Mūzos aukštyn kojomis apvertė visus garsaus kūrėjo planus

62 metų rašytojas D.Kajokas atskleidė, kad nors jo literatūriniai planai buvo labiau susiję su kitais žanrais, tačiau pasipriešinti atsirandančiai naujai eilėraščių knygai buvo ne jo jėgoms.

Su D.Kajoku kalbėjomės ne tik apie naująją knygą „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, bet ir apie poeto vaikystę, ištikimybę poezijai, net matematiką.

 – Ar šios knygos atsiradimo istorija kuo nors ypatinga? Girdėjau, kad kol neparašėte šios knygos, apskritai negalėjote nieko kita veikti. Ar tai tiesa?

– Taip, tiesa. Kai suverpetavo nuojauta, kad iš keliolikos turimų eilėraščių jau formuojasi naujas rinkinys, visi anksčiau atrodę prioritetiniai literatūriniai sumanymai buvo tarsi užblokuoti, man buvo leista dirbti tik prie eilėraščių.

Iš pradžių bandžiau priešintis, bet greitai pajutau, jog tai bergždžias jėgų švaistymas, teko kibti vien į „Apie vandenis, medžius ir vėjus“.

Tiesą sakant, tai knyga, kurios nesitikėjau, o kurį laiką net nenorėjau rašyti, nes tuo metu su poezija nesiejau jokių kūrybinių planų. Kaži kokia įsakmi jėga tarsi privertė grįžti prie poetinės formos, o kai knyga buvo parašyta, atstojo. Dingo kaip į vandenį.

– Gal ir kritikų darbas išsiaiškinti, kuo naujoji knyga išskirtinė ir kokiais klavišais joje bėgioja sielos pirštai, tačiau gal galėtumėte atskleisti kokių nors nuojautų, užuominų, kuriose jaustųsi šios knygos rašymo siekiai?

– Iš pradžių neturėjau siektino eilėraščio modelio. Ir vieną rytą iš atminties išvinguriavo prieš kelis dešimtmečius skaityta kinų poezija, dvieiliais versta į rusų kalbą.

Atsimenu, tuomet skaičiau ir raukiausi, vertimai man nepatiko. Bet vienas kitas blyksnis, grakštus poetinis štrichas, pajautų paprastumas ir liūdniašviesė erdvė išliko. Tai nebuvo nei konkretus vaizdas, nei ryškesnė mintis ar emocija, tiesiog – kažkas, kas turėjo jėgą.

Net pagalvojau – kad ir koks prastas vertimas, bet visko išnaikinti, paslėpti, subanalinti vertėjui nepavyko. Štai tie prieš keliasdešimt metų patirti poetiniai plykstelėjimai ir tapo intuityvia mano interesų sfera, judesio vektoriumi, o kadaise nelabai mėgtas dvieilis – siektinu eilėraščio modeliu.

Vėliau man jau nerūpėjo nei Rytų poetai, nei egzotiški gamtovaizdžiai, užteko Neries pakrantės, Kleboniškio miškelio ar netoliese mano namo augančių krūmokšnių, šermukšnių, pievos lopinėlio. Ir to, apie ką norėjau kalbėti. O poetas, kad ir kokias grimasas išdarinėtų, visuomet kalba apie tai, kas jam tuo metu svarbiausia.

– Literatūros kritikas Arnas Ališauskas rinkinio pavadinimą susiejo su trimis stichijomis – vandeniu, oru ir žeme. Ketvirtąją – ugnį – jis buvo linkęs sieti su tuo, kad jūs jos vengiate kaip naikinančios jėgos. Koks jūsų santykis su ugnimi tiek gyvenime, tiek kūryboje?

– Rašydamas knygą apie šias keturias stichijas aš negalvojau. Bent jau jų nebuvo aktyviojoje mano sąmonėje. Beje, visos didžiosios jėgos, visi pradmeniški elementai gali būti ir kuriantys, ir naikinantys.

Tai priklauso nuo jų proporcijų, būvio, jėgos vektorių. O dar labiau nuo mūsų mąstymo – ką mes, dažniausiai trumparegiškai, įpratę vadinti naikinimu, neganda, o ką kūrimu, miela, mus tenkinančia terpe.

