K.Zastavskają į mūsų šalį atvedė 1991-ųjų įvykiai, kai prieš rusų tankus stojo žmonės, ginkluoti plikomis rankomis ir plakatais.
Penktoji rašytojos knyga „Meilės talismanas“, šiemet išleista lietuviškai, – tai istorija apie lietuvių šeimą, gyvenusią Kaune ir patyrusią sovietų okupacijos represijų.
Ksenija ką tik parašė naują romaną, kurio viena veikėjų – vėl lietuvė, o jo tema – sovietų okupacijos istorija.
– Odesoje gyvenimas santykinai taikus, bet netoliese tebevyksta nepaskelbtas karas, kuriuo vis mažiau domimasi. Prie to priprantama? – paklausiau K.Zastavskajos.
– Odesoje žmonės tarsi pasiskirstę į kelias grupes. Mano draugai palaiko nepriklausomą Ukrainą, padeda kariuomenei, savanoriauja, perka maistą, vaikšto į ligonines, rūpinasi sužeistaisiais.
Bet yra žmonių, kurie myli Vladimirą Putiną. Tai daugiausia pensinio amžiaus žmonės. Jie galvoja, kad iš dangaus jiems nukris mana. Jie tiki rusų propaganda. Tai sovietiniai žmonės. Noriu tikėti, kad tokių nedaug.
Mano motinai 79 metai, bet ji nepriėmė nei V.Putino pasaulio, nei jo ideologijos.
– Romėnai sakydavo: „Ginklams žvangant mūzos tyli.“ Ukrainoje jos nenutilo?
– Vasarą Odesoje vyko Tarptautinis kino filmų festivalis, pristatęs labai daug kūrinių apie karą. Ir knygų apie šį karą jau parašyta, nors aš turiu kitokią nuomonę.
Šių dienų tikrieji didvyriai – tie, kurie gyvena šalia. Jie aukojasi. Tai ir močiutė, kuri viską gali atiduoti, kad tik Ukraina būtų laisva, ir medikė, palikusi šeimą ir išėjusi ginti tėvynės. O kur tūkstančiai žuvusiųjų!
Bet kol karas nesibaigė, man atrodo, rašyti apie jį grožinius kūrinius yra tam tikra spekuliacija. Reikia rašyti apie tikrovę dokumentinius kūrinius, publicistinius.
Grožinius kūrinius reikėtų rašyti apie istoriją, apie tai, kas atveria akis, parodo tikrąjį sovietų propagandos klastingumą, žiaurumą, persikėlusį į mūsų laikus. Tai būtina, nes žmonės klaidinami, o literatūriniu kūriniu gali daug ką pasakyti.
– Iš pradžių buvo keista, vėliau smagu skaityti jūsų „Meilės talismaną“, lietuviškos tematikos knygą. Supratau, kad taip paprastai sukurto lietuviško romano apie sovietų okupacijos išdarkytus moterų likimus neturėjome. Kodėl Lietuva?
– Nuo vaikystės svajojau aplankyti Baltijos šalis, girdėjau apie jas pasakojant. Visi kalbėjo, kad jos kitokios, kitaip gyvena, nemyli rusų. Svarstydavau, kodėl nemyli rusų? Buvo įdomu.
Kai atvykau į Lietuvą, pamačiau kitokius veidus, kitokį gyvenimą. Tuomet nesuprasdavau, kas mane čia taip traukia.
Dabar suprantu, kad tai buvo šių žmonių, šios tautos išsaugota kultūra.
Jūsų neįstengė sugriauti iš vidaus ir padaryti sovietinių, kaip tai pavyko padaryti Ukrainoje, nors ne visoje. Jums neleido turėti savų tradicijų, o jūs jas vis tiek išsaugojote.
Atsimenu, kai pas jus važinėjo tankai ir žmonės išėjo su plakatais. Man tai buvo kažkas neįtikėtina – tauta be ginklų stojo prieš tankus!
Kai lankydavausi Lietuvoje, su dukra stebėdavome moteris, vaikštančias gatvėmis, sėdinčias kavinėse. Daugelis jų man atrodė tokios orios, savyje slepiančios gyvenimo išbandymus. Kilo mintis parašyti romaną apie moters lietuvės likimą per sovietų okupaciją.
Jūs niekada netikėjote sovietų propaganda, jūs jai priešinotės net ir tuomet, kai buvote okupuoti. O mes, ukrainiečiai, stengėmės draugauti su rusais, vadinti juos broliais, mes nesipriešinome. Ir štai rezultatas.
Todėl visiems sakau: lietuviai – mūsų broliai, iš jų turime mokytis ir stengtis elgtis taip, kaip elgėsi jie, tik tada išsivaduosime nuo okupantų.
– Maskvos leidyklos atsisakė spausdinti jūsų knygą „Meilės talismanas“, pavadinusios ją istoriškai klaidinga, apkaltinusios, kad apšmeižėte sovietų kariuomenę. Kodėl sovietų okupacijos tema jums tokia svarbi?
