Nors Lietuvoje šis rašytojas buvo skaitomas jau Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, tačiau tikroji pažintis su juo mūsų šalyje prasidėjo nuo puikių rašytojo (anuomet – poeto) Sigito Parulskio vertimų ir pagal D.Charmso kūrinius sukurtų kultinių režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklių „Ten būti čia (Paūmėjimai)“ ir „Senė 2“. 1990 metų kovo 22 dieną publikai pirmą kartą parodytą „Ten būti čia“ be sąžinės graužimo galima pavadinti pirmuoju Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos spektakliu. Ne tik savo dvasia, bet ir forma. Arba atvirkščiai.
Daniilas Charmsas (1905–1942); tikroji pavardė Daniil Juvačiov – rašytojas, palikęs ryškų pėdsaką rusų literatūroje. Dar mokykloje būsimas rašytojas sugalvojo pseudonimą Charmsas. Jis manė, kad vienodumas prišaukia nelaimę, todėl kūrė vis naujus slapyvardžius. Daniilo tėvas rašė religinio turinio knygas, buvo nuteistas mirties bausme, kuri pakeista tremtimi į Sachalino salą. Ten jis susipažino su rašytoju Antonu Čechovu. D.Charmsas gimė jam jau sugrįžus į Sankt Peterburgą.
XX a. trečiajame dešimtmetyje rašytojas su bendraminčiais įkūrė Realiojo meno susivienijimą, kuris ėmė skelbti „naują pasaulėjautą ir naują meną“; tačiau sovietų valdžia literatūros reformuotojus pavadino chuliganais ir liaudies priešais.
D.Charmsui gyvenimas tapo absurdiškas ir negailestingas: nepritekliai, tremtis, literatūrinė izoliacija, suėmimai. Antrojo pasaulinio karo pradžioje rašytojas buvo suimtas, pripažintas nepakaltinamu, prievarta uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Mirė kalėjime, kur trečią kartą kalėjo už antisovietinę veiklą. Jo rankraščius išsaugojo žmona ir bičiuliai.
Gimtadienio proga – keli jo apsakymai iš leidyklos „Tyto Alba“ 2007 metais išleistų „Nutikimų“, kurie paskelbti tinklalapyje tekstai.lt. Vertimas – S.Parulskio. Ieškantys dovanų beždžionės metų sutikimui gali naujesnį šios puikios knygos leidimą rasti knygynuose arba įsigyti leidyklos tinklalapyje vos už 4 eurus.
Daniil Charms
Apsakymai iš knygos „Nutikimai“ (leidykla „Tyto Alba)
IŠVIRSTANČIOS SENĖS
Viena senė dėl per didelio smalsumo išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
Pro langą išlindo kita senė ir ėmė žiūrėti žemyn į užsimušusiąją, bet dėl per didelio smalsumo taip pat išvirto pro langą, nukrito ir užsimušė.
Paskui pro langą išvirto trečia senė, paskui ketvirta, paskui penkta.
Kai išvirto šeštoji senė, man nusibodo į jas žiūrėti, ir aš nuėjau į Malcevo turgų, kur, šnekama, vienam neregiui padovanojo megztą šaliką.
ŽYDRASIS SĄSIUVINIS NR. 10
Gyveno vienas rudaplaukis žmogus, kuris neturėjo akių ir ausų. Jis neturėjo ir plaukų, todėl rudaplaukiu buvo vadinamas sąlygiškai.
Kalbėti jis negalėjo, nes neturėjo burnos. Nosies taip pat neturėjo.
Jis neturėjo net rankų ir kojų. Ir pilvo jis neturėjo, ir nugaros neturėjo, ir stuburo neturėjo, ir jokių vidurių neturėjo. Nieko neturėjo! Todėl neaišku, apie ką čia šnekama.
Geriau jau mes apie jį daugiau nekalbėsime.
(1937)
NUTIKIMAS
Kartą Orlovas persivalgė grūstų žirnių ir numirė. O Krylovas, sužinojęs tai, irgi numirė. O Spiridonovas numirė savaime. O Spiridonovo žmona nukrito nuo bufeto ir taip pat numirė. O Spiridonovo vaikai nuskendo kūdroje. O Spiridonovo senelė prasigėrė ir nuėjo šunkeliais. O Michailovas nustojo šukuotis ir jį apniko piktšašiai. O Kruglovas nupiešė ponią su botagu rankoje ir išsikraustė iš proto. O Perekrestovas telegrafu gavo keturis šimtus rublių ir taip pasipūtė, kad jį ištrenkė iš darbo.
Geri žmonės, bet nemoka susitvarkyti.
(1933)
OPTINĖ APGAULĖ
Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir mato: pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius žiūri į pušį ir mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius užsidėjęs akinius žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nusiėmęs akinius vėl mato, kad pušyje niekas nesėdi.
Semionas Semionovičius, vėl užsidėjęs akinius, žiūri į pušį ir vėl mato, kad pušyje sėdi mužikas ir rodo jam kumštį.
Semionas Semionovičius nenori tikėti šiuo reiškiniu ir šį reiškinį laiko optine apgaule.
(1934)
SENĖ (ištrauka)
...Ir tarp jų vyksta toks pokalbis. Hamsunas
Kieme stovi senė ir rankose laiko sieninį laikrodį. Aš praeinu pro senę, sustoju ir klausiu jos: „Kelinta valanda?“
– Pasižiūrėkite, – sako man senė.
Aš žiūriu ir matau, kad laikrodis neturi rodyklių.
– Čia nėra rodyklių, – sakau aš.
Senė žiūri į ciferblatą ir sako man:
– Dabar be ketvirčio trys.
– Ak taip. Labai ačiū, – sakau aš ir nueinu.
(1939)
Charms, Daniil Ivanovič. Nutikimai: Apsakymų ir apysakų ciklas. – Vilnius: Tyto alba.
