Kol dar neatsakėte, pateiksiu kelis faktus. Visų pirma, tai, ko gero, pats garsiausias literatūros personažas. Antra, pasaulyje yra nesuskaičiuojama galybė jo gerbėjų, labai reiklių ir priekabių: tik supainiok ką nors, ir jie su pasimėgavimu sudraskys tave į gabalus už tai, kad drįsai taip nepagarbiai elgtis su jų dievaičiu. Galų gale, jei dar nesupratote, kokį neįtikėtiną pasiūlymą ką tik išgirdote, paaiškinsiu paprastai – tokio pasiūlymo dar nėra sulaukęs nė vienas rašytojas. Na, ir ką pasakysite?
Jeigu Jūs – Anthony Horowitzas, turbūt abejosite. Ieškosite priežasčių, kodėl nereikėtų to imtis: nes tai naudojimasis svetima šlove, be to, yra daugybė filmų apie Holmsą, išleista galybė knygų, negalima apgaudinėti žmonių ir vilioti jų žinomu vardu, ir apskritai visi panašūs tęsiniai, švelniai tariant, nuvilia...
Kelias sekundes Jūs dvejojate. Bet... sutinkate.
„Nes tai Šerlokas Holmsas!“ – šypsodamasis sako Anthony Horowitzas. Rašytoją portalui scotsman.com kalbino Davidas Robinsonas.
Nuo to atmintino pokalbio praėjo nemažai laiko, romanas „Šilko rūmai“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, išleido „Tyto alba“), to susitikimo rezultatas, jau knygynų lentynose. Horowitzas sėdi savo kabinete prieš kompiuterį, – čia jis kūrė scenarijus TV serialams „Midsomerio žmogžudystės“ ir „Puaro“, čia rašė istorijas apie Aleksą Raiderį, tapusį didžiausiu britų vaikų numylėtiniu. Čia gimė ir pirmasis naujas romanas apie „tikrą“ Šerloką Holmsą.
– Ar nebuvo baisu?
– Jei būčiau bijojęs ar abejojęs, nebūčiau ir ėmęsis. Bet, žinote, jau trisdešimt metų rašau apie visokias paalaptingas žmogžudystes, kuriu detektyvams scenarijus (A. Horowitzas yra parašęs scenarijų TV serialams „Midsomerio žmogžudystės“, „Puaro“, „Foilo karas“ – vert. past.) vieną po kito, rezgu galvosūkius ir sprendžiu mįsles.
O juk viskas prasidėjo nuo Holmso. Galima sakyti, už savo karjerą aš turiu būti dėkingas Doyle‘iui. Ir tų pakvaišusių Šerloko Holmso gerbėjų, kurie lyg apsėsti tikrina kiekvieną smulkmeną, nebijau. Jie gali rinktis. Jei tik tai teikia jiems džiaugsmo – jų reikalas.
– Gal bent Doyle‘io autorinių teisių paveldėtojams davėte peržiūrėti „Šilko rūmų“ tekstą, kad neliktų kokių naujadarų, prieštaravimų, nesutapimų?
– Ne. Priešingai, iš karto pasakiau jiems, jog imsiuosi darbo su sąlyga, kad jie paliks mane ramybėje ir niekas nenurodinės. Nenorėjau nieko žinoti apie finansinius reikalus, nenorėjau gauti iš jų jokių užrašų, ir knygos nenorėjau rodyti. Pasakiau: parašysiu ir atnešiu, tik tiek. Man atrodo, kad jie iki šiol jos neperskaitė.
Atidūs skaitytojai dabar gali nutarti, kad Anthony Horowitzui tikrai netrūksta pasitikėjimo savimi. Be to, jis yra išvaizdus, turtingas, laimingai vedęs, dievina savo darbą ir atrodo penkiolika metų jaunesnis, nei yra iš tikrųjų. Jis tiesiog nepakenčiamas. Jis erzintų, jei nebūtų vienas iš žaviausių žmonių, kokius man yra tekę sutikti.
Romane „Šilko rūmai“ taip pat netrūksta tos drąsos. Aprašoma istorija, kaip įžangoje mums paaiškina Votsonas, pati sensacingiausia iš visų Šerloko Holmso tirtų bylų. Vien dėl to jis, viską užrašęs, atidavė rankraštį saugoti advokatui, nurodęs, jog skaityti bus galima tik po 100 metų. Nes įvykiai paprasčiausiai „per daug kraupūs, kad juos būtų galima skelbti viešai, kol gyvas nors vienas iš čia įsipainiojusių asmenų“.
