Michelis Houellebecqas: „Iš esmės esu ganėtinai prancūzas“

Mintis apie šiuos pokalbius kilo praėjusią žiemą, likus kelioms dienoms iki jo romano „Nuolankumas“ pasirodymo. (…) Įvykius be galo brutaliai paskubino pasikėsinimas prieš „Charlie Hebdo“ redakciją, per kurį žuvo ekonomistas Bernard’as Maris, Michelio Houellebecqo bičiulis, ir tučtuojau, beveik tą pat akimirką prasidėjo pirmosios, nepaprastai smarkios diskusijos, dar sykį nusitaikiusios į „Nuolankumo“ autorių, kuris – ar bereikia priminti – šiame romane sugalvojo, kad 2022 m. Prancūzija prabunda nustebusi, išsirinkusi prezidentu musulmoną… Knygos „Likti gyvam“ autorius meilijo likti nuošaly ir atsisakė reklamuoti knygą – tai nesutrukdė pasiekti, tarp kitko, didžiulį 500 tūkst. egzempliorių tiražą, parduotą Prancūzijoje! Paskui, po ilgo poilsio ir dėmesį atkreipusios jo fotografijų parodos, M.Houellebecqo gyvenimas ėmė tekėti savo vaga.

Tą vakarą sutarėme susitikti jo bute, kurį nuo sausio mėnesio saugo pareigūnai. Tai buvo pirmoji vasaros karščių diena, užklupusi sostinę birželio pabaigoje. Nepaisant dar labiau alinančio karščio šiame stiklo ir plieno bokšte, iš kurio galima stebėti Paryžiaus stogus ir gretimų priemiesčių pastatų pertvaras, M.Houellebecqas buvo atsipalaidavęs, besišypsantis, veik ramus, dar išmintingesnis ir labiau linkęs į fatalizmą negu tas, su kuriuo susipažinome 9 dešimtmečio viduryje „La Nouvelle Revue de Paris“ redakcijoje. Stovėjo atšaldyti keli šabli ir merso vyno buteliai. Jo žavinga bičiulė paruošė įvairiausių užkandžių ir kepinių, vienų skanesnių už kitus. Prieš mus buvo visa naktis. Jean-René van der Plaetsen

– Tiesą sakant, tai šiek tiek gąsdina. „Nuolankumas“ pasirodė knygynuose sausio 7 dieną, kai buvo įvykdytas pasikėsinimas prieš „Charlie Hebdo“ redakciją. Netgi kai stengiesi išvengti iracionalių dalykų, kaip buvo mano atveju, imi įsivaizduoti tokias situacijas, galvoti apie likimą, kuris juokauja pateikdamas stulbinančius įvykių derinius. Matyt, esu subjektas, kurį labai brangina likimas, kurdamas dramatiškas konfigūracijas. Turint šitai galvoje, galima tam tikra prasme racionaliai patikėti likimu. Jungas ir fizikas Paulis, parašę nuostabią knygą apie sinchroniškumą, siūlo paaiškinti sutapimų principą. Bet apima siaubas, kai pats patenki į sutapimų mašineriją, kurią tvarko nežinomas protas. Laikotarpis, išėjus „Nuolankumui“, buvo labai sunkus... Mirus Bernard’ui Maris (prancūzų ekonomistas, rašytojas, žurnalistas. – Vert.), viskas tapo perdėm siaubinga, perdėm tikroviška, perdėm tikroviškai siaubinga.

– Tai jau seniai kyla iš gilaus įsitikinimo. Kam dar rašyti romanus, kai jau tiek parašyta ir labai gerų? Nes pasaulis pasikeitė. Pasirodė naujų, dar neaprašytų reiškinių. Tokios mintys mane lydėjo nuo pirmojo romano – Balzacas nebūtų galėjęs išpranašauti nei informatikų, nei moksliukų. Aš susimąstau apie tai, kas mūsų gyvenamame pasaulyje yra naujo. Ir, žinoma, susiduriu su tuo, kas vadinama „visuomenės problemomis“.

