„Lietuvių tautos kova už laisvę su iš Rusijos atsibasčiusiais bolševikais pasibaigus Antrajam pasauliniam karui plačiai aprašyta ir išnagrinėta. Nors ta kova su daug kartų galingesniu priešu buvo pralaimėta, norėjau į ją pažvelgti šiek tiek kitu aspektu. Manau, kad tai vienas šlovingiausių mūsų istorijos epizodų. Iš rezistencijos kovas aprašančių autorių raštų tiesiog sunkiasi ašaros, tragizmas ir neviltis. O juk per tą dešimtmetį netrūko ir šlovingų pergalių, ir kuriozų! Todėl mano romane vyrauja optimistinis požiūris į to laikotarpio įvykius“, – atvirauja knygos autorius M. Milinis.
***
Pagrindinis romano veikėjas (herojumi autorius jo vadinti nedrįsta) nuo Tilžės kilęs Vermachto šaulys Dovas Gelžaitis. Karo pabaiga jį ir jo bendražygius užklumpa Kuršo katile. Tačiau kelerius metus šeimos nematęs karys nesirengia kapituliuoti ir ryžtasi bet kuria kaina rasti sūnų ir žmoną.
Nenorėdamas patekti į sovietų vergiją, jis bėga jūrai nepritaikyta valtimi. Baltija bėglį pasitinka šiaušdama bangas... Ar pamatys Dovas išsvajotąją Švediją, ar susitiks su žmona Ana, ar priglaus mažylį Helmutą prie krūtinės?
Kitas romano herojus ūkininko sūnus Liudas Apuokas, per stebuklą išvengęs žiaurios mirties nuo girtų okupantų rankos, pabėga į mišką. Tačiau partizanai atsisako jį priimti. Rinktinės vadas jam duoda kur kas sunkesnę užduotį.
Dovas su Liudu susitinka Žemaitijos miestelyje. Apsupti gausesnių priešo jėgų, turėdami gerokai mažiau šaudmenų, jie nepraranda vilties nugalėti...
***
M.Milinis – žurnalistas, redaktorius, leidėjas. Išleido dvi publicistikos knygas „Afganistano kariai. Prisiminimai po dvidešimties metų“ ir „Afganistano kariai. Antra knyga“. Jose surinkti 1979–1989 m. Afganistane tarnavusių ir Sovietų Sąjungos gretose su Afganistano tautomis kariavusių vaikinų iš Lietuvos prisiminimai.
Siūlome romano „Partizanas“ ištrauką.
Ką reiškia istrebitelis? Reikia manyti, kad patys istrebiteliai dėl savo siauraprotiškumo ir aklumo nėra gerai išsinagrinėję šio pavadinimo. Tėvynę mylintis lietuvis šį vardą ištaria su pasišlykštėjimu, nes labai gerai žino, kad šį bjaurų vardą nešioja tik rusas, totorius ir girtuoklis, vagis, žmogžudys, bedievis, tautos išgama lietuvis.
Adolfas Ramanauskas, partizanas Vanagas („Partizanai apie pasaulį, politiką ir save“, sudarytoja Nijolė Gaškaitė-Žemaitienė).
– Ehe! Greičiau! Lėk, žirgeli! – stovėdamas vežime ir pliaukšėdamas vadelėmis per arklio pasturgalį šaukė Ramonas.
Pas Kiznius liaudies gynėjai ne tik užkando. Jie sočiai prikirto bulvių su rūgusiu pienu, sušveitė puspaltį lašinių su raugintais agurkais, kuriuos privertė atnešti Kiznienę. Be to, pasivaišino ir namine, penkis jos butelius radę ūkininko kamaroje. Du butelius išgėrė vietoje, kitus pasiėmė „į kelionę“.
Apsvaigęs nuo degtinės ir greito lėkimo, Pijus kumštelėjo Mykolą. Tas atsisuko ir išsišiepęs paplekšnojo sėbrui per petį. Apie tokį gyvenimą bernai ir svajojo. Eini, kur nori, imi, ko širdis geidžia. Dirbti nereikia, ne gyvenimas, o šventė.
– Kas ten? – riktelėjo Liudas. – Stabdyk arklius! Stabdyk!
