A. Marčėnas, R. Stankevičius ir V. Bakas – vieni ryškiausių iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ištekančios šiandieninės poezijos srovės vardų. Šiek tiek juokais, bet ir rimtai galima sakyti, kad šie poetai yra pati tikriausia šeima. Nepaisant stilistinių ir kitų skirtumų, A. Marčėną, R. Stankevičių ir V. Baką sieja egzaltuota poeto samprata – visų trijų kūrybos ašis. Poetas – paskiro eilėraščio ir viso rinkinio kalbantysis, glaudžiai susijęs su autoriumi, o dar glaudžiau – su kultūros atmintyje gilias šaknis turinčiu poeto-pranašo vaizdiniu. Taigi A. Marčėnas pasirodo kaip amžiaus vidurio krizę išgyvenantis poetas-tėvas, R. Stankevičius – teisingas poetas-sūnus, o V. Bakas – meilusis poetas-anūkas.
Aidas Marčėnas „Viename“
„Viename“ tęsia ankstesniuose rinkiniuose pradėtą „gyvenimo srauto poeziją“. Užrašyti neįtikėtiną, neįmanomą ir neatšaukiamą Vieną gyvenimą reikia todėl, kad jį nuolat šlamščia laikas (eil. „Šlamštas“, p. 127). Taigi orientuojamasi į vadinamąją poetinę dokumentiką – siekiama fiksuoti kasdienybę, jos pavidalus. Idėja patraukli, tačiau vos pradėjus skaityti kyla keli klausimai. Pirma – ar kiekvienas gyvenimo srauto įvykis vertas būti išsaugotas? Antra – ar tai, ką fiksuoja A. Marčėno „eilėraštukai“ (taip ironiškai savo tekstus vadina pats poetas), yra gyvenimas, ar poeto ego išraiška? Trečia – ar viskas, ką poetu vadinamas asmuo užrašo, gali būti vadinama poezija?
Bandant atsakyti į pirmą klausimą, pravartūs Valdo Kilpio savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikuoti pasvarstymai apie naująjį nuoširdumą, pasireiškiantį eilinių asmeninio gyvenimo smulkmenų viešinimu. Socialinis tinklas „Facebook“ ir pastarųjų metų A. Marčėno „menkoji eseistika“ bei aptariami „eilėraštukai“ – puikus tokio „nuoširdumo“ pavyzdys: trumpuose tekstukuose fiksuojamos paskalos, nuogirdos, nuojautos, eiliniai pamąstymai ir pasvarstymai ir pan. Kaip pastebi V. Kilpys, „Kai viskas grindžiama viešu, jokių tabu nepripažįstančiu nuoširdumu, gyventi yra kur kas paprasčiau ir maloniau. Tada autorius turi galimybę patirti keistą malonumą, beveik katarsį. Paviešintos mažytės mažo žmogaus problemos įgauna vos ne globalinį pobūdį, ego turi neabejotiną meninę vertę“. A. Marčėno eilėraščiai būtent ir tarpsta iš tokio egocentriško mėgavimosi savimi – poetu, besilyginančiu (tegul ir ironiškai) mažų mažiausiai su Jėzumi Kristumi, nes pasaulis baigiasi (ir prasideda) kaskart, kai gimsta eilinė „keverzonė“ (eil. „Pasaulio pabaiga NR. 20140824“, p. 88).
Kita vertus, skaitytojas ne kartą perspėjamas, kad poezijos šiuose tekstuose ieškoti neverta, nes poetas savosios kasdienybės patirčių paversti kokiomis nors stabiliomis formomis nesugeba ir net nesiekia. Tačiau čia ir slypi keista dviprasmybė: nors žaismingai dangstomasi (auto)ironijos šydu, neva tai, kas užrašoma, yra niekai, o poetas – kvailys ir Dievo išmata (o iš tiesų – iš dangaus išmestasis, taigi – beveik puolęs angelas), pro šį šydą kiaurai šviečia išminties ir tikrosios, taigi – nenudailintos, autentiškos poezijos pretenzijos („laisvė šitokio / nereikalingumo / gal ir yra ta prasmė, kurios ieškom / ir rasti negalim, ‒ nežinau, / nenoriu žinoti“, p. 102), leidžiančios galynėtis su Maironiu ir tapatintis su Osipu Mandelštamu (eil. „Atsisveikinimas“, p. 114) bei keiksnoti šiandienos kultūrą, kuriai „gyvos“ literatūros neva nebereikia (eil. „Balsai iš bibliotekos“, p. 120‒121).