– Turbūt tik budeliai nepripažįsta savo kaltės. Mano senelė buvo išsiųsta į Sibiro lagerius, jos likimas labai sudėtingas. Tai irgi turėjo įtakos, kodėl rašau ne vien apie meilę.
Juk ir šiandien tiktai siekiame išsivaduoti nuo budelio. Kol kas ta okupacija Ukrainoje nėra pasibaigusi. Gyvenimas beveik primena taikų, bet giliai viduje tebegyvena baimė. Mes juk žinome V.Putino Naujosios Rusijos planus.
- Politikoje permainos vyksta, o rašytojų, menininkų bendruomenėje?
– Nesu Ukrainos rašytojų sąjungos narė, ne visi rašantys žmonės stoja į ją, kaip ir muzikai į kompozitorių sąjungą ne visi stoja. Esu parašiusi ir išleidusi penkias knygas, sukūrusi kelis scenarijus kino filmams, dainų vaikams, tačiau dėl veiklos Rašytojų sąjungoje dar nesu apsisprendusi.
– Kuris Ukrainos rašytojas jums labiausiai prie širdies? Kurį galėtumėte pavadinti savo guru?
– Yra daug puikių šiuolaikinių rašytojų moterų, bet mano mėgstamiausiai ukrainiečių rašytojai 85-eri. Tai Lina Kostenko. Ji rašo poeziją ir prozą.
Kai praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje sovietai persekiojo kitaminčius, L.Kostenko juos gynė, rašė protesto laiškus prieš inteligentų areštus.
Vyko teismai, vieno jų metu rašytoja teismo salėje metė gėlių nuteistiesiems. Jos poelgis buvo labai drąsus. Tai buvo protestas, nes žmonės, kurie rašė tai, kas nepatiko valdžiai, buvo teisiami.
Tuomet ji buvo kylanti žvaigždė, o po šių įvykių jos nebespausdino, išbraukė iš gyvenimo. Ji visa tai išgyveno išdidžiai, niekada nepriėmė iš valdžios jokių apdovanojimų, niekur neišvažiavo.
Tačiau Ukrainoje jos eilėraščiai buvo perduodami tiesiog iš lūpų į lūpas. Dabar ją verčia į daugelį kalbų, ji įžymi, o tuomet jai teko rašyti į stalčių. Interviu ji duoda visada pasitempusi, išdidžiai iškelta galva.
Lietuvoje tokios kūrėjos moters nepamenu – rašytojos su gėlėmis disidentų teismuose nebuvo dažnos viešnios. Lina Kostenko teberašo?
– Jos romanas „Pamišusio ukrainiečio užrašai“ apie Rusijos ir Ukrainos santykių istoriją, pasirodęs po oranžinės revoliucijos, tapo vienu populiariausių.
O šis trumpas eilėraštis apie Putiną pasako tiek daug, kad skaitant jį šiurpsta oda:
„І жах, і кров, і смерть, і відчай,/І клекіт хижої орди,/Маленький сірий чоловічок/Накоїв чорної біди./ Це звір огидної породи,/ Лох-Несс холодної Неви./ Куди ж ви дивитесь, народи?!/Сьогодні ми, а завтра – ви./“Lietuviškas pažodinis vertimas: „Ir siaubas, ir kraujas, ir mirtis, ir neviltis/ ir triukšmas grobuoniškos ordos,/ Mažas pilkas žmogiūkštis/ atnešė juodas nelaimes./ Tai šlykščios veislės žvėris,/ Lochnesas iš šaltosios Nevos./ Ką jūs sau manote, tautos?!/ Šiandien mes, rytoj – jūs). Dabar jos kūrybą ir spausdina, ir perka, ir skaito. Dabar ją sveikina, pastebi, o daug metų ji buvo pamiršta.
– Minėjote, kad vieno savo romano nesiryžote atiduoti leidykloms tada, kai prasidėjo karas. Kodėl?
– Tokia mano nuostata – romano temos turi savo laiką. Buvau išleidusi keturias knygas, sukūriau penktąją apie meilę „Juoda ant balto“.
Prasidėjo karas Ukrainoje. Kai kasdien žūdavo tautiečiai, man atrodė, kad neturiu teisės kalbėti tokia tema, todėl romaną atidėjau ateičiai. Parašiau naują romaną, apie praėjusį laiką. Tai pianine rasto lenkės mergaitės dienoraščio istorija, atskleidžianti tiesą apie sovietų represijas.
Pagrindinę heroję 1940 metais sovietai ištremia į Sibirą. Romane susipina sovietų okupacijos sužeistų žmonių iš Lenkijos, Lietuvos, Ukrainos likimai.
Dienoraščiai, laiškai, pasakojimai – epistolinis žanras, kuris padės šiuolaikiniam jaunimui suprasti, kas iš tiesų vyko okupacijos metu. Noriu, kad žmonės nustotų vadinti fašistais didvyrius, kurie gynė savo teisę ir laisvę būti savos šalies piliečiais, jie turėjo tokią teisę.