Taigi, kartelė kilstelėta aukščiau nei paties Conano Doyle‘io. Holmsas jau miręs – neaiškinama nei kaip, nei kada tai nutiko, bet šis faktas Votsono pasakojimui suteikia savotiškos nostalgijos. O kartu ir pasitikėjimo savimi. Anksčiau jis nedrįso aprašinėti to Londono pragaro, padugnių, iš kurių atsirado ir visi berniūkščiai, tapę Holmso Beikerio gatvės nereguliariąja kariauna, bet dabar jis tai aprašys.
Jis prisimena, kad Holmsas paprastai ne itin vertino inspektoriaus Lestreido loginio mąstymo sugebėjimus, bet dabar liudija seklio žodžius, jog Džordžas (dėmesio, holmsistai: iki šiol niekas nežinojo inspektoriaus vardo!) buvęs visai galvotas vyrukas. Sužinome, kad karjerą Lestreidas baigė komisaro padėjėju, nors daugumą jam tekusių bylų išaiškino patys žinote kas.
Viena tokių bylų galėjo būti ir „Šilko rūmai“. Kas tie Šilko rūmai? Narkotikų prekeivių kartelis? Jei taip, kodėl Maikroftas Holmsas (dar kartą dėmesio, holmsistai – tai pirmas kartas, kai jis užsuka į Beikerio gatvę!) perspėja jaunesnįjį brolį nesikišti?
Istorija pinama meistriškai, veiksmas lekia lyg pašėlusios rankos valdomas fajetonas. Be kelių labai retų šiuolaikiškai skambančių frazių, Doyle‘io sukurtas pasaulis prikeliamas su dideliu išmanymu ir pagarba. Tai nėra netikėta, nes Horowitzas išties talentingas rašytojas.
O dabar grįžkime į tą ispanišką restoraną ir greitosiomis pažvelkime, kuo tada baigėsi pokalbis.
Po to, kai kelias sekundes pasvarstęs Horowitzas priėmė Doyle‘io autorinių teisų paveldėtojų pasiūlymą, rašytojo galvoje tiesiog žaibiškai ėmė pintis siužetas.
„Jau baigiantis mūsų susitikimui buvau sugalvojęs visą istoriją. Maždaug per pusantros valandos...“
Tada ėmėsi darbo. Jei truputį pasikamavo, tai tik su tais penkiais puslapiais įžangos. Ar jam pavyks pamėgdžioti Votsono pasakojimo manierą? Perrašė ją penkis ar šešis kartus ir nunešė leidėjui. Gavo palaiminimą. Tada jau žodžiai patys pasipylė.
„Paprastai romaną rašau apie septynis mėnesius, kartais metus. Didžiąją dalį laiko užima siužeto planavimas, struktūra. Dažnai dėl to kankinuosi. Bet šį kartą... Na, dar niekada nesu šitaip rašęs. Gal nuskambės pretenzingai, aš pats nelabai tikiu tokiais dalykais, bet...
Žinote, Doyle‘is labai tikėjo spiritizmu, bendravimu po mirties... Nežinau, bet kartais atrodydavo, kad jis stovi šalia ir mane stebi. Man nereikėjo ieškoti tinkamų žodžių, nereikėjo kankintis dėl veikėjų charakterių – viskas pasirašė savaime. Man dar taip nėra buvę.“
Anthony Horowitzas darbo ėmėsi iš naujo perskaitęs viską, kas parašyta Doyle‘io. Užduotis, kurią iškėlė sau rugsėjo mėnesį, buvo paradoksali: jis turėjo sukurti originalią istoriją, padaryti ją patrauklią XXI amžiaus skaitytojui, pasiūlyti šį tą daugiau nei Doyle‘io imitaciją, bet kartu išsaugoti jo knygų dvasią. Sausio mėnesį jau buvo baigęs romaną.
„Darbą aš visada pradedu ieškodamas atsakymo į klausimą. Tąkart klausimas buvo toks: kodėl šitą istoriją mes išgirstame tik dabar? Tada, per pirmąjį susitikimą, aš jį ir sugalvojau. Dar supratau, kad knygoje būtinai turi veikti ta Beikerio gatvės berniūkščių armija, nes jie priminė man vaikystę. Sukau galvą, kaip įtraukti Moriartį. Bet kai atsisėdau prie kompiuterio, tekstas ėmė plaukti savaime.
Jaučiausi taip, lyg žaisčiau su nuostabiausiu pasaulyje elektriniu traukinuku. Mane pakvietė į svečius du garsiausi britų literatūros personažai, žengiau paskui juos į jų pasaulį, į Viktorijos laikų Londoną, viskas vėrėsi prieš akis.