Jei tikime, kad poezija išreiškia tai, kas kitais būdais neišreiškiama – laikotarpio, epochos paslėptąsias sąmoningumo struktūras – galbūt ši egocentriška, smulkmeniška, pagiežinga ir pabrėžtinai neprasminga kūryba sufleruoja apie mūsų būties ir buities beprasmybę, taigi atlieka veidrodžio, kuriame pamatome savo tikrąjį veidą ir jo išsigąstame, funkciją? Nors gali būti, kad A. Marčėnas tiesiog sensta.
Rimvydas Stankevičius „Kertinis skiemuo“
Knygą pristatančioje patetiškoje redaktoriaus Arno Ališausko anotacijoje teigiama, kad R. Stankevičiui „dievoieškos nėra, nes Dievas jau atrastas [...]. Saviieškos nėra, nes savastis jau atrasta, įvardinta ir įsisąmoninta“. Skamba juokingai, tačiau tam tikra prasme puikiai atliepia laiko dvasią: kaip ir tėvą, sūnų R. Stankevičių kamuoja ta pati problema – ką daryti, kaip rašyti, kai jau, atrodo, viską parašei ir padarei. A. Marčėnas užsiima savojo ego demonstravimu, o R. Stankevičiui įdomesnė kultūra, „lietuvių dvasios kertinis akmuo“. Kita vertus, poetą dominanti kultūra yra specifinė – tai literatūrinė, poezijos, tiksliau poetų kultūra (kertinis skiemuo), kurios dalimi kalbantysis jaučiasi ir iš kurios semiamasi įkvėpimo.
Išskyrus gana nuobodų skyrių apie nemigą „Europos laikas“ (p. 77‒89), likę eilėraščiai skirti poetiniams tėvams – Maironiui, M. Martinaičiui, V. Mačerniui ir A. Marčėnui. Santykis su svarbiaisiais poetais grindžiamas įsijautimu ir persikūnijimu – ir tai pasiteisina. Itin pavykęs Maironio skyrius, pateikiantis alternatyvą klasikinei maironiškai patetikai: įsivaizduojama, kaip galėjo jaustis, ką galėjo matyti, kuo gyventi XIX a. pab.–XX a. pr. poetas: „Man rūpi, kiek liko tavo / Neišeikvoto šalčio, užgniaužtų / Skerdžiamų riksmų [...] Išringavai, išrimavai mirtį / Iki visiško nebaisumo – / Balto krakmolyto sapno / Skambant vargonų muzikai. // Silabotonika gerai tonizuoja – / Tobulai sugeria kūnų puvimo, / Žvarbios nebūties, eglišakių tvaiką, apvalo žaisdas...“ (p. 34). R. Stankevičiaus neogotinis pasaulėvaizdis, prisodrinta geidulingų žaizdų, karštligiškų kosulių, žvakių, drugių ir nevilties leidžia įsivaizduoti Maironį anapus drausmingumo, suteikia vadovėlių ir neišradingų mokytojų iki negyvus statulos anonimizuotam Maironiui gyvumo, net goslumo.
M. Martinaičiui ir jo epochai – sovietmečiui – skirtame skyriuje „Vėlių duonelė“ bandoma įsivaizduoti, kaip „Kukučio baladės“ skambėtų be Ezopo kalbos ir kitų priedangų, t. y. jei tiesa būtų išsakyta tiesiai ir aiškiai. Išlaikant martinaitišką ironiją ir paradoksus, siekiama nusakyti ambivalentišką laikotarpio ir poeto, iš kurio buvo reikalaujama skelbti tiesas, kuriomis netikima, situaciją. Ši situacija lėmė šizofrenišką būvį – viskas pradėjo reikšti ne tai, ką reiškia iš tiesų: „Mano gimtąją kalbą / Išmokti pašaliečiui / Turėtų būti neįmanoma. // Tarimas čia neįtikėtinai / skiriasi nuo rašybos, žodžiai – / Nuo tikrųjų prasmių [...] Žodžiai paprastai reikalingi / Tik nukreipti / Dėmesį“ (p. 49).
V. Mačernio ir A. Marčėno revizijos kiek silpnesnės: kaip alternatyva didingoms V. Mačernio vizijoms pateikiamas apokaliptinis niekuomet negyvenusio, per anksti mirusio, visuotinio nuopuolio nepaisiusio poeto apraudojimas pabrėžiant savojo ir klasiko tapatumą („Mačiau, guli Mačernis kape – / Su ta pačia idea fix, įstrigusia galvoj, / Su tokia pačia diagnoze, kaip manoji“, p. 67). Marčėniškam žaismingumui priešpastatomas patetiškas susirūpinimas nykstančiu, mirštančiu pasauliu, o iš dalies ir pačiu poetu pripažįstant, kad ankstyvosios A. Marčėno eilės vis dėlto skambėjo geriau (eil. „Ties miegančiu“, p. 109-110).
