„Lietuvių tautos kova už laisvę su iš Rusijos atsibasčiusiais bolševikais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui plačiai aprašyta ir išnagrinėta. Nors ta kova su daug kartų galingesniu priešu buvo pralaimėta, norėjau į ją pažvelgti šiek tiek kitu aspektu. Manau, kad tai vienas šlovingiausių mūsų istorijos epizodų. Iš rezistencijos kovas aprašančių autorių raštų tiesiog sunkiasi ašaros, tragizmas ir neviltis. O juk per tą dešimtmetį netrūko ir šlovingų pergalių, ir kuriozų! Todėl mano romane vyrauja optimistinis požiūris į to laikotarpio įvykius“, – atvirauja knygos autorius M. Milinis.
* * *
Pagrindinis romano veikėjas (herojumi autorius jo vadinti nedrįsta) nuo Tilžės kilęs Vermachto šaulys Dovas Gelžaitis. Karo pabaiga jį ir jo bendražygius užklumpa Kuršo katile. Tačiau kelerius metus šeimos nematęs karys nesirengia kapituliuoti ir ryžtasi bet kuria kaina rasti sūnų ir žmoną.
Nenorėdamas patekti į sovietų vergiją, jis bėga jūrai nepritaikyta valtimi. Baltija bėglį pasitinka šiaušdama bangas... Ar pamatys Dovas išsvajotąją Švediją, ar susitiks su žmona Ana, ar priglaus mažylį Helmutą prie krūtinės?
Kitas romano herojus ūkininko sūnus Liudas Apuokas, per stebuklą išvengęs žiaurios mirties nuo girtų okupantų rankos, pabėga į mišką. Tačiau partizanai atsisako jį priimti. Rinktinės vadas jam duoda kur kas sunkesnę užduotį.
Dovas su Liudu susitinka Žemaitijos miestelyje. Apsupti gausesnių priešo jėgų, turėdami gerokai mažiau šaudmenų, jie nepraranda vilties nugalėti...
* * *
M.Milinis – žurnalistas, redaktorius, leidėjas. Išleido dvi publicistikos knygas „Afganistano kariai. Prisiminimai po dvidešimties metų“ ir „Afganistano kariai. Antra knyga“. Jose surinkti 1979–1989 m. Afganistane tarnavusių ir Sovietų Sąjungos gretose su Afganistano tautomis kariavusių vaikinų iš Lietuvos prisiminimai.
Siūlome antrąją romano „Partizanas“ ištrauką. Pirmąją dalį skaitykite čia.
* * *
Karas – pati purviniausia ir šlykščiausia žmonijos veikla, ištraukianti mums iš pasąmonės gilumos visus žemiausius instinktus. Kare už žmogaus nužudymą nesame baudžiami, priešingai, gauname apdovanojimą. Per šimtmečius žmonijos sukurtas vertybes galime ir privalome griauti, deginti, pjaustyti, sprogdinti. Žmogų karas paverčia piktu gyvuliu, kuris žudo, žudo...
Nikolajus Nikulinas, artilerijos seržantas. („Atsiminimai apie karą“).
– Tai atsarginis, specialiai tokiems atvejams numatytas bunkeriukas. Trumpam pasislėpti. Todėl net atsistoti vietos neužtenka. Apie jį tik šeimininkas, aš ir latvis težino. Pabūsime dienelę, kai ruskiai pasitrauks, tuomet ir išlįsime, – paaiškino Aukštaitis ir įsiklausė.
Kurį laiką visi tylėjo.
– Visus mūsiškius išblaškė arba iššaudė. Šūvių nebegirdėti, – po pauzės vėl prabilo vokietis. – Tas vaikis dar turi dvi granatas. Manai, pasinaudos?
– Tikiu, kad nepabūgs. Vieną – ivanams, kitą – sau. Jis neturi kitos išeities.
– Kodėl neturi? – nustebo Julija. – Jis dar gali pasiduoti.
Abu vyrai nutilo ir nieko jai neatsakė.
– Kodėl jūs tylite? Kodėl jis būtinai turi nusižudyti?
