Tarp naujienų – A. Guogos biografijos faktais grįsta istorija

Lrytas.lt skaitytojams pristatome lietuvių autorių knygas, kurias artimiausiu metu išleis leidykla „Tyto alba“.

* * *

Regimantas DIMA (g. 1961 m.) – vilnietis, žurnalo „Verslo klasė“ straipsnių autorius, populiarus tinklaraštininkas, išleidęs elektroninę knygą „Gyvenimo stebėtojo memuarai“ apie (po)sovietinės Lietuvos realijas. 2015 m. birželį autorius debiutavo su šnipų romanu „Vilniaus plovas“ („Tyto alba“).

Jame jis papasakojo mažai kam žinomą žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus-Batyro gyvenimo istoriją, prasidėjusią Kražiuose ir nusidriekusią per Kabulą ir Sankt Peterburgą. Skaitytojas knygoje perkeliamas į diplomatinių intrigų, slaptųjų draugijų ir negailestingų caro žandarų laikotarpį, kuriame sutinkame Adomą Mickevičių ir Tomą Zaną.

Pasak recenzento Mažvydo Karaliaus, R. Dima „siužetą dėsto aiškiai ir nenuobodžiai, išsamiai ir įtraukiančiai. Skaitant atrodo, kad tai nėra romanas, o ką tik atrasti istoriniai memuarai. Tokį jausmą kuria pasirinktas autoriaus stilius – siužetas skaitytojui dėstomas taip, lyg pats autorius būtų visus įvykius sekęs iš šalies, pats matęs, užsirašęs į dienoraštį ir perkėlęs į knygos puslapius. Tai romanas, kuris leidžia ne tik pažvelgti į mažai žinomos istorijos detales, bet ir suteikia naują kvėpavimą istoriniams romanams.“

Recenzento nuomone, R. Dima su „Vilniaus plovu“ žengė tvirtą žingsnį literatūroje: „Drąsus sprendimas debiutuoti su istoriniu romanu. Tačiau šis žingsnis tvirtas.“

Naujas autoriaus romanas – taip pat istorinis – „Bronislovas ir imperatorius“. Autorius vėl neria į niekam nežinomus istorijos užkaborius – vėl XIX amžius, vėl britų ir rusų imperijų kova kelyje į Indiją, tik šįkart kito žemaičių bajoro – Bronislovo Grombčevskio, slaptųjų operacijų meistro – gyvenimo istorija.

„Gal dar suspėsiu, galvojo Grombčevskis, ištirti nors vieną iš likusių baltų dėmių. Kafiristaną, pavyzdžiui. Kolumbas buvo pirmos didelės baltos dėmės atradėjas, o aš būsiu paskutinis. Bronislovas nusišypsojo dykumai už lango, puikiai čia save palyginau. Na, bet... juk ir Carskojė Selo rūmuose jis buvo pristatytas būtent taip – „mūsų Turkestano Kolumbas“. Po tokio pristatymo nusišypsojo visi: ir įpėdinio auklėtojas, ir sosto įpėdinis, ir pats imperatorius. Kai kas žinojo, į kokią rizikingą kelionę šį kartą iškeliauja Turkestano Kolumbas. Bet ne visi. Visi davė tik daug pinigų per rinkliavą. Tiek jis gyvenime nebuvo matęs. Sukilimui ir kelionei. Oficialiai, aišku, buvo pasakyta – nedidelė rinkliava atradėjo Grombčevskio kelionėms. Be karinių laipsnių – o ir kokie kariniai laipsniai, jei pagal seną rusų tradiciją jis prieš slaptąją operaciją išėjo atostogų pusei metų. Apie slaptąją kelionės dalį žinojo tik imperatorius ir Kuropatkinas iš generalinio štabo. Ir – būsimojo sukilimo organizatorius nusišypsojo – Mari.“

* * *

Viktoras GERULAITIS – muzikos publicistas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, populiarių radijo ir televizijos laidų „Tautos gaida“, „Likimai“, „Vakaro autografas“, „Klasikos garsai“, „Posūkiai su Viktoru Gerulaičiu“ autorius ir vedėjas, knygų „Muzikos stilių raida“ (1994), „Juozas Domarkas. Orkestro byla“ (2010), „Pavėsinėje su Richardu Wagneriu“ (2011), „Noveletės“ (2012), „Kupė su Johannu Straussu“ (2013) autorius.