– Taip. Įdomu priminti, kad romanas tapo išties populiarus po revoliucijos (turima galvoje 1789 m. revoliucija. – Vert.), tai yra tada, kai pasaulis tikrai ėmė keistis, ėmė kilti buržuazija ir kapitalizmas. Tocqueville’is gana tiksliai išaiškino visą šią evoliuciją. Lig tol toną uždavė teatras. Teatras ir poezija. Romanas neginčijamai yra labiau prisitaikęs prie kintančio pasaulio.

– Ne. Jau kelis mėnesius visiškai pasinėriau į fotografiją, savo seną aistrą. Niekuomet nedarau portretų. Be abejo, dėl to, kad tapyba geriau apčiuopia žmones. Bet atiduodu pirmenybę fotografijai, kai reikia pateikti peizažą, atskiras medžiagas. Aptikta nauja vietove susidomiu labiau, kai galiu įtraukti ją į kadrą. Aš geriau matau daiktus, galėdamas juos įtraukti į kadrą. Taigi šiuo momentu negali būti nė kalbos apie romaną. Iš esmės nesugebu daryti dviejų dalykų vienu metu. Esu ganėtinai apsėstas įkyrių minčių.

– Kai kuriems kritikams trūksta įžvalgumo, nes jie pastebi tik perdėtą stilių – Céline’as, Bloy... Aurélienas Bellanger (šiuolaikinis prancūzų rašytojas. – Vert.) teisus teigdamas, kad prancūzų romanas yra visuotinai perrašytas. Prancūzijoje pats garsiausias teiginys apie stilių priklauso Buffonui: „Stilius – tai žmogus.“ Tai nėra netiesa. Nietzsche pastebėjo, kad jo stilius keičiasi priklausomai nuo jo patiriamų gan įvairių fiziologinių būsenų. Romano rašymas mane įtraukia ilgam, aš išgyvenu įvairiausias fiziologines būsenas – būdamas jaunas įpuldavau į jas, dabar stengiuosi labiau viską išlyginti. Tačiau ką aš turiu ypatingo, kas man gali suteikti savitą stilių? Nemanau, kad tai būtų mano išties banali biografija. Nemanau, kad tai priklausytų ir nuo mano troškimų ar baimių, būdingų veik visiems. Dėl to, beje, aš įkliūnu į ne visai paprastą situaciją, nes lengviau aprašyti išskirtinius, o ne įprastinius dalykus. Kartu banalumas, būdamas sunkiausia, yra ir įdomiausia tema, ir jei ją suvaldai, gali pasiekti didelių laimėjimų. Bet visa tai dar nesukuria stiliaus. Labiau priartėsime prie stiliaus apibrėžimo svarstydami, kas tradiciškai yra apibūdinama kaip intelektinės ar moralinės savybės.

Akivaizdu, kad esu protingas, labiau negu vidutinis žmogus, tačiau nesu išskirtinio intelekto – su tuo susijęs mano polinkis į apibendrinimą, nesiekiant filosofinių gelmių. Taip pat akivaizdu, kad esu padoresnis negu vidutinis žmogus, kas kartais yra palaikoma provokacija. Manau, kad esu ir darbštus, buvau auklėjamas gerbti darbą, užtat mano stilius retai atsainus. Bet man labiausiai būdingas savitas pasaulio suvokimas. Jei norite apibūdinti šį suvokimą, jį tikrai reikia susieti su nepaprastai aštriu vizualiniu akylumu, pranokstančiu vidutinį, sakyčiau, kad manieji vietovių aprašymai visuomet tikslūs, su fotografiškai perteiktomis detalėmis. Taip pat pasižymiu stipriu lytėjimo pojūčiu. Klausa – vidutinė. Uoslė ir skonis – silpni (yra Prousto epizodų, kurių niekaip nebūčiau sugebėjęs parašyti paprasčiausiai dėl to, kad nebūčiau net suvokęs, apie ką jis kalba). Be viso šito, dar pasižymiu distancijos savybe, sugebėjimu viską matyti – net žmones ir gyvūnus – kaip objektus. Šios savybės nepastebėjau daugelyje kitų. Kitaip sakant, viskas, kas patenka į mano regos lauką, gali būti mano pamatyta objektyviai. Viskas turėtų glaudžiai sietis su stipriu jausmingumu, jei norite apibūdinti mano stilių.

