, bėkit! Vyrai, bėkit!
Aukštaitis jo nesiklausė, pakilo ir, priėjęs prie lango, iškišo kulkosvaidžio vamzdį, beveik stačiu kampu pasuko jį į dešinę ir spustelėjo gaiduką. Sutratėjo spyna, ėmė rėkti už kampo pasislėpę bolševikai. Garsios dejonės išdavė, kad yra ir sužeistųjų. Tačiau sveikieji atidengė uraganinę atsakomąją ugnį, kuri privertė visus tvarte kristi ant žemės.
Dovas puikiai suvokė, kad turėdamas tik vieną šovinių diską ilgai nepasipriešins.
– Maunam iš čia! – prišliaužęs prie Aukštaičio riktelėjo jam į ausį. Tą patį pasakė ir atsisukęs į šeimininką.
– O kur aš su jumis išbėgsiu? Jūs išbėgsit ir toliau galėsit kariaut, man nei kur dėtis. Gal aš per sodą bandysiu trauktis vienas. Bet tik tada, kai jūs ištrūksite...
– Viena kulkosvaidininką nuskyniau, o antras yra prie šulinio rentinio. Į kairę nuo durų. Išbėgę pro duris pilam pirmiausia į jį. Peršokam ir bėgam į daržus. Jei pasiseks, pasieksime mišką... – planą Aukštaičiui dėstė Dovas.
– O jei ne? O jei nepasiseks? – paklausė Julija.
Vyrai merginą buvo visai užmiršę.
– Turi revolverį. Žinai, ką su juo daryti, – gana šiurkščiai mestelėjo jai Aukštaitis.
Julija prikando lūpą ir užsičiaupė. Tačiau prūsui kilo mintis.
– Tavo arklys nušautas? – pasisukęs į šeimininką paklausė Dovas.
– Ne, aš jį pats laikau prispaudęs, kad nesikeltų.
– Nebelaikyk, leisk atsistoti. Paskolink mums, kad mergina galėtų išjoti. Pabėgusi jį paleis, galės grįžti. Jei pakeliui kas nors jo nepavogs.
Šeimininkas, nors ir nenorėjo skirtis su savo maitintoju, tačiau linktelėjo, ir prūsas prišliaužė prie Julijos.
– Mes su Herbstu iššoksim į kiemą pirmi ir likviduosime kulkosvaidį. Tada išjosi tu ir ginsi arklį į mišką. Ten ir susitiksime. Jei kas nors bandys sustabdyti arklį, šauk nedvejodama. Tai vienintelis mūsų šansas. Antro nebus.
Tą patį pakartojo ir Aukštaičiui. Vokietis tik linktelėjo galvą, įstatė naują dėtuvę į kulkosvaidį ir jį užtaisė. Šeimininkas privedė arklį prie tvarto durų ir padėjo ant jo užlipti merginai. Ši truputį nuraudo, nes sijonas, apžergus arkliui strėnas, pakilo gerokai virš kelių ir atidengė sportinėmis, gimnastikai skirtomis, kelnėmis apmautas kojas. Tačiau ji susitvardė ir tvirtai įsikibo į karčius. Buvę landseriai nė nepastebėjo merginos sumišimo, jie priėjo prie durų, atsistojo iš abiejų pusių ir paruošė ginklus.
Dovas atsiduso, ant peties užsimetė karabiną, rankose laikydamas rusišką automatą pažvelgė į kovos draugą ir linktelėjo galva. Po šio ženklo šeimininkas iš visų jėgų pastūmė abi tvarto varčias ir pats šoko į šalį. Vietoj jo tarpdury išdygo abu landseriai ir sutelkė ugnį į kulkosvaidininką. Tas net nespėjo nuspausti gaiduko ir sukniubo prie šulinio. Dovas staiga pasisuko į arklį ir stipriai pliaukštelėjo jam per strėnas. Šūvių išgąsdintas gyvulys lyg įgeltas šoko į priekį, keliais šuoliais pralėkė kiemą, peršoko neaukštą tvorą ir nudūmė apsnigtais daržais miško link.
Landseriai žinojo, kad kairėje už tvarto kampo slepiasi keli ivanai, todėl buvo pasirengę pulti iš tos pusės. Tačiau pirmąją minutę niekas į juos nešaudė, todėl pasuko į dešinę ir kurį laiką niekieno nekliudomi bėgo. Tik išbėgus į atvirą vietą, į juos pasipylė šūviai. Dovas dūmė neatsigręždamas. Jis neprisiminė, ar kada nors gyvenime taip būtų lėkęs. Atrodo, net nejuto, kad kojos iki kulkšnių klimpsta į sniegą.
Už nugaros aiktelėjo Herbstas. Prūsas sustojo ir atsigręžė.
– Bėk, aš juos sulaikysiu! – rėkė vokietis ir, kritęs ant sniego, kirto nesitaikydamas.
Dovas pakluso ir nubėgo dar kelis žingsnius. Tačiau kraupios nuojautos persmelktas vėl sustojo ir atsigręžė – Aukštaitis tebegulėjo ant sniego ir pavieniais šūviais prilaikė persekiotojus. Atrodė esąs visiškai sveikas, tačiau dešinė kelnių klešnė buvo patamsėjusi, o greta jos ant sniego plito raudona dėmė.
Kulkosvaidžio šūviai privertė enkavėdistus sukristi į priedangą, todėl jiems tapo sunkiau pataikyti. Prūsas taip pat krito ant sniego ir prišliaužė prie bičiulio.
– Tu sužeistas?
– Niekis, – sukandęs dantis prašvokštė vokietis, primerkė vieną akį ir stebėjo persekiotojus.
– Kur tave pašovė? – suriko prūsas.
– Į klubą pataikė.
– Skauda?
– Dar ne. Bet tu bėk, vis tiek man galas.
Dovas tik dabar pajuto baimę. Ne dėl savęs. Dėl sužeisto bičiulio. Dėl raitos merginos. Jis negali taip lengvai jų atsižadėti. Jei paliks Herbstą – jo likimas aiškus. Jei liks su juo – didelė tikimybė, kad žus abu. Tuomet pavojus grėstų Julijai. Jis vėl prisiminė tą pokalbį bunkeryje, apie savižudybę. Tuomet visi tie svarstymai atrodė netikri ir net juokingi, tačiau dabar, grėsmės akivaizdoje, jie iškilo visu šiurpumu.
– Bėk, sakau! – rėkė Herbstas. _
[1] Čekoslovakiškas šūdas! (vok.).
Mindaugas Milinis. „Partizanas“. Vilnius: Briedis [2015]. – 424 p.
