– „Tapau jotvingiu“ – taip daugelis „Poetinio Druskininkų rudens“ laureatų pasidžiaugia po festivalio. Ar jūs, tapęs jotvingiu, jaučiate kokių nors judesių savo viduje? – paklausiau M.Nastaravičiaus.
– Jeigu sakyčiau, kad šis įvertinimas nesvarbus, skambėtų juokingai, tiesa? Nėra abejonių, kad gauti premiją yra smagiau nei gauti į dantis. Gauti ne bet kokią, o Jaunojo jotvingio premiją – dar smagiau, nes ją skiria kolegos. Taigi, kelias dienas išgyvenau įvairių formų smagumą, bet išorinių judesių buvo daugiau nei vidinių. Pastarųjų dar neapmąsčiau, nes nebuvo laiko. Leiskite bent šiek tiek pasidžiaugti ir nieko negalvoti.
O jei kiek rimčiau, jei, visgi, pagalvoju, tai šiandien galvoju apie Jotvingių premijas įkūrusį šviesaus atminimo Sigitą Gedą – didžiausią, galvoju, visų laikų Lietuvos poetą. Jau vien dėl to šis įvertinimas yra svarbus. Gal net svarbiausias iš tų, kurių esu sulaukęs.
- „Poetinis Druskininkų ruduo“ šiemet vyko 26-ąjį kartą. Koks jūsų santykis su šiuo festivaliu, kurį kai kurie pavadina ne visuomenei, o patiems dalyviams skirta švente?
– Šiemet jame dalyvavau penktą kartą. Esmė nesikeičia: apie šimtas poetų iš Lietuvos ir užsienio atsiduria po vienu stogu. Po tuo pačiu dangumi. Sutikčiau, kad šis festivalis labiau suburia bendruomenę, o ne populiarina poeziją. Yra poetų, kuriuos pamatai, išgirsti kartą metuose – ir būtent čia, Druskininkuose. Tačiau festivalis, plati jo programa yra atvira visiems klausytojams. Džiugu, kad tarp jų – ne tik poetai, prozininkai, kritikai, bet ir skaitytojai. Kiti skaitytojai.
- Vieni teigia, kad poeto ir poezijos vaidmuo beveik nesikeičia nuo Homero laikų. Kiti tikina, kad poetas ir poezija netikrumo kupiname dabarties pasaulyje praranda savo reikšmę. Kaip yra jūsų manymu? Koks poeto ir poezijos vaidmuo šiandienos Lietuvos kultūroje, virstančioje projektine mėsmale?
– Įsivaizduojami poezijos vaidmenys priklauso nuo konkretaus poeto. Vienas įsitikinęs, kad poezija privalo taurinti, auklėti visuomenę. Kitam atrodo, jog eilėraštis – tai galimybė kalbai, jos gelmei. Trečias nukirstų paprastai – poezijos tikslas yra būti poezija. Ir tiek.
Nebėra dešimčių tūkstančių tiražų. Poezija išlipo iš tribūnų, apleido aikštes. Jai nebereikia įkvėpti ir drąsinti tautos, priminti, kas buvome ir kas esame. Šiandien poezija yra tikrai nedidelės bendruomenės interesas. Ir tai – poezijos laisvė būti bet kuo, bet kur, bet kokia.
- Gal ir simptomiška, kad šių metų festivalis skirtas kūrybinei krizei. Ar jums yra tekę patirti tai, ką festivalio rengėjai vadina balto popieriaus lapo baime, kūrybingumo krize, išmonės santaupų bankų griūtimi, avarija fantazijos išteklių rezervuare, problemomis su galva? Kaip manote, ar visokios krizės poetui labiau padeda ar labiau kenkia?
– Manau, kad visos krizės – šeimyninės, finansinės, kūrybinės – būtent ir skatina tuos judesius, apie kuriuos klausėte prieš tai. Vidinius. Kaip ir visi kiti žmonės, išgyvenu įvairiausias krizes. Nepasitenkinimą. Abejonę. Baimę. Negalėjimą. Blogą nuotaiką. Ir visas kitas – vienadieniais, ilgalaikes, netikras.
- Jei kalbėtume apie įkvėpimo žemę, kokie dalykai jus skatina rašyti eilėraščius?