– Taip, bet mano intensyvų jausmą lydi paralyžius (jausmas gali būti troškimas, baimė...). Tikriausiai dėl to mano stilius nėra isteriškas net tada, kai personažai išgyvena isteriškas akimirkas. Tuo noriu pasakyti, kad stipraus emocinio intensyvumo akimirkų mano knygose nelydi pagreitėję sakiniai, sutankėjusi skyryba, priešingai, jas lydi sulėtėjimas, susisiekiantis su nejudrumu. Kitaip tariant, kai emocijos intensyvios, visi įvykiai sustoja.

– Priekaištauju Europai, kad jos nėra. Jei surengi apklausą gatvėje ir prisimeni kiek keblesnes šalis, tokias kaip Kroatija ar Norvegija, paklausti žmonės net nežino, ar jos priklauso Europai. Jei jų paklausi, ar tokios šalys priklauso eurozonai, žmonės visiškai sutrinka... Taigi Europa iš tikrųjų neegzistuoja. O Prancūzija kaip subjektas egzistuoja.

- Norite pasakyti, kad jaučiatės labiau prancūzas negu europietis?

– Aš iš viso nesijaučiu europiečiu. Jaučiuosi esąs prancūzas.

– Ar tuo didžiuojatės?

– Ne ypač, turiu pripažinti, kad iš esmės esu ganėtinai prancūzas, ir tai nėra visai blogai. Visų pirma, yra kalba, kuri išliks kaip didžiulė šios šalies sėkmė. Yra ir kitų dalykų, kuriuos labai mėgstu (gan banaliai pasakysiu: peizažai, sūriai...), tačiau yra ir piktinančių tautinių bruožų. Pavyzdžiui, tas perdėtas kvailos polemikos pomėgis, nuo kurio įkaista visos diskusijos. Tuo anglai ar vokiečiai tikrai pranašesni už mus: jie geba protingai susikalbėti su protingais žmonėmis.

Pasakysiu kitaip: yra rašytojas, kuris man labai patinka, bet kurio jau ilgai nemačiau, nes jis gyvena Kvebeke, o aš – Prancūzijoje, ir vienas, ir kitas nemėgstame toli keliauti – tai Maurice’as G.Dantecas. Skaičiau jo interviu, kur žurnalistas jam pateikė tokio pobūdžio klausimą: „Michelis Houellebecqas teigia, kad... Ką jūs galvojate apie tai?“ O Dantecas ramiai atsako: „Jis – teisus.“ Tai visiškai priešingai, negu atsakytų prancūzas, kuris visuomet ima gudrauti. Tas noras parodyti, kad visais klausimais turi įdomią, linksmą, dėmesį prikaustančią, paradoksalią poziciją, trukdo bet kokiam nuoširdesniam pokalbiui. Vis dėlto esu ganėtinai prancūzas, kad ir aš kartais patirčiau pagundą atsakyti įdomiau, bet stengiuosi save kontroliuoti.

- Ar šiandien būti rašytoju yra sunkiau negu Baudelaire’o, Bretono ar Malraux laikais?

– Be abejonės.

– Yra daugiau spąstų. Būti rašytoju labai sunku, labai nepadoru.

- Ką norite tuo pasakyti?