– Ei, tprruu! – malonią kelionę nutraukė vadeles įtempęs Ramonas. Visi sužiuro į kelią.
Tolumoje per kelią perbėgo du siluetai ir dingo pakelės krūmyne.
– Banditai! – subliovė Liudas. – Iš vežimo!
Stribiteliai vienas paskui kitą iššoko iš vežimo ir sugulė pakelėje.
– Užsitaisykite šautuvus, – atsisukęs į naujokus sušnypštė Ramonas.
Pijus su Mykolu atitraukė spynas ir įstūmė šovinius į vamzdžius.
Neberaginamas Kiznio, arklys paėjėjo į šalikelę, kur buvo įrengta Mergelės Marijos koplytėlė su stogeliu, ir ėmė rupšnoti prie jos padėtas šviežiai nuskintas gėles.
– Gerai, kad buteliai nesudužo, – suburbėjo kišenes apčiupinėjęs Ramonas. – Kas ten buvo, vade?
– Ginkluoti žmonės. Gali būti banditų pasala.
Mykolas nutirpo. Susišaudymas! Tuoj kils susišaudymas. Juos puls banditai, o jie atsakys sutelkta ugnimi ir paklos jų visą tuziną.
Tačiau buvo tylu. Aplink nebuvo girdėti jokio šnaresio. Tik skimbčiojo arklio pakinktai. Po valandėlės Ramonas vėl prabilo.
– Keliamės iš tos balos, važiuojam toliau.
– Palauk, o jeigu pasala? – savo laikėsi Liudas.
– Jeigu jie būtų norėję, mudu jau nebesikalbėtume. Banditai mus būtų prisileidę ir iššaudę lyg kurapkas. Tačiau jie patys išsigando. Gal pamatė, kad mūsų per daug? Nežinau. Bet pavojaus nebėr – važiuojam.
Po šių žodžių Ramonas pakilo ir pribėgęs įšoko į vežimą. Tada užtaisė šautuvą ir iš arti šovė į koplytėlę.
– Koks čia balvonas pastatytas? Kam jis toks reikalingas? Šalin prietarus! – užbaubė stribitelis ir, užtaisęs karabiną, šovė dar kartą. Prie jo prisidėjo ir iš pakelės pakilusi visa gauja. Į koplytėlę jie pleškino tol, kol visiškai sunaikino Marijos atvaizdą ir nebebuvo įmanoma jos atskirti nuo paprasto sutrūnijusio kelmo.
– Nu vot, – gėrėdamasis savo darbu nuleido šautuvą Ramonas. – O ko tu, vade, nešaudai, ble?
– Šovinius taupau banditams.
– Banditams, sakai, taupai? – išsiviepė Ramonas.
***
Visu greičiu įlėkęs į Budreikos sodybą Ramonas net įsiręžęs įtempė vadeles.
– Tprru! Stok, sakau! Atvažiavome, – suriaumojo liaudies gynėjas.
Suplukusiam arkliui sustojus, iš vežimo išvirto ir visa gauja. Prie daržinės pririštas šunelis, pamatęs neprašytus svečius, skalijo, kol užkimo. Fiodoras tuoj pat priėjo prie sargio, prisitaikė ir šovė. Šuo cyptelėjo, šūvio jėgos panėšėtas trenkėsi į tvarto sieną ir liko gulėti.
– O ko jis triukšmavo? – įžūliai spoksodamas Liudui į akis atšovė Ramonas.
– Tu ir Fedia likite lauke. Pagirdykite arklį. Jūs – su manimi, – mostelėjęs Mykolui ir Pijui į priemenę žengė Liudas.
Ramonas daug nepurkštavo. Tačiau arklio girdyti nesiruošė.
– Girdysiu aš, matai, buožės kuiną. Tegu padvesia, ble...
Stribitelis grįžo į vežimą, įvirto į jį, atsilošęs iš kelnių kišenės ištraukė Kiznio naminės ir dantimis ištraukęs kamštį pasiūlė butelį Fiodorui. Tas jį užsivertė ir ilgai gėrė. Kai atitraukė, butelyje buvo likę lygiai pusė. Nė nesumirksėjęs, lyg būtų atsigėręs vandens, rusas grąžino butelį Ramonui.