Scenos uždanga jam atsivėrė apie 3 000 kartų. Rampos šviesoje jis išstovėjo daugiau kaip 5 000 valandų. Scenoje „mirė“ daugiau kaip 200 kartų. Operos spektaklių – per 900. Vaidmenų – 46. Gastroliavo 49 šalyse. Operos scenoje dainavo 55 metus.

Už šių skaičių – vieno žymiausių ir mylimiausių Lietuvos menininkų, pasaulinio masto tenoro Virgilijaus NOREIKOS gyvenimas, kupinas išties teatrališkų nuotykių, kuriozų, linksmų ar dramatiškų nutikimų.

Ši knyga nėra tradicinė monografija, kurioje būtų išsamiai nagrinėjama menininko kūryba. Knygos autorius kviečia skaitytoją pažvelgti anapus afišų, ten, kur baigiasi teatras ir prasideda tikrovė. Tai pokalbis, kuriame ir klausimai, ir atsakymai – kartais tarp eilučių.

Autoriaus pasakojimą pagyvina paties Virgilijaus Noreikos dienoraščiai, prisiminimai apie sutiktas įžymybes, komentarai, epochos vertinimai, daugybė nuotraukų ir vaizdinės medžiagos. Atskiri knygos skyriai leis pažvelgti į Virgilijaus Noreikos laiką Lietuvos operos ir baleto teatre, jo sukurtų vaidmenų, gastrolių, vaikystės, aplinkos ir kitą spalvingą pasaulį. Kartu tai žvilgsnis į visuomeninį kultūrinį kontekstą nuo pat 1935 metų iki mūsų dienų. Nė nereikia priminti, koks duobėtas, tragiškas ir pergalingas buvo tas kelių kartų nugyventas mūsų tėvynės laikas.

* * *

Kristina GUDONYTĖ – rašytoja („Gėlių dvaras“, „Blogos mergaitės dienoraštis“, „Ida iš šešėlių sodo“ ), spektaklių, populiarių televizijos filmų scenarijų autorė ir režisierė, aktorė, dailininkė. „Blogos mergaitės dienoraštis“ 2009 m. buvo pripažintas geriausia metų knyga paaugliams, „Ida iš šešėlių sodo“ – 2012-aisiais. 2014 m. K. Gudonytei už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams, už įtaigų intelektinį ir psichologinį turinį, už jautrumą gimtajai kalbai buvo skirta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija.

„Jie grįžta per pilnatį“ – romanas paaugliams apie magišką, paslaptingą Vilnių – didelį muziejų, kuriame pilna stebuklų ir praeities šmėklų. Apie draugystę, meilę, ištikimybę, išdavystę ir neįtikėtinus trijų penkiolikamečių nuotykius keliaujant iš dabarties į Renesanso laikus ir atgalios.

Pagrindinei herojei paauglei Bertai per vasaros atostogas pavyksta įsidarbinti italų, lenkų ir lietuvių kinematografininkų grupėje, kuriančioje filmą apie karalienę Boną.

Vos pradėjusi dirbti jaunoji rekvizitininkė gauna netikėčiausių užduočių. Viena iš jų – trūks plyš filmavimui parūpinti žmogaus kaukolę. Taip prasideda Bertos ir jos draugų – Žygio ir Augio – nuotykiai. Čia išsitrina ribos tarp iliuzijos ir realybės, o legendos – apie Žygimanto Augusto šmėklą, negalinčią gyventi be Vilniaus, apie prakeiktuosius Jonų bažnyčioje ir ten paslėptus lobius, apie vaiduoklį Dominikonų bažnyčioje – virsta tikrove.

Vilnius šiame romane – tai to dingusio ir dabartinio miesto lydinys, jo žemėlapis nusidriekia ne tik erdvėje (Katedra, jos koplyčios, varpinė, Valdovų rūmai, Rotušė, bažnyčios, vienuolynai), bet ir laike (šių dienų ir XVI amžiaus Vilnius bei jo gyventojai, o vienas iš romano personažų gyvena jau penkis šimtmečius). Ypatingo žavesio romanui suteikia ryškūs veikėjų paveikslai ir sumaniai suaustos siužeto gijos.

* * *

Antanas GUOGA – Europos Parlamento narys, verslininkas, filantropas.