Mano knygos pavadinime jei ir slypėjo kokia asmeninė potekstė, tai veikiausiai ji siejosi su trimis pasaulio sferomis: požemine (vandenys), žemiškąja (medžiai) ir aukštumine (vėjai). Tačiau to žinoti skaitytojui irgi nebūtina.

Ugnies vaizdo ar įvaizdžio šiame rinkinyje išties nėra daug. Vis dėlto pacituosiu vieną juodraščiuose likusio eilėraščio „Gaisras“ ištraukėlę: kaip liepsnos dar neapimtam plote/žvėrys kad glaudžias//taip ir mes tik stipriau/nesiglaudžiam.

Taigi kartais už naikinančią ugnies stichiją baisesni būname mes patys. Mūsų nevalyvumas, puikybė, nemeilė.

– Deminutyvai, mažybiniai žodžiai – vienas būdingiausių jūsų tekstų bruožų. Atsimenu, su jumis darydamas ankstesnį interviu pats užsikrėčiau visokiais žodelyčiais. Tada interneto komentatoriai šaipėsi, kad gal tiedu jau visai suvaikėjo. Sakykite atvirai, kam jums tie deminutyvai?

– Yra tokia anekdotinė mįslė: kabo palubėj žalia ir cypia – kas? Aišku, niekas neatspėja. Tada klausiantysis pergalingai mesteli: „Silkė, pakabinta ant siūlo!“. „Bet kodėl žalia?“. „Todėl, kad nevirta“. „O kodėl cypia?“. „Čia jau, kad neatspėtum.“

Panaši mįslė man yra ir tie mažybiniai žodžiai, kurie patys ateina ir savavališkai atsistoja į tam tikrą eilėraščio eilutę. Galiu samprotauti, gudragalviauti, neva jie ten įsitarpuoja dėl kelių viena kitą vos ne naikinančių priežasčių.

Pirma, jais kas nors paglostoma, sušvelninama, pamaloninama, vaikiškai pasigailima. Antra, deminutyvai šiuolaikiniuose tekstuose dažnai turi ir ironijos atspalvį, taigi jie gali ir pamaloninti, ir lengvai pasišaipyti, pašiepti, net įgelti. O patys stovėti viduryje, likti tarsi neutralūs, neišsiduodantys, kurion pusėn ketina žvilgtelti.

Kai kas nors paklausia, kodėl jie taip „niekšiškai“ elgiasi, nutaiso apyžioplius veidus ir nuoširdžiai atsako: argi neaišku – kad neatspėtum!

– Be visa kita, knygoje yra ir tam tikro jūsų praeities kūrybos, net atskirų eilėraščių atkūrimo, atkartojimo, atsiminimo. Kaip jumyse sugyvena dabarties patirtys ir praeities tekstai? Vieni sako, kad perrašytų visus jaunystės eilėraščius. Kiti jais didžiuojasi. O jūs?

– Sunkiai suprantu, kaip galima turėti vieno eilėraščio kelis variantus. Keli variantai man kažkodėl kelia abejonę, tarsi sako, kad eilėraštis dar neįvykęs, nenutikęs, griežčiau kalbant – nebaigtas, netikęs. Perrašytinas. Arba pasmerktas likti juodraštyje.

Kita vertus, eilėraštis, kuris atsitiko, ištiko,net jei ir tavo ranka užrašytas, yra jau ne tavo. Autorius nežinomas, visomis prasmėmis. Tai kaip gali juo didžiuotis? Nebent pasidžiaugti, kad sutikai mielą, jautrų, ištikimą bendrakeleivį, išmintingesnį už dabartinį tave.

Vieną kitą tokį anksčiau sutiktą eilėraštį–pakeleivį (ir savo, ir nesavo) aš pasikviečiau ir į naujausią knygą, kad šiek tiek paėjėtume drauge, jau truputuką kitomis akimis pažvelgtume į šiandien mane supančius vandenis, medžius ir vėjus. Gal irgi kiek kitokius nei jaunystėje.

– Pastaruoju metu kalbėdamas apie kūrybą vis užsimenate, kad jums svarbiausia ieškoti proporcijų. Paaiškinkite smulkiau, ką turite omenyje?