Po valandėlės trijulė grįžo iš trobos ir suvirto į vežimą.
– Nu, ką parsinešėte? – atsirūgo Ramonas, smalsiai žiūrėdamas į Liudą.
– Nieko namie neradome, tik sena Budreikos motina ant suolo sėdi.
– Vis tiek reikėjo ką nors prigriebti, kaip dabar tuščiomis namo važiuosime?
– Ji kurčia, neįmanoma susikalbėti, – paaiškino Pijus.
– Nieko, kad kurčia. Man ji viską pasakys, – subaubė Ramonas ir iššoko iš vežimo. – Fedia, za mnoj ...
– Tai ką, motin, vyrai sako, negirdi nieko? – suriaumojo į virtuvę įvirtęs stribas. Prie krosnies sėdinti ir bulves skutanti moteris net nepakėlė akių.
Fiodoras tuo metu priėjo prie spintelės ir ėmė raustis stalčiuose.
– Tuoj mudu pasikalbėsime, – išsiviepė Ramonas, užsitaisė šautuvą ir iššovė prie pat senosios Budreikienės ausies. Po šūvio visiems ėmė spengti ausyse, o virtuvėje pasklido gaižių parako dūmų debesis. Tačiau moteris nė nepakėlė galvos.
– Žiū, ji tikrai negirdi. Užsiraukusi kaip šikna. Nieko, mes ją kitaip prakalbinsime. Stok, motin, ble! – užbaubė Ramonas ir, čiupęs už plaukų, nubloškė moteriškę nuo kėdės ant aslos. – Kur tavo sūnus, sene? Kur anūkas Antanas? Kur pyliavų kvitai?
Senoji tik užsimerkė, stipriau sučiaupė lūpas ir net nesuaimanavo.
– Paleiskite močiutę! Paleiskite! – pasigirdo klyksmas ir iš kambario išpuolusi Budreikos duktė Monika krito ant kelių priešais senolę. – Ką ji jums padarė? Kaip jūs drįstate?
Fiodorui, pamačius jauną mergaitę, išsyk sublizgo akys. Jis pamiršo spintelę, pastatė savo šautuvą į kampą, prišoko prie merginos ir, čiupęs ją už liemens, pakėlė nuo aslos. Monika ėmė spardytis ir klykti nesavu balsu.
– Paleisk, paleisk mane!
Ramonas tampė Budreikienę už plaukų, spardė kojomis ir reikalavo pasakyti, kur jos sūnus. Fiodoras, beveik nejausdamas pasipriešinimo, nutempė Moniką į kambarį ir bloškė ją į lovą, o pats užvirto ant merginos.
– Ja liubliu tebia, krasavica , – seilėjosi stribas, bučiavo Budreikaitei kaklą, krūtinę ir gašliai graibė jai kojas, kišo ranką po sijonu...
Ši trankė mažais kumšteliais užpuoliką, o paskui, nebetekusi vilties ištrūkti iš prievartautojo letenų, suleido dantis jam į ausį. Pasigirdo nežmoniškas klyksmas. Staugdamas Fiodoras čiupo abiem rankomis už galvos ir atšlijo. Pasinaudojusi ta akimirka, Monika spruko iš kambario ir išlėkė į kiemą.
– Gelbėkite! – suriko ji, pamačiusi vežime sėdinčius tris liaudies gynėjus, o pati, pasikėlusi sijoną, basa nudūmė vieškeliu.
– Ramonai, Fedia! – ėmė šaukti Liudas ir keliais šuoliais įpuolė trobon. Pamatęs ant aslos kraujo klane gulinčią ir nebejudančią senąją Budreikienę, o šalia jos išsitaršiusį nuo spardymo Ramoną, Liudas sustūgo.
– Durakas, tvaju matj! Paleisk bobą!
– Ji slepia banditus, – uždusęs nuo spardymo prašvokštė Ramonas.
– Į vežimą, suka! Tu taip pat, svolačiau! – siautėjo Liudas, smogdamas šautuvo buože už kruvinos ausies susiėmusiam Fiodorui.