Nepaisant erzinančio poeto asmens ir būvio sureikšminimo („Nenutrūkstantis / Mirusiųjų ir negimusiųjų bendravimas esu. / Amen.“, p. 124), R. Stankevičiaus „Kertinis skiemuo“ – puikiai struktūruotas patiekalas kultūros atminties gurmanui arba tiesiog klasikinės lietuvių poezijos mylėtojui ar mylėtojai.
Vainius Bakas „Kas vėjo ‒ vėjui“
Trečioji jauno, tačiau pripažinimo jau sulaukusio poeto knyga, už kurią šių metų „Poezijos pavasaryje“ V. Bakas apdovanotas Salomėjos Nėries premija. V. Bako eilėraščių ypatumai puikiai atsiskleidžia A. Marčėno „gyvenimo srauto“ poetikos kontekste: akivaizdu, kad vyresnysis poetas nepoetiškais tekstais bando atsiriboti nuo jaunųjų puikiai įvaldytos pabrėžtinai nudailintos, saldžios kalbėsenos. Taigi A. Marčėnas yra senas bambeklis, jau nebesistengiantis niekam patikti ir įtikti, o V. Bakas – pats tikriausias auksaburnis, iš visų jėgų besistengiantis, kad tik būtų gražu. Konceptualia rinkinio metafora pasirinktas vėjo vaizdinys gana tiksliai nusako V. Bako poetinę programą ir poezijos sampratą apskritai: poezija randasi iš vėjo gūsio, akimirksniu sujudinančio, suvirpinančio, destabilizuojančio įprastas, kasdienes formas, tačiau taip pat greitai ir išblėstančio bemaž be pėdsako. Taigi, perfrazuojat poetą, „ir iš vėjo prasideda menas...“ (p. 128).
V. Bako eilėraščiai neabejotinai gražūs, sklandūs, puikiai techniškai atlikti – vienodai gerai įvaldytos ir metrinės schemos, ir verlibras. Nemetriniai eilėraščiai primena nuotraukas (antras skyrius taip ir pavadintas – „Nuo-traukos“), kai reikia, puikiai suvaldomas ir suvaidinamas mažas pasakojimas. Tik užkietėjęs bjaurumo estetas ar estetė atsisakytų pasigrožėti tokiais viražais: „Besileidžianti saulė padengia / motinos veidą rusvu variu, / padengia ežero vandenį, / paauksuoja svyrančias tėvo rankas. / Besileidžianti saulė augina vaikų / šešėlius. // Aš pasemiu saują liepsnojančios saulės / vandens ‒ žinok, kai išgersiu, / jau būsiu užmiršęs tave...“ (p. 43), arba – „Koks vaiduokliškai baltas žydėjimas medžių, atrodo, / kad čia dvasios sparnuotos į mėlyną erdvę prie sodo / pakyla bekūnės ir lengvos sau vėjyje supas, / ir tyliai niūniuoja kažką jų nematomos lūpos“ (p. 128). Iš tiesų tokių pasažų pilna visa knyga, taigi skaityti ją gera ir malonu.
Vyraujantis įspūdis – švelnumas. Jis sukuriamas eufonišku skambesiu, dėmesiu ritmikai, sukuriančiai lengvo bangavimo ir vėjo judinamų šakų siūravimo efektą. Apskritai V. Bakui viskas švelnu – ir kalba jo švelni, ir mirtis, pasirodanti kaip mergaitė, kurios „šiltas šilkas dar neplyšo“ (p. 71), ir melancholiškas tėvas („Juk lauko gale / mano tėvas laiko žvaigždes ir debesis, / laiko vakarinių mišių tylą virš mūsų namų“, p. 39), ir net beprasmybė tokia meili, kad, atrodo, net norisi jon panirti („Valtelė skęsta, nors atrodo, kad ji iriasi, / vanduo kartus kaip pažinimo vaisiai, / kurių dėka išmokome kalbėt su mirusiais, / bet nesuprantam, kaip susikalbėti su gyvaisiais“, p. 113).
Kita vertus, kaip kad A. Marčėno atveju norisi klausti, ar viskas, ką užrašo poetas, yra poezija, taip V. Bako eilės suvirpina klausimą – „ar poezijai užtenka malonaus skambesio ir gražių vaizdelių“. Tarsi norėdamas apsidrausti nuo tokių klausimų, V. Bakas iš anksto elegantiškai, o bet tačiau gudriai, beveik marčėniškai, atsako „Kur kelio pradžia, kur jo galas, / žinoti nenoriu ir Tau / pasiūlyt daugiau nieko tikro, / parodyt prasmės negaliu. / Tik žiūriu į tolį už stiklo / tarp tirpstančių šiaurės gėlių...“ (p. 119).
