Geriau staugti tarp laukinių žvėrių nei kriuksėti tarp kiaulių

„Maldororo giesmės“ (1869) – ilgai buvęs niekam nežinomas kūrinys, kurį tik po pusės amžiaus legendomis apipynė ir į plačiuosius kultūros vandenis išplukdė ribinių sąmonės būsenų ieškoję siurrealistai. Ši tamsi, daugiasluoksnė odė pykčiui ir blogiui negailestingai smūgiuoja į kaukėtą savimi patenkintos žmonijos kultūrą bei moralę. Šiuo tikslu grafas Lautréamont’as pasirinko laisvą ir maištingą gyvulio įvaizdį: geriau garsiai staugti tarp laukinių žvėrių nei tyliai kriuksėti tarp naminių kiaulių.

Pagrindinis poemos personažas Maldororas, kurio vardą galima kildinti iš prancūziškų žodžių „mal dʼaurore“ – „aušros blogis“, sukurtas pagal romantinio maištininko tipą. Jam suteiktos demoniškos persikūnijimo, aiškiaregystės, gebėjimo akimirksniu atsidurti kitoje vietoje galios. Maldororo maištas prieš Dievo ir pagal jo pavyzdį sukurto žmogaus nustatytą tvarką toks stiprus, kad knygos herojus metasi į blogio pusę ir, trokšdamas iki pašaknų ją pakirsti, atlieka žudymo, kankinimo ir naikinimo misiją.

Žinoma, Maldororas nėra toks vienpusis. Atsisveikinęs su morale ir dorybe, jis vienur žudo, o kitur, žiūrėk, gaivina, vienur pikdžiugiškai kritikuoja, kitur atjaučia, tad tekstas visą laiką išlaiko dviprasmybę. Lautréamont’as – tikras mėgdžiojimo meistras, nė vienas jo amplua nėra tikrasis arba tikrieji yra visi! Ne veltui „Maldororo giesmės“ laikomos XX a. postmodernizmo apyaušriu.

Knyga, pirmą kartą išspausdinta Briuselyje 1869 metais, liko neišplatinta ir netrukus pakliuvo į draudžiamųjų sąrašus. Po metų Monmartro priemiesčio gatvėje mirė ir pats autorius grafas Lautréamont’as (tikr. Izidoras Liusjenas Diukasas), kuriam tebuvo dvidešimt ketveri.

Į šį kūrinį skaitytojai turėtų žvelgti kaip į agresyvų ir desperatišką žmogaus, negalinčio kitaip pasipriešinti prievartinei sistemai, manifestą. Norint išvengti kultūrinio šoko, pirma vertėtų perskaityti kontekstą perteikiantį įvadą ir tik tada nerti į tamsias ir pavojingas giesmių bangas.