– Sunkiausi klausimai visada yra būtent tokie – paprasti, paprastai skambantys. Bet pats sau palengva jau esu atsakęs į šį klausimą. Eilėraščius rašau dėl vienintelės priežasties – galimybės dalintis. Bet tą „dalintis“ suvokiu ne tik kaip poezijos skaitymą klausytojams, kūrybos spausdinimą, knygų leidimą. Dalintis man reiškia prisiminti, apmąstyti, išgyventi. Ne vienam, o su kitu. Su kitomis akimis, ausimis, protais, vaizduotėmis, patirtimis, kurios ir išpildo tą poeziją.
Ji – tai mano galimybė susitikti su savimi pačiu. Tokiu, koks esu ir tokiu, kokiu norėčiau būti. Tokiu, koks buvau ir tokiu, kokiu niekada nebebūsiu ar niekada nebūsiu. Poezija yra ne tik kuriama. Ji kuria pati. Tai ir yra įkvėpimas.
* * *
Mindaugas Nastaravičius (g. 1984 m. balandžio 17 d. Marijampolio k. Vilniaus raj.) – Lietuvos žurnalistas, poetas, dramaturgas, 2007 m. įkurto gzi.lt tinklaraščio, vienijančio žurnalistus, siekiančius aukštesnių žurnalistinės etikos ir skaidrumo standartų, vienas sumanytojų. 2010-2012 m. – Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narys. Nuo 2014 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Rašo pjeses, bendradarbiauja su Klaipėdos jaunimo teatru ir Lietuvos nacionaliniu dramos teatru.
2002 m. baigė Marijampolio vidurinę mokyklą, 2006 m. baigė Vilniaus universiteto Žurnalistikos institutą, 2008-2010 m. šiame universitete kaip laisvas klausytojas studijavo filosofiją, 2011-2013 m. – literatūrologiją Lietuvos edukologijos universitete. Dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse. 2004 – 2010 m. Lietuvos radijo naujienų tarnybos žurnalistas. Pastaruoju metu Lietuvos radijuje rengia kelias laidas.
2012 m. Nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ pristatė savo pirmąją pjesę „Paukštyno bendrabutis“ (rež. V. Masalskis)
Bibliografija
Nastaravičius, M. „Dėmėtų akių“, Vilnius, Rašytojų sąjungos leidykla, 2010.
Jokubaitis, A., Dementavičius, J., Vinogradnaitė, I., Nastaravičius, M., Bieliauskaitė, R. „Vertybių nykimas? Rimtas požiūris į atsakomybę“, Vilnius, Demokratinės politikos institutas, 2009.
Nastaravičius, M. „Mo“: eilėraščiai, – Vilnius: Tyto alba, 2014.
Pjesės:
Paukštyno bendrabutis, 2012 m. (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras)
Kita mokykla, 2013 m. (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras)
Demokratija, 2014 m. (rež. Paulius Ignatavičius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Man netinka tavo kostiumas, 2014 (rež. Valentinas Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatras)
Apdovanojimai
2015 m. „Auksinis scenos kryžius už pjeses „Demokratija“ ir „Man netinka tavo kostiumas“.
2014 m. Julijono Lindės-Dobilo premija už knygą „Mo“.
2012 m. už savaitraščio „15min“ priedo „15 valandų“ publikacijas apdovanotas Kultūros ministerijos premija [3].
2011 m. Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija Tarptautinės savižudybių prevencijos dienos proga surengtame konkurse M.Nastaravičiaus naujienų portale 15min.lt interviu su psichologe, Vilniaus universiteto profesore Danute Gailiene „Savižudybės priežasties nėra“ įvertino kaip geriausią.
2011 m. tarptautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris 2011“ už pirmąją poezijos knygą „Dėmėtų akių“ apdovanotas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija.
2010 m. laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtą Pirmosios poezijos knygos konkursą.
2007 m. gruodį pelnė Specialiųjų tyrimų tarnybos, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos organizuoto konkurso „Žiniasklaida prieš korupciją“ apdovanojimą.
2007 m. už publikaciją portale lrt. lt „Nauja atominė elektrinė Lietuvoje: ar tikrai apsimoka?“ pelnė pirmąjį prizą tarptautiniame konkurse, kuriame vertintos geriausios Vidurio ir Rytų Europos publikacijos tvarios energetikos temomis .