– Julija, – tyliai tarė jai Dovas. – Komunistai nepasigaili nė vieno suimto ar savo noru pasidavusio kario ar laisvės kovotojo. Taip jie elgiasi iš paranojiškos baimės, kad kiekvienas paliktas gyvas ar nesužalotas vyras gali kelti grėsmę jų santvarkai, sukurtai kriminalinių nusikaltėlių ir grįstai melu bei klasta. Jie savo banditiškus santykius perkėlė ir į visuomenę. O vagys, prievartautojai, apgavikai ir žmogžudžiai nesupranta, kas yra garbė ar teisė. Jie bijo už save išmintingesnių, labiau išsilavinusių. Pripažįsta tik klastą ir jėgą.
– Be to, tas jūsų vaikis, buvęs provokatorius, žino, kas jo lauktų, jei ivanams patektų gyvas, – pridūrė Aukštaitis. – Tik valandų klausimas, kiek jis išliks sveikas ir nesužalotas. Iš pradžių jį automatų ir šautuvų buožėmis sumuštų toje čekistinėje operacijoje dalyvavę reguliariųjų armijos dalinių kariai. Paskui, nuvežus į apskrities saugumą, kankintų koks nors sužvėrėjęs tardytojas, kuris verstų jį prisipažinti padarius nebūtų dalykų. Jei palaužtų, kuriam laikui kančios baigtųsi. Iki teismo. Po teismo jį arba sušaudytų, arba išvežtų į Sibirą. Jei nežūtų pakeliui nuo kokio nors vagies ar žmogžudžio peilio arba nemirtų iš bado ir šalčio, pasiekus lagerį tikrai jo lauktų galas. Lagerių sargybiniai mėgsta šaudyti europiečiams į nugarą. Po incidento valdžiai paaiškintų, kad belaisvis bėgo, todėl neturėjo kitos išeities.
– Siaubas, – net sudrebėjo Julija.
– Tokia Stalino Rusijos kasdienybė.
– O iš kur jūs visa tai žinote?
Vokietis šyptelėjo.
– Iš kelių laisvės kovotojų miške girdėjau. Be to, ir Gellchat spėjo patirti kai kurių sovietinės santvarkos malonumų.
– Tai jau taip, – sutiko prūsas. – Kankinti komunistai mėgsta. Tai vadinama aktyvaus poveikio priemonėmis.
Julija patylėjo, paskui vėl prabilo:
– Manote, kad ir mums reikės nusižudyti?
Aukštaitis krenkštelėjo ir nieko neatsakė. Tik tvirčiau suspaudė kulkosvaidį, kurį, bėgdamas į slėptuvę, pasičiupo iš nukauto partizano. Tylėjo ir Dovas.
– Kodėl nieko nesakote? Vadinasi, aš teisi – mes čia įlindome numirti? – Julijos balse pasigirdo siaubas.
– Na, mirti tai dar tikrai nenorime... – netvirtai pasakė Dovas.
– Bet jei prireiks – nesudvejosime, – užbaigė Aukštaitis.
– Kaip tai? Ką tai reiškia? – pyktelėjo mergina.
– Nurimk, tikėkimės, kad kraštutinių priemonių neteks griebtis. Melskimės, kad rusai pasitrauktų ir mūsų nepastebėtų.
– O jeigu nepasitrauks? Jeigu jie suras mūsų bunkerį?
– Na, tuomet... Teks pasiaukoti.
– Kaip manai, kur geriau šauti – į galvą ar širdį? – paklausė Aukštaitis.
– Nesusimąsčiau, – atsakė Dovas. – Bet aš šaučiau į burną. Pakreipęs pistoleto vamzdį į gomurį. Gal mano lavonas paskui ir nelabai dailiai atrodys, užtat mirtis garantuota. Kulka nuneštų dalį kaukolės, ištaškytų smegenis. Išlikti gyvam neliktų galimybės. O šaunant į širdį gali nepataikyti. Susižalotum plaučius ir ivanams patektum gyvas.
– Bet pačiam sau šauti reikia labai didelio ryžto. Ne kiekvienas sugebėtų. Todėl rinkčiausi granatą. Ištrauki žiedą, atleidi svirtelę ir lauki. Toliau jau nebe nuo tavęs priklauso. Nei apsigalvoti, nei ką nors pakeisti nebespėtum. Sprogimas išplėštų šoną, gal net ir galvą nuneštų. O kur dar skeveldros? Todėl granata mielesnė.