Šis, nepaisydamas skausmo, dar spėjo pasičiupti iš spintelės drobės rietimą, nuo stalo griebė dešros galą ir tik tuomet, pasiėmęs šautuvą, išslinko iš trobos.
– Viskas, merga pabėgo. Grįžtam namo, – riktelėjo Pijui Liudas ir įšoko pastotėn. Ramonas su Fiodoru dėbtelėjo į vadą.
– Kakoj, namo? Reikia vytis mergą, o ne namo. Davai, pirmyn! – suriko Ramonas ir, nustūmęs Pijų nuo pastotės, pats pačiupo vadeles.
Apgręžęs vežimą ir iš kiemo išvažiavęs į vieškelį, Pijus paragino arklį lėkti šuoliais. Tačiau pabėgusios merginos niekur nebuvo matyti.
– Pabėgo, padla, į mišką! – nusprendė Ramonas. – Reikia, vade, ir mums miškan sukti.
– O jei ten banditai? Iššaudys kaip kiškius.
– Aišku, kad banditai miške. Todėl ten ir reikia mergos ieškoti. Tačiau visų neiššaudys.
– Mūsų per mažai, reikia kviesti garnizoną.
– Vieną mergą ir patys sugausime, nereiks nei garnizono, – subaubė Ramonas, pliekdamas vadelėmis arklio šonus ir sukdamas pastotę gilyn į mišką vedančiu šunkeliu.
Po kelių minučių kratymosi miško keliuku liaudies gynėjai sustabdė kinkinį prie nedidelės vidury miško stovinčios grytelės.
– Čia, – įtempęs vadeles iškošė Ramonas. – Tpruuu, stok, nevidone!
Arklys sustojo šalia nedidelio medinio namelio su daržinėle, kuri buvo sykiu ir tvartas, ir klėtis. Prie nedidelės angos vartų apačioje gulėjo virvė su atsegtu antkakliu. Vidury kiemo buvo medinis šulinys su svirtimi, o aplink namą augo juodųjų serbentų krūmai. Stribiteliai išvirto iš vežimo ir paruošė ginklus.
– Kieno čia sodyba? – apsidairė Liudas.
– Čia tikras banditų knibždėlynas.
– Iš kur žinai?
– Žinau. Pijau su Fiodoru apeikite iš kitos pusės, saugokite langus. Mykolai – pasilik prie pastotės, o mes, Liudai, eime vidun, – įsakė Ramonas.
– Juk aš grupės vyresnysis, – nustebęs į Ramoną pažvelgė Liudas.
– Tu – vyresnysis, bet čia įsakinėsiu aš. Nesipūsk, o daryk, ką liepia vyresnis ir labiau patyręs, geltonsnapi.
Kiti liaudies gynėjai neburbėdami pakluso Ramonui.
– Kodėl manai, kad merga galėjo čia atbėgti? – eidamas prie trobelės pusbalsiu paklausė Liudas.
– O kur kitur ji bėgs? Jei jos čia ir nebus – menka bėda. Ką nors vis tiek rasime, – dideliais žingsniais priėjęs prie durų atsakė Ramonas ir stipriai jas padaužė kumščiu. – Atidarykite! Milicija! Tarybų valdžios pareigūnai ieško banditų!
Viduje buvo tylu. Liudas priėjo prie vieno langelio ir pasilenkęs pasistengė ką nors įžiūrėti. Nepasisekė, viduje buvo tamsu.
– Manau, čia nieko nėra.
– O aš manau, kad yra. Čia slepiasi banditai! – užbaubė Ramonas, stumtelėjo Liudą nuo lango ir šautuvo buože išgurino lango stiklą su visu rėmu. – Jei neleidžia pro duris, įeisime pro langą.
Stribitelis įkėlė vieną koją, paskui įkišo galvą, tada įlindo ir visas. Paskiausiai įtraukė ir šautuvą.
Liudas apsidairė ir buvo bekeliąs pirmą koją pro langą, kai viduje išgirdo bruzdesį.
– Ble..., matj... – ėmė keiktis Ramonas, jo riksmą palydėjo grumtynių garsai.
Liudas atšoko nuo lango.
