„O! Šiandien prasidėjo karas. Niekas nenorėjo tuo tikėti. Dar vakar sėdėjome su Elsa parke, vaikai bėgiojo aplink mus, o mes koneveikėme Adolfą Hitlerį ir buvome įsitikinusios, kad karo nebus. Ir štai jis...“ – tokią frazę 1939 metų rugsėjo 1-ąją naujoje užrašų knygutėje rudais odiniais viršeliais užrašė 32 metų Stokholmo namų šeimininkė A.Lindgren.
Jaunos moters gyvenime tuo metu jau buvo daug kas nutikę: fermoje užaugusi A.Eriksson 18 metų pagimdė nesantuokinį vaiką nuo laikraščio, kuriame pradėjo žurnalistinę karjerą, vyriausiojo redaktoriaus. Vėliau ji dirbo stenografiste, knygų pardavėja ir sekretore. Švedijos automobilių klube susipažino su Sture Lindgrenu, pagimdė antrą vaiką, liovėsi dėvėjusi vyriškus kostiumus ir kepes „a'la garson“ ir tapo „padoria moterimi“.
Tačiau rūpindamasi, kur gauti sviesto (jam išties netrukus bus įvestos kortelės), ir mėgaudamasi gyvenimo Stokholme malonumais („Negaliu atsidžiaugti mūsų naujuoju butu!“), Astrida kartu jautė ir savo nerealizuotą rašytojos potencialą. Galima sakyti, kad karo meto užrašai, ką tik išleisti Vokietijoje pavadinimu „Pasaulis išėjo iš proto. 1939-1945 m. dienoraščiai“ – pirmasis rašytojos, besiritančios iš „lėliukės stadijos“, plunksnos bandymas. Iš teksto matyti, kad autorės stilius darosi vis laisvesnis, formuluotės raiškesnės, palyginimai ironiškesni.
Iš pradžių dienoraštyje, sumanytame kaip pamišimo, apėmusio pasaulį, kronika, vyrauja iškarpos iš laikraščių. Maždaug nuo 1942 m. pagrindiniai tampa autorės komentarai. Paskutinius dvejus metus (1944-1945) dienoraštį A.Lindgren rašė lygiagrečiai su pirmąja knyga apie Pepę Ilgakojinę, stipriausią mergaitę pasaulyje, kuri, kaip žinoma, nugali netgi juokingą cirko galiūną Adolfą. Pepilota („mama – angelas, tėtis – negrų karalius“) – pirmiausia Antrojo pasaulinio karo kūdikis. Beje, 2015 metų lapkričio 25-ąją sukanka 70 metų nuo A.Lindgren literatūrinio debiuto.
Apokalipsės kronika – plunksnos bandymas
Žanrą, kurį A.Lindgren pasirinko savo literatūrinei treniruotei, kiek pritempus galima pavadinti dokumentine proza. Be kita ko, rašytoja, nuo 1940 metų dirbusi Švedijos specialiosios tarnybos laiškų cenzūros skyriuje, žinojo nemažai. Itin tiksli informacija apie Europos žydų naikinimą, koncentracijos stovyklų siaubą ir karo žvėriškumus A.Lindgren užrašuose kaitaliojasi su išsamiais iškylų dviračiais ir žydinčių parkų aprašymais, dovanų, kurias gavo vaikai Kalėdų proga, sąrašais (iš mamos – „Merė Popins grįžta“) ir šventinio stalo meniu („trijų su puse kilogramo kumpis, naminis paštetas, kepsnys, veršiuko kepenys, rūkytas ungurys, elniena“). Rašytojos tėvynėje daug kas čia įžvelgė miesčioniškumo ir netgi dviveidiškumo apraiškas.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad A.Lindgren suvokia savo, kaip neutralios Švedijos gyventojos, privilegijuotą padėtį: „Kam dabar pasaulyje taip gera, kaip mums?“ Suvokia ji ir savo gyvenimo negandų nesulyginamumą su pasaulio katastrofa. Ir vis dėlto asmeninė krizė – vyras įsimylėjo kitą moterį ir išėjo iš namų – nustumia į antrąjį planą fronto suvestines. „Kraujas teka upėmis, žmonės tampa invalidais, visur kančios ir neviltis. O manęs tai visai nejaudina: man rūpi tik mano pačios problemos“, – savikritiškai konstatuoja A.Lindgren 1944-ųjų liepą.
Stalinas blogiau už Hitlerį
Antrasis pasaulinis karas A.Lindgren – dviejų monstrų, bolševizmo ir nacizmo, dvikova. Ir jeigu jai reikėtų iš dviejų blogybių rinktis mažesnę, ji pirmenybę atiduotų nacizmui: „Nusilpusi Vokietija mums, švedams, reiškia tik viena: rusai atsisės mums ant sprando. Bet jeigu jau taip klostosi reikalai, aš geriau visą likusį gyvenimą šauksiu „Heil Hitler!“, negu čia, Švedijoje, atsidurtų rusai. Nieko bjauresnio negaliu įsivaizduoti“, – užrašė A.Lindgren savo dienoraštyje 1940 metų birželio 18-ąją.
Toliau ji atpasakoja atsitiktinai svečiuose sutiktos suomės pasakojimą apie žvėriškumus, kuriuos pastaroji priskiria „rusų okupantams“, tarp jų – vaikų šaudymą, moterų prievartavimą ir kankinimą. „Viešpatie, padaryk taip, kad rusai čia neateitų!“ – baigia šį epizodą rašytoja.
Tačiau kuo toliau A.Lindgren stebi karo įvykių eigą, tuo pagrįstesnis darosi jos požiūris: nepaisydama pasibjaurėjimo A.Hitleriu,
ji neabejoja, kad „tarp vokiečių yra daug padorių žmonių, negali nebūti“. Leningrado blokada sukelia užuojautą šalies, kurią ji ir toliau laiko priešiška, gyventojams: „Reikia būti rusu, kad pakeltum tokias kančias.“
Baigiamosiose dienoraščio dalyse, surašytose jau septynioliktoje užrašų knygutėje, skaitytojas gali su autore pasidžiaugti dėl karo pabaigos. Nuo vėl atidarytų degalinių iki karališkosios šeimos grįžimo į sostinę – į Stokholmą grįžta normalus gyvenimas. Paskutiniai puslapiai parašyti 1945 metų gruodžio pabaigoje: „Linkiu sau ir visiems laimingų naujųjų metų – bent jau laimingesnių negu praėjusieji!“
Parengė Milda Augulytė