Pirmoji biografiniais faktais grįsta A. Guogos knyga skiriama tiems, kurie nori prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir ieško motyvacijos sukurti nuosavą verslą. Itin atvirai, kartais šokiruojančiai pasakodamas apie vaikystę, brendimą ir ryžtingus pasirinkimus bei sprendimus, autorius skatina nebijoti klysti ir išmokti atsitiesti. Apie visa tai jis pasakoja su beprecedenčiu tiesumu: aiškina, kaip investuoja, kaip ir kiek uždirba; neslepia, kada pralaimėjo, o kada jį lydėjo sėkmė. Šiuo požiūriu knyga nustato visiškai naują verslo atvirumo ir skaidrumo standartą. Knygos pavadinimas atspindi A. Guogos veiklos principą: svarbiausi sprendimai − greiti ir neiškentėti. Tačiau taip veikti įmanu tik turint patirties ir išmanant konkrečią sritį.

Knygoje rasite dar neviešintų biografijos faktų, atskleisiančių, kas formavo autoriaus, kaip verslininko, motyvaciją nuolat žengti pirmyn, kodėl jis grįžo į Lietuvą, kas jį paskatino apsispręsti eiti į politiką.

Daugiau nei dešimt metų skirtingose pasaulio šalyse sėkmingus e. verslus plėtojantis ir į juos investuojantis A. Guoga knygoje dalijasi ne tik netikėtais, kartais rizikingais verslo sprendimais, bet ir patarimais: nuo ko pradėti nuosavą verslą, kaip ieškoti tinkamų investuotojų, kaip išlįsti iš „garažo“ į viešą verslo platformą. Asmeniniai verslo patarimai knygos puslapiuose iliustruojami sėkmingiausių Lietuvos startuolių istorijomis. Joje gausu ir niekur nepublikuotų asmeninio bei profesinio gyvenimo nuotraukų.

Asmeninės banko sąskaitos skaičiai man niekada nebuvo galutinis tikslas, kuriam būčiau norėjęs pasiaukoti. Atvirkščiai: pinigai – didesni ar mažesni – man buvo ir yra tik priemonė kurti, ieškoti, eksperimentuoti. Dabar visa mano veikla – verslas, politika, filantropija – stovi ant nepalyginti tvirtesnio pamato, nuo kurio gerai matoma platesnė panorama ir visas gyvenimo spalvų spektras. Dabar prieš mano akis, kaip mėgstu sakyti, yra big picture. Ar mano patirtis ir darbai pretenduoja į „sėkmės istorijos“ statusą? Pačiam apie tai spręsti gal ir nėra labai korektiška, bet mano spalvinga gyvenimiška patirtis išmokė, kad kartais nereikia paisyti kitų nuomonės ar laukti reveransų, nes aš jiems nieko neskolingas – viską pasiekiau savo apsisprendimu, ryžtu, darbu ir užsispyrimu. Todėl pats savęs klausiu ir pats sau atsakau: taip, aš esu viena iš sėkmės istorijų.

Dėl to šioje knygoje noriu pasidalyti savo mintimis ir patirtimi, kuri nėra vien sėkmės istorijų rinkinys, nes versle – kaip karyboje: vienas ar keli pralaimėti mūšiai dar nereiškia, kad pralaimėtas karas. Pripažindami ir objektyviai analizuodami savo nesėkmes mes atsikratome baimės.

* * *

Danutė KALINAUSKAITĖ – viena įdomiausių lietuvių prozininkių – gimė 1959 m. Kaune, Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1987 m. pasirodė pirmoji jos knyga „Išėjusi šviesa“. Vėliau rašytoja kuriam laikui pasitraukė iš literatūrinio gyvenimo. Po beveik šešiolikos metų pertraukos, 2003-iaisiais, žurnalas „Metai“ išspausdino jos apsakymą „Namo“, kuris pelnė A. Vaičiulaičio premiją. 2008 m. išleistas antras novelių rinkinys „Niekada nežinai“. Knygą puikiai įvertino tiek skaitytojai, tiek kritikai. Autorė buvo apdovanota Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premijomis.

Novelių rinkinį „Skersvėjų namai“ sudaro 9 novelės. Tekstuose, kaip įprasta D. Kalinauskaitei, žvelgiama į sudėtingą, prieštaravimų kupiną žmogaus pasaulį. Kasdienės situacijos visiškai netikėtai skyla kaip kiaušinio lukštas, atverdamos egzistencinį gelmenį. Paprasta buitinė, iki kaulo įsiėdusi tikrovė staiga tampa magiška, aukštyn kojom apverčianti žmogaus gyvenimą. Paslaptis, netikėtumas, negalėjimas visko iki galo perprasti – tokie ryškiausi jos novelių bruožai. Visuose tekstuose yra bent keletas prasminių klodų, pasakojimas labai intensyvus. Imponuoja ne tik neabejotinas autorės kalbos jausmas, stulbinama autentika, detalių tikslumas, bet ir pasakojimo sąžiningumas, šviesus humoro jausmas, kuris kyla iš ramybės, išgyvenus tragediją. Paprastu siužetu, niekur neskubančiu pasakojimu ir detalėmis kuriami vaizdai žaibo blyksniu veikia ne tik pojūčius – jie „įjungia“ pasąmonę. Tai gildanti, persmelkianti proza, savo poveikiu artima poezijai.