Klausydamasi tokių kalbų, Julija net sustingo iš siaubo.
– Pirmoji granata! – nejučiomis šūktelėjo Dovas, išgirdęs sprogimą.
– Ši ne jo. Per daug jau skardus garsas. Jei sprogtų kirchėje, garsas būtų duslesnis ir silpnesnis. Greičiausiai garsas atsklido iš kiemo. Spėju, kad rusai išsprogdino duris, – svarstė Aukštaitis.
Julija išgirdo metalo tarškesį. Mergina suprato, kad vyrai užsitaisė ginklus.
– O aš? Ką reikės man daryti, jei mus puls rusai? – nenustygo mergina.
– Va, čia tau, – išgirdo prie pat veido ir pajuto delne šaltą metalą.
– Kas tai?
– Revolveris. Jame – septyni šoviniai. Šaudydama skaičiuok iki šešių. Paskutinę kulką pasilik sau.
Julija suėmė ginklą už rankenos ir nutilo. Tylėjo ir vyrai. Jie laukė. Po kelių minučių pasigirdo dar vienas bumbtelėjimas. Šį sykį kur kas duslesnis.
– Va, ši granata tai jau jo. Manau, kad jis metė ją.
– Keliais ivanais mažau, – ramiai tarė Dovas.
– Bažnyčioje? – su siaubu paklausė Julija.
– Taip, viduje.
Mergina nieko neatsakė. Po ilgesnės pauzės trijulė vėl išgirdo bumbtelėjimą.
– Viskas, – tyliai tarė Dovas, – Saturnas paliko mus ir iškeliavo į dangų.
– Dabar tylėkime lyg žuvys. Ivanai ims siausti po sodybas. Gali net badyti žemę su šampalais, – patarė Aukštaitis.
– O mus jie gali rasti? – su viltimi paklausė Julija.
– Jeigu niekas neišduos – ne, – tvirtai tarė vokietis. – Įlindimo anga avių garde. Kareiviai nenorės braidžioti po mėšlą ir susitepti trofėjinių batų.
Vėl visi nutilo. Buvo palyginti ramu. Julija truputį aprimo, ištiesė kojas, susisupo į kailinius ir ėmė snausti.
Mergina atsimerkė, tačiau nieko nepamatė, nes buvo tamsu. Greta garsiai šnopavo abu vyrai. Tačiau ne tie garsai ją pažadino. Julija įsiklausė – virš galvų kažkas krebždėjo. Ji kumštelėjo greta sėdintį Dovą ir neskaudžiai spyrė priešais išsidrėbusiam Aukštaičiui į koją.
– Kas? – nesuprasdamas paklausė vokietis, tačiau kiti du jį kaipmat nutildė.
– Klausyk! – pašnibždomis tarė jam Dovas.
Iš viršaus sklido kažkokio gremžimo garsas. Lyg metalas skverbtųsi per akmenis.
– Kasa. Bet nežino, kur tiksliai. Vadinasi, kažkas pasakė, – šnabždėjo Aukštaitis.
– Tam tam baba kapalas, tam naverno bunker... – atsklido kažkieno balsas iš viršaus. – Rusai? – paklausė Julija.
– Aišku, kad ne vokiečiai, – pasišaipė Aukštaitis.
Gremžimas vis garsėjo, žemės sluoksnis, skiriantis tris bėglius nuo persekiotojų, vis plonėjo.
Staiga pasigirdo aiškus balsas jiems virš galvų:
– Vylezajte!
Julija išgirdo Aukštaitį pasiimant kulkosvaidį ir einantį kopėčių link. Mergina čiupo revolverį kaire ranka ir prispaudė prie krūtinės. Tada dešine persižegnojo ir sušnibždėjo:
– Viešpatie, priimk mano sielą...
Tai išgirdęs, Dovas puolė prie merginos, užgulė ją visu kūnu ir, griebęs už ginklo, ištraukė jį iš rankos.
– Palauk! Ne dabar. Spėsi visada...
Mindaugas Milinis. „Partizanas“. Vilnius: Briedis [2015]. – 424 p.