Noriu parodyti, kad sovietų kariuomenė buvo ne tokia jau didelė išvaduotoja. Jie žudė, prievartavo, atiminėjo. Romane vaizduoju ir 1991-uosius Lietuvoje, kai jus atakavo tankai.
Lietuvei romano veikėjai Agnietei pasiūlo bėgti, o ji atsako: kodėl aš turiu bėgti, tegu jie, sovietai, iš mano šalies išeina, iš savo šalies aš nei bėgsiu, nei su jais dirbsiu.
Romaną pavadinau „Persipynę likimai“. Jame yra pasakojimas apie tai, kaip bendras jėgas siekė sujungti Lietuvos ir Ukrainos kariai, tačiau NKVD šiuos planus išardė.
- Kodėl vėl rinkotės sovietinės okupacijos temą?
– Yra daug siaubingų dalykų, apie kuriuos žmones nesusimąsto. Jie, sovietai, ėjo kaip išvaduotojai ir tebeeina. Masiniai vokiečių moterų prievartavimai – sovietų karininkams tai buvo leista daryti, Lietuvoje savo tvarką įvedinėjo, Vakarų Ukrainoje įvedinėjo, istoriją perrašinėjo. Šito negalima užmiršti, aš noriu prisibelsti į tautiečių sąmonę ir parodyti, kas kaip buvo.
– Amžina diskusija – rašytojas ir visuomenė. Vieniems rūpi tik pats rašymas ir skleidimas individualių būsenų bei pojūčių, kiti kaip sargybiniai savo kūryba nori apšviesti ir apsaugoti skaitytoją nuo paklydimų.
– Mano būtent toks nusiteikimas. Noriu būti išgirsta ir suprasta. Rašau, kad blogis yra blogis, KGB neturėjo teisės kitose šalyse daryti nusikaltimų.
Visa tai aiškiai romane išsako mano herojė, kalbėdama, kad Lietuva pripažino savo didvyrius didvyriais, o mes nepripažinom, mes buvome draugiški su rusais ir tai blogai baigsis. Romano siužetas baigiasi 2010 metais, iki karo.
Vėl paklausite, kodėl Lietuva? Mane žavi šios šalies moterys, jų laikysena. Susitikimas šių metų Vilniaus knygų mugėje su jūsų Prezidente lig šiol man yra vienas svarbiausių. Kartais susidaro įspūdis, kad be Lietuvos niekam neįdomi Ukrainos situacija, nors gal aš klystu.
Tačiau nekart įsitikinau, jeigu kalbama apie Ukrainą kaip laisvą, europietišką šalį, tai tas kalbėtojas bus iš Lietuvos.
– Ką darytumėte, jeigu būtų leista gyventi be karo, ilgai ir laimingai?
– Prieš dvi savaites gavau laišką iš ukrainietės mergaitės, gyvenančios Los Andžele. Ji rašo ukrainietiškai ir pasakoja savo prosenelės ir prosenelio istoriją. Jie visą gyvenimą svajojo sugrįžti į Ukrainą, bet tai neįvyko.
Rašyčiau apie žmones, kuriuos daug kas užmiršo, tuos, kuriuos sovietų valdžia išvijo iš Ukrainos, jie gyvena užsienyje, ir tuos, kurie likę čia išgyveno pažeminimus, neteko artimųjų, bet nepalūžo. Rašyčiau, kaip tai darau ir šiuo metu, apie mūsų visų tikrąją istoriją.
Rusijos leidyklos atsisakė ukrainietės romano
Odesoje gyvenanti ukrainiečių rašytoja K.Zastavskaja savo kūrybinę karjerą pradėjo kaip dainų tekstų autorė kartu su žinomais Ukrainos kompozitoriais L.Ostapenko, R.Kvinta, S.Docenko, S.Smetaninu.
2010 m. buvo išleista jos poetinių tekstų rinktinė „Fantazijos meilės tema“. Meilės tema vyrauja ir kituose autorės kūriniuose „Šių laikų Galatėja“, „Ana ir Don Chuanas“, „Chanson dviem balsais“. Leidybai rengiamas romanas „Persipynę likimai“.
Romanas „Meilės talismanas“ („Homo liber“) buvo parašytas 2012 m. ir pasiūlytas išleisti Rusijos leidykloms. Maskvoje romanas pavadintas istoriškai klaidingu. Kūrinį 2013 m. išleido viena Ukrainos leidykla. Romane pasakojama Klaipėdos vokiečio ir lietuvės dukros Kristinos gyvenimo istorija. Antrasis pasaulinis karas iš jaukaus prieškario Kauno nubloškia Kristiną į Vokietiją, kur ji pagaliau randa gyvenimo meilę ir užuovėją nuo skaudžių likimo smūgių.