– Gal šiek tiek matematiką, gal dalykus, mįslingesnius ir už ją.

Mokykloje nebuvau stiprus matematikas, bet kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikinu, kad poezija ir matematika yra viena šalia kitos, galbūt net susiglaudusios, bent jau filosofine prasme jos tikros seserys dvynės.

Matematika – tai itin rafinuotas mąstymas, ieškantis simetrijos, priežastinės sekos, proporcijos, t.y. darnos, kuri jau egzistuoja pasaulyje. O itin rafinuotas mąstymas yra didis menas. Lygiai kaip ir didis menas, taigi ir poezija, yra intuityvi matematika, kuri atmeta bet kokią savivalę.

Menininkas, būdamas visiškai laisvas į savo kūrinį įtraukti bet kurį dėmenį, intuicinio blyksnio šviesoje matematiškai tiksliai suvokia, ką kūrinyje reikia palikti, o ko atsisakyti, kad nebūtų pažeista jau egzistuojanti, nuo jo valios nepriklausanti darna, slaptingoji kosminė tvarka.

Nei matematinis, nei meninis mąstymas nėra laisvas nuo tų pačių dėsnių. Nepamenu, kuris iš didžiųjų mokslininkų, regis, fizikų, panašią mintį yra pasakęs paprasčiau: geriausios idėjos man šaudavo į galvą, kai skaitydavau poeziją. Maždaug tai, šį absoliutų abipusį ryšį gal ir turiu galvoje, kai užsimenu apie proporcijas.

– Poezija apskritai linkusi kalbėti užuominomis, nutylėjimais, klausimais. Tačiau skaitydamas jūsų eilėraščius vis stebiuosi, kad lyg ir nutylite, slepiate vaikystės teritoriją, kuri daugeliui kitų poetų yra lyg ir savotiško saugumo, įkvėpimo zona. Gal klystu?

– Mano eseistiniame romane „Rojus/Ruduo“ (trečioji „Lietaus migla Lu kalne“ dalis) gana gausu užuominų į mano vaikystę, paauglystę, daug to meto vaizdų, nuojautų, jaunatviškų džiaugsmų ir nusivylimų, autobiografinių detalių. Tiesa, šiek tiek gal transformuotų, regimų iš kito taško, kito laiko.

Poezijoje vaikystės vizijų lyg ir mažiau, sunku net paaiškinti, kodėl. Manykime, todėl, kad grįžimas į vaikystę – tai nesąmoningas judesys prarastojo rojaus link, o man dabar to lyg ir nereikia.

Atėjo toks laikas, išniro toks kelio tarpsnis, kad aš sutinku su Jono Meko vieno filmo pavadinimu – „Rojus dar neprarastas“. Todėl jo ir neieškau vaikystės teritorijose. Kas žino, gal kol kas.

– Tokiu atveju norėčiau, kad papasakotumėte apie savo vaikystę. Koks jūsų pats pirmas atsiminimas? Koks buvote vaikas – išdykęs, pasiutęs ar ramus, tylus, uolus ar prie tinginio, skrajojantis padebesiais ar tvirtai stovintis ant žemės? Ar atsimenate, kada parašėte pirmąjį grožinį tekstą, eilėraštį? Žodžiu, labiau laiminga ar labiau sudėtinga buvo jūsų vaikystė?

– Koks buvau vaikas? Pradinėse klasėse toks rašaluotais pirštais akiniuotukas, kuris nelabai suprato, kas aplink jį dedasi, todėl, regis, antroje klasėje nelauktai tapo net pirmūnu.

Paskui susivokė, kad ir tinginystės būdu galima šį tą laimėti, ir jo uolumas išblėso. Tuomet ir tapau toks, kaip ir visi Kauno šiaurinio priemiesčio berniūkščiai.

Tiesa, vienas vaikystės nutikimas man ligi šiol kelia nuostabą. Kareivinių aikštėje žaisdavome futbolą, ir štai kažkuris iš augesnių vyrukų atsinešė į tą aikštę pistoletą ir ėmė visus gąsdinti – tai į tą nusitaiko, tai į kitą.