* * *

Knygos sudarytoja Elvyra KUČINSKAITĖ – viena iš Išsiskyrusiųjų sielovados (dabar Šeimos ir asmens saviugdos) centro „Bendrakeleiviai“ steigėjų, nuo pat pradžių – jo vadovė, 15 metų lydinti išėjimo iš skyrybų krizės grupes; saviugdos, kūrybinių programų bei mokymų autorė ir vedėja. Žurnalistė, eseistė, daugelio straipsnių bei pokalbių spaudoje autorė. Yra išleidusi keletą savo poetinių tekstų knygų.

Knygoje „Įskaudinta meilė“ įvairius skyrybų aspektus komentuoja psichologai, dvasininkai, šeimos teisės specialistas. Pateikiami pokalbiai su skyrybas išgyvenusiais žmonėmis, jų patirtys.

Unikalu, kad leidinys nuo pirmos iki paskutinės eilutės yra parengtas žmonių, kurie patys yra išgyvenę skyrybas, atskirtį – su vyru ar žmona, vaikais ar tėvais, tėvyne ar artima bendruomene. Negana to, po šio nelengvo lūžio jie ryžosi pakreipti savo gyvenimus taip, kad šalia įprastų kasdienių įsipareigojimų rastųsi laiko pasidalyti savo įgūdžiais ir žiniomis, padėti tiems, kurių dar tik laukia nelengva atgimimo kelionė. Taigi jų žodžiai įgyja ne tik profesinės, bet ir netekties skausmo išbandytos vertės.

Nors „Įskaudintoje meilėje“ rašoma apie vieną didžiausių mūsų gyvenimo netekčių – šeimos griūtį, – ji ne apie tai, kas griūva, o apie tai, ką ir kaip galima atkurti; ne apie tai, kaip klystama, o apie tai, kaip įmanu išsivaduoti iš kaltės ir pasmerkimo gniaužtų; ne apie pyktį ir liūdesį, o apie tai, kaip vėl išmokti juoktis ir džiaugtis; ne apie tai, kaip sunku būti atstumtiems ar išduotiems, o apie tai, kaip neprarasti tikėjimo savimi ir kitais; ne apie neatitaisomus praradimus, o apie nebeprarandamus savęs ir pasaulio atradimus.

Vidas POŠKUS (g. 1977) studijavo dailės istoriją Vilniaus dailės akademijoje. Rašo dailės kritikos tekstus ir esė Lietuvos kultūrinėje spaudoje bei tinklaraščiuose. Veikia kaip meno kuratorius ir dailininkas. „Nedingęs Vilnius“ – pirmoji jo knyga.

Pasak autoriaus, parašyti knygą apie Vilnių ir jo dailę bei architektūrą paskatino paprasta priežastis – meilė šiam miestui. „Kasdieną vaikščiodamas šio seno miesto gatvėmis ir stebeilydamas į šventoves ir rūmus, namus ir kiemus, stengiuosi (nors didelių pastangų ir nereikia!) įžvelgti vis naują jų aspektą. Būtent tuo ir norisi pasidalinti. Savuosiuose Vilniaus tyrinėjimuose pasitelkiau „akupunktūrinį“ metodą – šį miestą matau kaip gyvą organizmą, į kurį badydamas adatėles katalizuoju įvairias jo istorijos ir gyvosios praeities detales. Tai nėra mokslinė analizė ar nuodugni akademinė studija – veikiau impresionistiniai pasažai, subjektyvios įžvalgos, kurios, tikiu, apninka kiekvieną, žiūrintį į Vilnių. Nes toks yra šis Miestas...

Knygos pavadinime (o ir idėjoje) iš tiesų esama sąsajų su didžiuoju Vlado Drėmos veikalu „Dingęs Vilnius“. Tai nėra šio kapitalinio veikalo tęsinys ar diskusija, bet jo inspiruoti subjektyvūs pašnekesiai, tikint, kad senasis Vilnius nėra dingęs.“ Vilnius yra kaip laikrodis ir kaip filosofas, mano Vidas Poškus, – tai tarsi didelis kūnas, kurį norisi (ir galima) pažadinti, stimuliuojant gyvybiškai svarbius taškus. Autorius klajoja po miestą-kūną, pasakodamas istorijas – dailės, architektūros, savo paties.