Garsenybės nepatogumai yra ne tie, apie kuriuos galvoja žmonės. Būti atpažintam gatvėje žmonių, kurie vertina tai, ką rašote, kurie yra mandagūs, – malonu. Gal Depardieu atveju perlenkta lazda; bet man taip niekada neatsitiks. Tikroji kliūtis garsenybei – tai jus persekiojanti žiniasklaida. Šiuo metu mane medžioja dienraštis „Le Monde“ – tiksliau, žurnalistė Ariane Chemin. Paprastai ji suvelia tikrus faktus, įtikėtinus prasimanymus ir piktavales insinuacijas – tiesą sakant, tai „Voici“ ir „Closer“ (bulvariniai žurnalai, – Vert. ) lygis. Bent jau pasprunku nuo fotografų. Tik du žmonės, kuriuos pažįstu, tapo paparacių aukomis – Bernard’as-Henri Lévy (prancūzų filosofas, rašytojas, dramaturgas. – Vert.) ir Frédéricas Beigbeder. Abiem atvejais todėl, kad jie gyvena ar gyveno su aktorėmis. Išvada: vengti aktorių. Tai svarbiausia taisyklė. Benoît Magimelis (prancūzų aktorius. – Vert.) man pasakojo, kad JAV bent kiek ambicingesni jauni aktoriai nemiega su niekuo, jie bijo, kad dėl to išaiškės visas reikalas, ir mano, kad geriau nieko nedaryti, nes taip yra tikriau. Tačiau, kai susiduriama su tikra žvaigžde, viskas gali baigtis labai blogai. Tokie buvo Ledi Di ar Kurto Cobaino atvejai, dvi liūdnos bylos, už kurias sunki atsakomybė tenka žiniasklaidai.

– Taip. Tai skatina matytis su kuo mažiau žmonių, nes nepasitiki visais, ir iš atsargumo gyventi ne taip laisvai.

– Kai išėjo šis romanas, supratau, kad nebegalėsiu gyventi visiškai taip pat kaip anksčiau. Bus pasvertas, išanalizuotas, išgliaudytas ne tik kiekvienas mano pareiškimas belaukiant, kur aš paslysiu, kuo šioje šalyje maždaug ir baigiasi intelektualinis ginčas, bet bus stebimi ir mano netinkami veiksmai. Beje, nuo tada buvau supriešinamas ne tik su literatūrinių leidinių, bet ir su kito tipo žurnalistais – nuo tiriamosios iki glamūrinės žurnalistikos. Tuomet supratau, kad nuo šiol bet koks pikantiškas faktas apie mano privatų gyvenimą bus laukiamas.

– Nelaimei, ne. Ir taip yra ne tik Prancūzijoje, tai pasaulinis reiškinys, o anglosaksų šalyse yra net blogiau. Kaip žinote, visai nepriklausau „aukštajai madai“, bet vertinau Johną Galliano, galėjau atpažinti jo kuriamus drabužius, galiausiai, mano nuomone, jis turėjo savo stilių, – jo afera man padarė slogų įspūdį. Šiuo atveju – reikia būti garbingam – net ne spauda kalta, bet žmonės, kurie jį filmavo ir įrašinėjo jam nežinant, – tai tapo įmanoma su išmaniaisiais telefonais. Iš esmės, jei apibendrinsime šią liūdną istoriją, Galliano pats išlekia iš darbo Dioro kompanijoje, nes per daug išgėrė ir per daug plepėjo kavinės terasoje. Visi seka visus. Tai išties ima panėšėti į Didįjį Brolį.

– Taip. Šis žiniasklaidos persekiojimas, kiek tai susiję su manimi, yra galingas atitolimo nuo žmonių faktorius. Kadangi mane ėmė persekioti mintis vengti bet kokios rizikos, sustiprėjo įgimtas polinkis į mizantropiją.

– Tai tik iš pirmo žvilgsnio paradoksalu. Kuo labiau žmogus pažeidžia taisykles, tuo labiau visi galvoja apie tą patį. Kitais žodžiais, taisyklių pažeidimas maitina monotoniją (juokiasi). Taisyklės buvo pažeistos, kai Gainsbourg’as dainavo apie incestą ar degino pinigų banknotą tiesioginiame eteryje: jis maitino sistemą, jis pateikė galimus taisyklių pažeidimus, kaip kad nurodomos vietos, kur šunys gali nusišlapinti. Tačiau tuomet tam tikras pažeidimas padėdavo parduoti, o šiandien patekome į kitą laikotarpį: nebėra leidžiamų taisyklių pažeidimų, priešingai, be paliovos išgalvojami vis nauji apribojimai, o moralinio slystelėjimo sąvoka pateko į pačią sistemos šerdį.