Galiausiai metais vyresnis mano gatvelės draugas, vardu Vytas, pravarde Pacukas, sušuko: „Taigi čia startinis pistoletas! Jo vamzdis be skylės!“ Žodžiu, nebūkit avinai, nėra ko bijoti. O aš pagalvojau: koks durnas tas Vytas, juk visokių gali būti pistoletų, vamzdis be skylės dar nieko neįrodo!

Ligi šiol stebiuosi, kodėl man į galvą šovė ši mintis. Vargu ar iš baimės, mat buvom tikri – tas buliukas mus gąsdina, bet juokais, gi nešaus. Gal tai buvo pirmoji pastanga suabejoti praktinio proto visažinyste? Pasąmoninė nuojauta, kad tai, kas akivaizdu, nebūtinai yra ir teisinga?

Šis nutikimas iš dalies rodo, kad vaikystėje aš retsykiais gal ir „skrajodavau padebesiais“.

– Esate užsiminęs, kad jaunystėje buvote didesnis pesimistas, gyvenimo nuvargėlis nei dabar. Iš tiesų? Kodėl? O gal tai būdinga daugeliui – jaunystėje galvoti apie mirtį, o senatvėje – apie gyvenimą?

– Ankstyvoje jaunystėje buvau priėjęs net iki pasaulio niekinimo, jis man atrodė paskendęs mele, šalutinėse smulkmenose, neturįs jokio aukštesnio tikslo.

O tai neaišku, nuo kokių „žygdarbių“ nuvargusio gaidžiuko žiūros taškas. Deramai dar neapsiplunksnavusio, bet jau apipešioto gaidžiuko, kuris tarėsi kiaurai perpratęs šį ydingą žmonijos skruzdėlyną. Iš kur, iš kokio šaltinio toks gaus buvimo energijos, šviesos, gyvenimo džiaugsmo?

Laimė, pamažu ši panieka tirpo, atsirado tam tikras dvasinis pagrindas, ant kurio jau galėjau tvirčiau atsistoti ir ramesniu žvilgsniu pasidairyti po mane supantį pasaulį.

Ir panieka ėmė nykti, radosi vis daugiau paprasto džiugesio, kad esi, ir tiek. Vis gausėjo pasaulio slėpinių, mūsų mąstymo paradoksų ir mįslių, kurių įminti vien racionalaus proto pastangomis neįmanoma, būtina prašyti ir kitų jėgų pagalbos, net malonės.

Nepastebimai pasaulis, pats gyvenimas tapo ne paniekos, o vis didesnio žavesio, neišsemiamo slėpinio objektu. Ir keista – sykiais atrodo, kad su augančiu pasitikėjimu pasauliu, kasdienybe, gyvybės fenomenu auga ir pagarba mirčiai. Gal jie visi iš tiesų yra viena?

– Skaičiau jūsų prisipažinimą, kad vienas didžiausių atradimų buvo tas, kad daugelis klausimų yra beprasmiai? Tokiu atveju, kokie žmogaus būties klausimai yra prasmingi?

– Trumpoje poemėlėje „Sapno mechanika“ esu užsiminęs apie žmogaus pastangą grįžti prie savo esmės, savasties: jau neklausiant kodėl/o klausiant kaip.

Klausimas „kodėl“ yra priežastinis (gamtamokslinė paradigma) arba prasminis (filosofinė, humanitarinė paradigma). O klausimas „kaip“ yra dorinis, dorovinis, moralinis. Tai būdo, santykio su kitais, kelio klausimas.

Kitaip sakant, gelmiškoms mūsų struktūroms, sąmonei, kaip visumai, ne taip jau ir rūpi, kodėl mes čia esame. Kur kas svarbiau, kaip turime būti, kokiomis išorės ir vidaus taisyklėmis vadovautis čia, kur gal ir esame. Mat, tiesą sakant, mes dorai ir nežinome, logiškai skaidriai nesugebame įrodyti, nei kur iš tikrųjų esame, nei ar išvis esame.

Taigi žmogaus dorovinis/moralinis imperatyvas, kuris broliaujasi su klausimu „kaip“, tampa esminiu, turinčiu galios išvesti iš aklavietės žmogų ir jo pasaulį.

