Elektros instaliacija sutrūnijusi, žaibolaidžio nėra, tad kibirkštis neapdraustą medinį pastatą greitai paverstų liepsnojančiu fakelu. Vaizdo kameros veikia, bet jų būklė tokia, kad įrašuose nieko neįžiūrėsi.
Literatūrinio A.Puškino muziejaus darbuotojai gyvena nelaimės nuojauta. Ir kalta ne tik drėgmė.
Nuolatiniai kivirčai su direktore Tatjana Michniova, komisijų, kurios lietuvių kalbos nemokančiai vadovei tik pareiškia pastabų, vizitai.
Spyna vagims keltų juoką
„Sostinės“ žurnalistams praėjusią savaitę pravėrus A.Puškino muziejaus sandėlio duris, net akys raibo nuo į krūvas suverstų Puškinų giminės baldų, kurių vertę pinigais sunku nusakyti. Nerestauruoti, sugraužti kinivarpų, metų metus dūlantys drėgname rūsyje, kuris nebent daržovėms laikyti tiktų.
Pakeliame Markučiuose gyvenusių Varvaros ir Grigorijaus Puškinų herbus. Tokių savo saugyklose neturi net Rusijos muziejai. Šie herbai numesti tarp dulkėmis ir pelėsiais nuklotų daiktų. Beje, kai kurie baldai atvežti iš Michailovskojės (Rusija), kur ne vienus metus praleido ir pats A.Puškinas. Jie suversti tame pačiame drėgname rūsyje.
Maža to. Visas šis lobynas užrakintas tik paprasčiausia spyna. Jokios signalizacijos nėra, raktą spynoje tereikia pasukti vieną kartą.
Skyrė drausminę nuobaudą
Kodėl baldai, daiktai, kuriais naudojosi ir garsusis poetas, neeksponuojami? „Mes to taip pat norėtume paklausti. Atrodo, kad visiems į tai nusispjauti“, – kalbėjo muziejaus darbuotojai.
Komisijos muziejuje lankėsi ne vieną kartą. Birželio 30-osios išvadose nurodyta, kad T.Michniovai bus skirta drausminė nuobauda. Ir tiek.
Komisijos nariai du kartus vyko į muziejų, bet T.Michniovos nerado. Kai pagaliau aptiko darbo vietoje, ji aprodė patalpas, pateikė dokumentus.
„Baigiantis susitikimui direktorė su komisijos nariais bendravo pabrėžtinai arogantišku, pakeltu tonu“, – užfiksuota ir komisijos išvadose.
Nors ir vadovauja muziejui, T.Michniova moka tik paskiras lietuvių kalbos frazes. Jeigu reikia surašyti dokumentą, pagalbos kreipiasi į marčią.
Fortepijonu nebeskambina
„Tokioje drėgmėje pūdant eksponatus daromas nusikaltimas. Bet tai niekam nerūpi“, – dūsavo darbuotojai, vienoje salėje atkeldami fortepijono dangtį. Po juo – pelėsis.
Anksčiau, kai muziejuje dar buvo rengiami koncertai, vykdavo kiti renginiai, šiuo fortepijonu skambindavo. Dabar – ne. Ir ne dėl to, kad muziejuje kultūros gyvenimas apmiręs. Tiesiog instrumentas sugadintas.
Paskutinę liepos savaitę svetainėje vidutiniškai buvo 88,8 procento drėgmė. O kai kuriomis dienomis ji perkopdavo ir 90 procentų.
Vasarnamyje nebūna sausa
T.Michniova sutiko, kad muziejaus pastate drėgna net vasarą. Kad jame būtų sausiau, reikėtų nupirkti kelis drėgmės surinkiklius, bet ši įranga brangi.
„Muziejuje drėgna, nes tai juk vasarnamis. Jis priklauso savivaldybei, todėl esame skurdžiai“, – sakė T.Michniova ir guodėsi bent tuo, kad didelių drėgmės šuolių nepasitaiko.
Rudenį, kai įjungia šildymą, patalpos kiek pradžiūsta. Rodydami į pravirą langą darbuotojai neslėpė, kad daro nusikaltimą. Jie sukėlė skersvėjį, kuris kiek sumažina drėgmę. Bet skersvėjis ten, kur vertingi eksponatai, griežtai draudžiamas.
Nyksta senos nuotraukos
Dar vieną nusikaltimą darbuotojai įvardijo rodydami į didžiules metalines spintas. Jose – per 800 vertingų XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios nuotraukų bei negatyvų. Jie privalo būti saugomi specialiose saugyklose, kuriose – 13 laipsnių šilumos temperatūra.
Šiose metalinėse spintose būna ir 20 laipsnių šilumos, o saulei pakaitinus – dar daugiau. Tad V.Puškinos, to meto žmonių ir aplinkos, pastatų nuotraukos ir negatyvai nyksta. Šioje kolekcijoje yra ir iš Michailovskojės atvežtų nuotraukų, kurias mielai priimtų Rusijos muziejai.
Netinkamai laikomos nyksta ir ekspozicijų salėse esančios knygos, prie kurių niekada nebuvo prisilietusi restauratoriaus ranka. Vartant kai kurių jų popierius tiesiog trupa.
Pinigų trūksta ar jų yra?
T.Michniova sutiko, kad problemų muziejuje yra daug, bet visos jos atsimuša į lėšas. Ji vardijo, ką pavyko restauruoti: kai kuriuos baldus, vargonus ir kinų vazų laikiklius. Kitkam lėšų nėra. Juk restauravimas – brangus darbas, o savivaldybė tam pinigų neskiria.
Su tuo muziejaus darbuotojai nesutinka: muziejus yra sukaupęs 16 tūkst. eurų specialiųjų lėšų, kurias gali naudoti kaip patinka. Tačiau jos niekam nenaudojamos.
Praėjusiais metais muziejus grąžino į biudžetą nepanaudotų 10 tūkst. litų.
Pardavę sodybą Rusijoje persikėlė į Vilnių
Atvykęs tiesti geležinkelio Peterburgas–Vilnius, Markučių dvarą rusų inžinierius Aleksejus Melnikovas 1867 metais įsigijo iš lenko gydytojo Igno Godlevskio.
A.Melnikovas dvarą kaip kraitį dukteriai Varvarai padovanojo jai ištekant už Vasilijaus Moškovo. Išsiskyrusi ji susituokė su A.Puškino sūnumi Grigorijumi.
Į Markučius Varvara ir Grigorijus Puškinai persikėlė 1899 metais, pardavę sodybą Michailovskojoje.
1913-aisiais V.Puškina pradėjo statytis dviejų aukštų mūrinį namą Subačiaus gatvėje. Manoma, kad jau tada jos sąmonėje subrendo idėja paversti dvaro pagrindinę sodybą poeto A.Puškino muziejumi, o pačiai persikelti gyventi į naujai statomą namą.
Nuo 1920 metų Markučių dvaro parceliavimas tapo nuolatiniu reiškiniu. Neskaitant pomirtinės vyro pensijos, V.Puškina neturėjo nuolatinio pragyvenimo šaltinio.
Centrinę Markučių dvaro sodybą V.Puškina testamentu užrašė Vilniaus rusų draugijai. Sovietų Lietuvos vyriausybė muziejų Markučiuose įsteigė XX amžiaus ketvirtąjį dešimtmetį. Nuo 1990-ųjų jis priklauso savivaldybei.