Imkime Philippe’o Tessono (87 m. prancūzų žurnalistas, pasakęs, kad musulmonai, priešindamiesi pasaulietiškumo principams, į Prancūziją atveža mėšlą. – Vert.) atvejį. Neseniai jis pasakė nekenksmingą sakinį apie musulmonus, tačiau į jį iškart buvo atkreiptas dėmesys. Žiniasklaidos priemonės pasigauna šį atvejį ir jam skiria nesibaigiančius komentarus. Tas sugebėjimas valandų valandas beveik iš nieko priskaldyti komentarų yra pribloškiantis ir nesveikas. Nes šioje sistemoje tas, kuris pažeidžia taisykles, galiausiai visuomet sunaikinamas (žinoma, ne Tessonas, kuris yra per senas, kad būtų sunaikintas). Beje, toks ir yra tikslas: suteikti plačiajai publikai žmogaus kaip aukos reginį. Yra dešimtys tokių pavyzdžių, kaip ir mano sakinys apie islamą 2001 m. („Pati kvailiausia religija, vis dėlto, yra islamas“), kainavęs viešą skandalą, kurį lydėjo žiniasklaidos man paskelbta mirtis, po to sekė tikra byla, kurią tada laimėjau, nes islamofobija dar nebuvo nusikaltimas. Manau, kad dabar tą bylą pralaimėčiau. Tuomet galėjau operuoti viešų debatų atgimimu, esu šiek tiek Makgaiveris (Angusas Makgaiveris – slaptasis agentas, amerikiečių to paties pavadinimo TV serialo pagrindinis herojus, – vert. past.). Bet tai žiaurus žaidimas.

– Ne, yra daug vilties požymių, rodančių, kad žmonės siekia sudrebinti savo jungą. Antieuropietiškas jausmas po truputį auga visur Europoje. O neapykanta politinėms partijoms ir žiniasklaidai siekia negirdėtą lygį, tai mane nustebino, kai grįžau į Prancūziją. Ta neapykanta nerodoma rašytojams. Jie nesuvokiami kaip kasta (išties, aš prabylu žiniasklaidoje tik tada, kai išleidžiu romaną – kartą per ketverius metus – ir dingstu); be to, rašytojai išlieka saviraiškos laisvės patikėtiniais, o ją dar gina šios šalies teismai. Kai prieš kiek daugiau nei dvejus metus grįžau į Prancūziją, daug skaitytojų, su kuriais susitikau, man sakė: „Gerai, kad jūs čia, pone Houellebecqai! Dabar, kai grįžote, galėsite pasakyti tiesą. Mums jos reikia!“ Tai buvo jaudinanti akimirka, ir galiausiai prisiėmiau tą atsakomybės dalį, parašydamas „Nuolankumą“.

- Jaučiatės besipriešinantis epochai?

– Niekada nebijojau dominuojančios ideologijos – negerbiu tų žmonių ir neieškau jų pagarbos. Bet iš tikrųjų turiu didžiulį pranašumą prieš kitus, nes esu kilęs iš kuklaus sluoksnio. Vargšų vaikai nebijo kairiųjų jėgų. Be manęs yra dar keli pavyzdžiai: M.G.Dantecas, Michelis Onfray (šiuolaikinis prancūzų filosofas. – Vert.). Ne tiek daug kitų.

– Ne, visai ne. Tačiau bėgant laikui pastebiu, kad tai iš tiesų kliūtis. Verčiau jaunystėje būčiau galėjęs susipažinti su kultūra.

– Norite pasakyti, kad užpildyti spragų nebeįmanoma?