Rašydamas apie Aleksą Raiderį, aš pats išradinėjau tuos įmantrius prietaisus, o čia viskas buvo sugalvota dar prieš mane. Aš jau gavau Maikroftą, gavau misis Hadson, gavau piktadarį Moriartį. Labai norėdamas, galėjau ir menkesnių veikėjų prisigrobti savo knygai. Neįtikėtinas pasirinkimas, neišsenkantys klodai! Man tereikėjo sugalvoti istoriją ir juos visus suvesti draugėn. O tokias specialias istorijas aš kuriu visą savo gyvenimą.
Todėl ir nebijau aršiųjų Holmso gerbėjų. Gal jie ir aptiks klaidų – na, ir kas? Turiu gerą gynybos argumentą – Doyle‘is irgi kartais klydo. Pavyzdžiui, jo pasakojimai nėra griežtai chronologiški, ne visada dera laikai. Šiose Holmso ir Votsono istorijose daug svarbiau kas kita – moralinis tyrumas, draugystės dvasia, tų knygų pasaulis ir kalba. Todėl netikiu, kad atsirastų Holmso gerbėjų, kuriems nepatiktų tai, ką padariau.“
Matot, koks pasitikėjimas savo jėgomis? O gal tai arogancija? Horowitzo žmona, kai jiedu susipažino, pirmiausia pagalvojo būtent taip. Tada abu dirbo reklamos srityje: ji vadovavo grupei, jis kūrė tekstus. Jis jau buvo išleidęs knygą vaikams, ji piktokai pasišaipė, kad jos niekas neperka. Taip prasidėjo jų bendravimas – kivirčais, pykčiais ir įtarinėjimais. Tik vienas keistas dalykas nedavė rašytojui ramybės – jau per pirmą ginčą jis suprato, kad labiau norėtų ją vesti.
„Ji manė, kad esu storžievis, arogantiškas šiknius ir nenoriu jos klausyti. Bet man patiko, kad ji priešinasi, nesutinka su manimi. Kai manau, jog esu teisus, galiu būti labai užsispyręs. Ir šįkart aš net neabejojau, kad žinau, kaip rašyti šią knygą. Todėl nenorėjau girdėti jokių patarimų, neklausiau jokių paveldėtojų.
Nors taip ir turėjo būti. Buvau tik aš ir Doyle‘is. Jis didis kūrėjas. Man teko stipriai pasitempti, kad išsaugočiau tiesą, nepakenkčiau Doyle‘iui ir nesugadinčiau jo Holmso. Aš toli gražu nesu pats geriausias rašytojas, tad juo labiau turėjau išnykti tekste, ištrinti savo ego ir tiesiog būti įrankis šitai knygai sukurti.“
– Ar neprieštaraujate pats sau? Esate valingas, atkaklus ir užsispyręs žmogus, gal net, kaip tąkart pagalvojo žmona, gana arogantiškas, ir staiga kalbate apie pasiryžimą ištirpti tekste, atsisakyti ego?..
– Skirtumas tas, kad šį kartą rašiau apie kito žmogaus jau sukurtų veikėjų gyvenimą. Norėjau būti lyg stiklas. Arba visai nematomas. Apie aroganciją būtų galima kalbėti, jei sakyčiau: Doyle‘is prastai parašė, aš galiu parašyti geriau.
Jei būčiau taip galvojęs, būčiau ėmęsis kurti Šerloko Holmso vaikystę, mėginęs išsiaiškinti, kodėl jis tapo detektyvu, arba, pavyzdžiui, aptaręs jo charakterį pagal Freudo psichoanalizės teoriją. Bet aš suaugęs žmogus ir pakankamai išmintingas, kad suprasčiau, jog šiuo atveju geriausias kelias buvo tiesiog tarnauti, būti naudingam knygai.
Horowitzas tvirtina, kad tai bus vienintelė knyga apie Šerloką Holmsą. Daugiau nesulauksim jokių tęsinių, nes jis žinąs, jog „Šilko rūmai“ – geriausia, ką galėjo parašyti. Jei parašytų dar vieną, ją būtinai lygintų su „Šilko rūmais“. Ir ji tikrai pralaimėtų. Bet rašytojas jau galvoja apie romaną, kurio veiksmas taip pat vyktų Anglijoje ir panašiu laiku. Aplinka Šerloko Holmso, tik istorija ne apie jį.
O kol kas jis įsuktas į Holivudo filmų, televizijos serialų pasaulį.
„Žinote, ką galiu pasakyti apie savo darbą? Aš rašau jau trisdešimt penkerius metus, o užlipęs laiptais į savo kambarį ir atsisėdęs prie stalo kasdien, kiekvieną mielą dieną pajuntu tą jaudulio virpulį...“
Parengė Eglė Albinaitė