Vido Poškaus „Nedingęs Vilnius“ – asmeniška, labai subjektyvi ir netikėta knyga, nustebinsianti ir tuos, kurie mano, jog Vilnių pažįsta kaip savo kišenę, ir tuos, kurie dar tik ruošiasi atrasti šį miestą.

* * *

Saulius ŠALTENIS (g. 1945) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, Nepriklausomybės akto signataras, savanoris. Populiariausi kūrinai – apysakos ir novelės „Riešutų duona“, „Duokiškis“ , „Amžinai žaliuojantis klevas“, romanai „Kalės vaikai“, „Demonų amžius“, pjesės „Škac, mirtie, visados škac“, „Jasonas“, „Lituanica“.

„Žydų karalaitės dienoraštis“ – romanas apie žydų mergaitės Esteros Levinsonaitės gyvenimą Lietuvoje karo ir pokario metais jaunų įsimylėjusių mokytojų šeimoje. Nuoga ir kruvina ji atšliaužė į Vlado ir Mildos namus jų vestuvių naktį... Tai kartu ir pasakojimas apie prabangią sofą, kurioje iki karo ji slėpė savo fantazijų ir vienatvės dienoraštį. Tai mergaitės iš sušaudytųjų duobės fizinio prisikėlimo ir dar sunkesnio dvasinio atgimimo istorija. Jos slaptų meilės jausmų, košmarų, baimių, džiaugsmų istorija.

Mokytojų Vlado ir Mildos pasiryžimas, kad ir kas būtų, kiekvieną akimirką gyventi savo laimingą gyvenimą, kai aplink tiek sužvėrėjimo, nerimo, mirtinų pavojų, atrodo graudžiai paradoksalus, bet kartu tai jų neįtikėtino gyvybingumo, atkaklaus vidinio pasipriešinimo, paniekos nužmogėjusiai okupantų tvarkai liudijimas.

„Žydų karalaitės dienoraštis“ – tai istorija apie silpnųjų stiprybę, narsą ir pergalę.

* * *

Mikalojus Povilas VILUTIS – dailininkas grafikas, nuo 1981 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Serigrafijos pradininkas Lietuvoje. Nuo 2000 m. kūrė tapybos darbus akrilu. Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros darbų. Buvęs Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojas, profesorius. Dailininko kūryba įvertinta Lietuvoje bei užsienyje.

M. P. Vilutis rašo straipsnius periodikai, išleido esė knygas „Sriuba“ („Tyto alba“, 2014), „Tortas“ („Tyto alba“, 2009), kartu su poetu Antanu A. Jonynu – „Paskutinės dienos Itakėje“ („Tyto alba“, 2007). 2004 m. už šilkografijų ciklus, originalias ir estetiškai veiksmingas formas-ženklus, prasminių situacijų raiškumą apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Trečiosios M. P. Vilučio knygos pavadinimas nebesusijęs su kulinarija. Ne veltui jis visą savo gyvenimą skyrė dailei, tad naujausia kūrėjo knyga vadinasi „Menoieškojimas“.

Dar pirmojoje savo knygoje „Tortas“ autorius rašė: „Menas – tai, kas nereikalinga. Labai tinkamas šiems laikams apibrėžimas. Juk dabar madinga sakyti, kad tapyba, grafika, skulptūra ir apskritai dailė mirė, nes niekam ji dabar nereikalinga. Netiesa. Ji reikalinga nereikalingiems žmonėms.“ Ir dar: „Kūrybinė laisvė nėra tik galimybė daryti, ką nori, bet ir sugebėjimas padaryti, ką nori. Kurti savo pasaulį, kokio norisi. Tik laisvas žmogus tai gali. Meistrystė – tikroji kūrybinė laisvė. Medžiagos nugalėjimas.“

Knygoje „Meno ieškojimas“ M. P. Vilutis vėl pasineria į pamėgtą esė formą, nuo kurios, kaip pats teigia, jam niekaip nepavyksta pabėgti. Jau papasakojęs, kas yra laimė, gėris ir gyvenimo prasmė, jis pasakos apie tai, kas nutinka, kai gyvenimas susiduria su menu. „Tai mano ir kitų žmonių patirtys, įgytos santykiaujant su meno kūriniu“, – teigia autorius.