– Ne, užpildyti spragų išvis neįmanoma. Pavyzdžiui, ne taip laisvai jauties kalbėdamas. Laimei, literatūra prieinama visiems, ir tai pakeitė mano gyvenimą. Tačiau sugaišau laiko, kol įvertinau klasikinę muziką – visuomet blogai jaučiuosi operoje. Kita vertus, ji yra jėga. Pojūtis, jog turi dirbti daug, kad įsitvirtintum, yra geras dalykas.

– Ne. Pažvelgęs iš toliau, manau, jog siekiau labai mažai. Kai esi vaikas, suaugę nuolat klausinėja, ką norėtum veikti ateityje, bet aš niekada nežinodavau, ką jiems atsakyti. Galėjau užsibrėžti ribotus tikslus: išlaikyti abitūros egzaminus, praeiti konkursą žemės ūkio mokykloje... Tačiau nė vieną sykį nežinodavau, kas nutiks toliau. Beje, keista, aš toks ir likau. Parašyti knygą – toks yra ribotas tikslas laiko požiūriu. Paskui aš nebeįsivaizduoju nieko.

– Minties požiūriu, Schopenhaueris lieka autorius, kuris man padarė didžiausią įtaką... Balzacas, Dostojevskis, Baudelaire’as – juos dažnai citavau. Bet taip pat Novalis ir Kleistas. Ir Thomas Mannas. Labai mėgstu storas knygas, nors jų dar neparašiau. Iš esmės norėčiau tokią vieną parašyti. Labai storą knygą, kurioje galėtų būti ir nuobodžių epizodų, panašiai kaip „Užburtas kalnas“. Tačiau šiais laikais kažkas daro tokį sumanymą neįmanomą.

– Žiniasklaidos spaudimas, bendra situacija, faktas, kad reikia publikuotis reguliariai, nes tavęs nebėra, jei kurį laiką nieko neleidi. Mannas atidavė daugiau nei dešimt metų, kad parašytų „Užburtą kalną“, užsiimdamas tik juo. Kai matai rezultatą, tai pateisinama. Tai vienas didžiausių mūsų epochos trūkumų; labai didelės apimties sumanymus sunkiau įgyvendinti. Nežinau, ar beatsiras tokių knygų kaip „Užburtas kalnas“...

– Žinoma! Tačiau žinau, kad tai labai sunku padaryti.

– Nes kliūtys auga labai greit (maždaug kaip puslapių skaičiaus kvadratas). Kuo labiau eini į priekį, tuo labiau kyla pasikartojimų pavojus. Proustas stebėtinai mažai pasikartoja romanų cikle „Prarasto laiko beieškant“, tai išties išskirtinis protas, tačiau Tolstojus romane „Karas ir taika“ to neišvengia. Pridursiu, kad kuo labiau žmogus sensta, tuo labiau jis bijo kalbėti apie tą patį.

– Tarkime, kad aš dar galiu tai padaryti. Didžiulis paskutinis romanas – taip, gana viliojantis dalykas. Kartais jis tobulai nusiseka. Kai Dostojevskis rašė „Brolius Karamazovus“, gerai žinojo, kad tai jo paskutinis romanas, ir norėjo į jį sudėti viską. Ir pergalė visiška. Tai šedevras. Žodžiu, taip gali būti...

– Yra ir kūrinys po šedevro, kuris gali sukelti baimę. Dostojevskio atvejis idealus: jis baigė „Brolius Karamazovus“ ir po metų mirė. Net jei aš nepritariu tokiam požiūriui, suprantu tuos, kurie mano, kad Conradas palūžo po romano „Nostromas“; Manno atveju irgi aišku – „Daktaras Faustas“ nepasiekia „Užburto kalno“ lygio. Išties aš galiu savo metų parašyti stambų romaną ir mirti. Man tai tiktų. Man tai atrodo geras sumanymas.

– Ne. Kodėl reikėtų bijoti mirties, kai visiems pasiseka numirti iškart. Mirtis turi būti įtraukta į mūsų sumanymus.

„Le Figaro magazine“, Nr. 22082–22083, 22093–22094