Kitoje namo pusėje tuo metu džerkštelėjo dūžtantys stiklai, pasigirdo Fiodoro riktelėjimas: „Stoi, streliatj budu!“ , ir vienas po kito pokštelėjo keli šūviai. Paskui kažkas aiktelėjo.
– Yra! Turime banditą! – triumfuodamas ėmė šaukti Pijus.
Liudas keliais šuoliais apibėgo namą ir atlėkė į pamiškę. Čia žolėje gulėjo kažkieno kūnas. Greta, atsirėmęs į šautuvą, stovėjo Pijus, o Fiodoras tampė gulinčiojo kojas, stengdamasis numauti batą. Už nugaros pasigirdo žingsniai – atbėgo Mykolas.
– Kas jis?
– Nepažįstu, – žiūrėdamas į lavoną atsakė Pijus.
Fiodoras nusiavęs savuosius matavosi „trofėjinius“, beveik naujus batus kaustytomis pakulnėmis.
Liudas atsiklaupė ir atvertė lavoną. Į jį nejudančiomis mėlynomis akimis žvelgė jaunas vaikinukas. Tai ir buvo ieškotasis Antanas Budreika, nuo tarnybos sovietų armijoje slapstęsis ūkininko sūnus. Jis vilkėjo keliose vietose peršautą šiltą švarką, pro skyles sunkėsi kraujas. Rankos taip pat buvo kruvinos. Vyrukas neturėjo jokio ginklo.
– Negyvas, padla. Ot, svolačius, kirviu kirto, – iš skausmo inkšdamas ir už kraujuojančio perkirsto peties laikydamasis burbuliavo Ramonas.
– Tu sužeistas! – riktelėjo Liudas. – Tave reikia perrišti. Skubiai į ligoninę!
– Niekis, tik įbrėžimas, – ranka mostelėjo Ramonas ir taip pat pasilenkė prie žuvusiojo. Stribitelis be skrupulų apžiūrėjo Antanui riešus, iškraustė kišenes. Vienoje rado duonos riekę, kitoje – tris skirtingų ginklų šovinius. Tada suspaudė skruostus, įkišo tarp dantų peilį ir pražiodė. Apžiūrėjęs ir burną, nusispjovė.
– Valkata, nei laikrodžio, nei ginklo, nei auksinio danties, nieko. Šūdas, ble..! Palauk palauk – o kas čia? – Ramonas be skrupulų įkišo pirštus ir mirusiajam iš gerklės ištraukė kažkokį baltą gniutulą.
– Kas čia? – susidomėjęs paklausė Liudas.
– Apseilėtas ir sukramtytas popierius. Gerai, kad nespėjo nuryti, ble... Imk, vade, perskaityk, gal kokią nors paslaptį sužinosi, – atkišo apseilėtą suveltą popieriaus lapelį.
Liudas paėmė popierėlį ir pamėgino išlankstyti. Nepavyko. Popierius buvo visiškai ištižęs.
Ramonas nusivalė seilėtus pirštus į nušautojo švarko skverną. Jį pakėlęs liaudies gynėjas atsegė sagtį ir ištraukė iš kilpų diržą. Tada atsistojo ir kelis kartus spyrė į lavoną.
– Nors diržas geras. O gaišeną vešimės į miestelį. Pamesime prie šventoriaus, tegu visi mato, kas laukia banditų.
– Kodėl manai, kad Budreikiukas buvo banditas? Juk jis tik nuo tarnybos armijoje slapstėsi, – suabejojo Liudas.
– O tas popierius? Negi dar nieko neperskaitei?
– Aišku, kad ne. Visas raštas susiliejęs, nieko neįmanoma suprasti, – persimainiusiu balsu ištarė Liudas, dar kartą pažvelgęs į išlankstytą sumirkusį lapelį.
– Nesupranti? Nuvešime įgaliotiniui, tas tai viską išsiaiškins. O jei ir jis nesupras, pasikvies specų iš miesto. Kas nors juk turi perskaityti šitą šifrą, – naująjį diržą ant švarko juosdamasis išbėrė Ramonas.
Mindaugas Milinis. „Partizanas“. Vilnius: Briedis [2015]. – 424 p.