Tai ne taip jau paprasta, nereikia šito painioti su niurgzlišku pamokslavimu, juolab minėto gelmiškojo „kaip“ nevalia aklai sieti su konkrečios epochos moralinėmis nuostatomis, įstatyminėmis normomis, istorija ne kartą parodė, kad sykiais kur kas doriau, drąsiau, net švenčiau suabejoti konkrečios epochos moralinėmis nuostatomis, privalomomis dogmomis, nei laikytis jų paraidžiui.

O žmogaus būties ne-beprasmiškas klausimas galbūt išvis yra tik vienas – kas aš? Toks jau čia „kazašas“.

– Knygoje yra eilėraštis, skirtas poetui, bitininkui Gintautui Dabrišiui. „Rašai rašai, o kada darbą dirbsi“, – jame sako G.Dabrišius. „Jei dar ir darbą dirbčiau, savo bitėms laiko pristigčiau“, – atsakote jūs. Ar proza retsykiais nebuvo savotiškas išklydimas iš to tako?

– Kiekvienas darbas, kurį dirbi su meile, yra ir nepaprastai lengvas, ir nepaprastai sunkus. Lengvas, nes jis pats slysta, pamiršti laiką, aplinką, visą pasaulį, pats pavirsti tuo darbu. Sunkus, nes išsunkia kone visas jėgas, tampi niekam kitam jau lyg ir netinkamas, kuriam laikui atskirtas nuo žmonių. Toks į aguonos grūdelį susitraukęs kosmosiukas.

Tai brangi, bet podraug ir nelengva patirtis, primenanti ir plaučius, kuriais gali laisvai alsuoti, ir, ką čia slėpti, vos ne narkotinį poveikį. Paragavus šio „kvaišalo“, sunku jo atsisakyti.

Proza turi savo specifiką, kitoniškumą, bet tasai skirtumas labiau techninis, struktūrinis, ne esminis. Todėl jos nelaikau išklydimu iš kelio.

Prozos šalikelės peizažai man darosi vis įdomesni, juolab kad eidamas šia – paraleline! – linkme aš vis dar jaučiuosi naujokas, pasaulio vienuolyno novicijus, taigi sklidinas truputuką kitokios, anksčiau lyg ir nepatirtos nuostabos.

– Nesigailite, kad baigęs kūno kultūros institutą tapote ne kokiu treneriu ar mokytoju, o poetu, rašytoju?

– Nesigailiu, nes tai mano kelias. Neįgijęs rimtesnio filologinio išsilavinimo, iš pradžių jaučiau lyg ir kokį trūkumą, tačiau laikui bėgant jis tapo net savotišku privalumu.

Kita vertus, šiek tiek ir gailiuosi, nes neteko būti nei geru treneriu, nei mokytoju. Bet ką jau čia, daug kuo man neteko būti – žemdirbiu, bankininku, politiku, šuleriu, sodininku, jūreiviu, šventuoju...

– Kada į jūsų gyvenimą, būtį įžengė Rytai, Rytų pasaulėžiūra ir filosofija. Ar tam buvo kokių nors gyvenimiškų priežasčių? Ar vis dėlto atsitiktinumas?

– Kaip čia pasakius... Toje terpėje, kurioje gyvenau ankstyvoje jaunystėje, Rytais niekas nesidomėjo. Tačiau kai kakta atsirėmiau į tam tikrą mąstymo sieną, kurios su savo vakarietišku mentalitetu pramušt neįstengiau, nelauktai šalia atsirado žmogus, kuris pasiūlė kelis vos įskaitomus budistinės pakraipos savilaidos rankraščius, tuo metu man tapusius tyro oro gurkšniu.

Kai sklidinas entuziazmo tuos tekstus pasiūliau geram savo bičiuliui, jis man juos grąžino po kelių dienų. Jam šito nereikėjo, jo kelio tarpsnis buvo kitas, interesai kiti, panašūs tekstai jam nieko nebylojo. Kiekvienam savo.

– Man regis, kad jūs apskritai netikite atsitiktinumais. Visus sutapimus jūs linkęs laikyti dėsningumais, reikšmingais ženklais? Ar tai tiesa? Kodėl?

– Suk nesukęs, gudrauk negudravęs, bet gyvenimas žmogui pasiūlo vis naujas užduotis, naujas pamokas, kurios išmokstamos arba ne. Nuo to priklauso tolesnio gyvenimo rifai, bėdos, nuosmukiai, sėkmės, būsenų skalė, pakilimai, vidinė ramybė, akimirkų džiaugsmas etc.

Kitaip sakant, tolesnio buvimo ritmas ir kokybė. Gyvenimo universitetas yra tobulas, užduotas pamokas anksčiau ar vėliau visi privalėsime išmokti, o atsilikėliai, piktybiški užsispyrėliai čia mokomi gana rūsčiu, tačiau tūkstantmečiais patikrintu metodu – dvasine kančia, negandomis, išorine ir vidine sumaištimi.

Ne veltui Rytai turi posakį: neklausk, kokia bėda ištiko žmogų, klausk, kokį žmogų ištiko bėda. Ir tegu kiekvienas pagal savo išmanymą nusprendžia, kas tai – atsitiktinumas ar dėsnis?

– Kito jūsų eilėraščio personažas ištaria: „Prašvilpiau gyvenimą“. Kaip jūs apibūdintumėte savo ligšiolinį gyvenimą? Ar nekyla tokių minčių, kaip minėtam personažui?

– Aišku, kyla, kitaip tų žodžių nebūčiau rašęs. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad nusivyliau savo gyvenimu, kad blogai būti poetu, siuvėju ar treneriu.

Veikiau toji ištara slepia gal ir neįsisąmonintą šviesų liūdesį, jog būdamas poetu, siuvėju ar treneriu tu šioje egzistencijoje nepatyrei daugelio kitų profesijų žavesio, taigi nepatyrei, o tiesiai šviesiai – prašvilpei kitų žmonių, kurie įdomius savo darbus dirba su išmone ir meile, patirtį.

– Kaip jūs apibūdintumėte dabarties tikrovę su visais karais, netikrumu, baimėmis, pasiutusiu tempu, bendravimo priemonių gausumu, žodžiu, savotišku pertekliumi? Kaip žmogui ir jo sąmonei nepaklysti tame pertekliuje?

– O ar buvo kada kitaip? Ar egzistavo epochos, kurių gyventojai nekeldavo panašių ar lygiai tokių pat klausimų?

O norint nesutrikti, nepaklysti šiame ar aname savotiškame pertekliuje, tereikia ramiai dirbti tau skirtą darbą, įsiklausyti į gyvenimo keliamas užduotis, kuo geriau išmokti jo pamokas, kad nebūtum mokomas kančios metodu.

Ir, ginkdie, nepamiršti senųjų, šiuo metu gal ir nustumtų į paraštes, tačiau tūkstantmečiais patikrintų buvimo tiesų, šventraščių ištarų. Nupūsti nuo jų banalumo dulkes. Na, kad ir nuo šių vos ne apokaliptinių žodžių: meilė nesibaigs netgi tuomet, kai neliks nė vieno žmogaus, besistengiančio ją išsaugoti. O jeigu vienas kitas dar liks – gryna laimė, ir tiek.

Kvaila? Mentoriška? Banalu?

Nelygu – kas ir iš kurio taško, iš kokios patirties pažiūrės.

* * *

ne, turbūt jau ne,

jaunystėj skaitytas

ir suskaitytas

mano radauskai –

ne apie kepėjus

ne apie siuvėjus

apie vandenis

medžius ir vėjus * * * 

jau krenta lapai, tuščia pakrante

pilkšvi balandžiai

tais lapais brenda

akordeonas sena daina

„aš tave myliu...“

„aš irgi ne...“

kas dar? rugsėjis krantinės brukas

beveik paryžius

toks atvirukas

* * *

Štai taip, dykinėjant

D pasakė: „Draugui, kurio neturi, esi draugas; priešui,

kurio neturi,

esi priešas; minčiai, kurios neturi, esi tas, kuris jos neturi,

ir tiek.“

Po pauzės, ilgokos, jau kopos papėdėj:

„Painiau, kai turi.“

Ir dar D pasakė: „Pasaulis man aiškus ne daugiau nei jį

paaiškina mano eilėraščiai, kvailystė, ar ne?“

Žvelgė į jūrą, aš gūžtelėjau pečiais

ir tuomet

ėmė ir ištiko

tos lengvutės kelios

šypsenos raukšlelės

iš buvimo dyko