Knygų apžvalga: senas į naują, senas iš naujo

Sakoma, kad labai dažnai sena atgimsta it nauja. Literatūroje pažįstamos formos, siužetai, struktūros ar personažai prikeliami dar vienam gyvenimui, taip patiekiama nauja (arba nelabai) interpretacija. Tokios mintys kyla skaitant D.Kandrotienės „Pasaibą“, knygą mažiesiems skaitytojams.

„Pasaiboje“ pasinaudojama itin populiariu vaikų literatūros topu – vienišoko vaiko gyvenime netikėtai atsiranda bičiulis, matomas arba ne, tačiau toks, su kuriuo liūdna nebūna. Jis tampa žaidimų ir pokštų iniciatoriumi. Paprastai tai būna koks nors keistas žmogeliukas, elgesio normų ir visuomenės ar tėvų nustatytų taisyklių nesuvaržyto vaiko prototipas. Jis gali ir daro viską, kas paprastai vaikui užginta, todėl tuoj pat pelno pastarojo simpatijas. Panašūs personažai skaitytojams tikrai gerai pažįstami, užtenka vos paminėti Astridos Lindgren garsųjį Karlsoną. Ne veltui kai kurie vaikų literatūros tyrinėtojai tokį personažą sieja su mitologine triksterio – pokštininko, nusistovėjusios tvarkos griovėjo – figūra.

D.Kandrotienės sukurtas Pasaiba būtent toks. Pradinukės Sofijos tėvai nuolat užsiėmę, vyresnis brolis turi savų interesų ir šalinasi sesutės, tad gana vienišos mergaitės gyvenime atsiranda Pasaiba. Tai – šveplas, plaukuotas, už žmogų mažesnis padarėlis, kuris prisistato kaip Pabaisos pusbrolis (p. 15). Kaip būdinga tokio tipo vaikų literatūros veikėjams, Pasaiba nėra nei labai mielas, nei malonus, greičiau egoistiškas, pasipūtęs, įžūlus ir kvestionuojantis visas kasdieninio gyvenimo normas: „O kudėl negalima pilamidzių is kojinių statyti? Al tau gaila? Taip il sakyk, kokia pavydi, bjauli melgiotė!“ (p. 15). Tiesa, vos tik Sofija nusileidžia Pasaibai ir įsitraukia į žaidimus, keistasis padarėlis ima su ja elgtis kur kas maloniau, net pavadina taip gražiai, kaip tik įstengia – „Sofiote“.

Pasaiba yra pedomorfizuotas personažas, tai reiškia, kad jam suteiktos vaikams būdingos savybės. Jis ne tik šveplas, vietoje „r“ raidės taria „l“, mėgsta saldumynus, hiperbolizuoja savo patirtis, nori tik žaisti, tyrinėti, nemąsto apie pasekmes, tačiau kartu manosi esąs labai gudrus ir kone suaugęs. Būnant su juo Sofijai neretai tenka perimti suaugusiojo – tvarkos saugotojo – vaidmenį. Ji drausmina Pasaibą, kai šis imasi pernelyg didelių išdaigų, rūpinasi, kad nepakliūtų į bėdą, net liepia mokytis, jaučiasi už jį atsakinga tarsi vyresnioji sesuo. Taigi mergaitei Pasaiba ne tik žaidimų draugas, bet ir tas, kas netiesiogiai skatina augti, mokytis atsakomybės, perimti suaugusiųjų pasaulio taisykles. Todėl skaitytojas pastebės, kad Sofija yra kur kas blankesnė už žaismingąjį Pasaibą, kaip ir Mažylis už savo fantazijų draugą Karlsoną.

Su keistuoju savo draugu Sofijai tenka atsisveikinti atėjus vasarai – kaip ir kasmet ji važiuos į kaimą, o ten laukia daug linksmybių bei atradimų, tad atostogos pralekia it viena diena. Dabar Sofijai Pasaiba nebėra toks reikalingas, todėl kartu su ja nevyksta, pasiteisina, esą jis irgi turi ką aplankyti: „Pasaiba vyksta į Baisogalą. Pas mociutę“ (p. 107). Tiesa, knygos pabaigoje, per mergaitės gimtadienį jau grįžus iš kaimo, Pasaiba, nors nebepasirodo, bet palieka sveikinimą, o knygos autorė žada, kad bus istorijos tęsinys. Taigi Sofijai dar prireiks žaidimų bičiulio, kuris užpildytų draugystės ir bendravimo trūkumą, suteiktų tai, ko negauna iš šeimos, mokyklos bei bendramokslių.

D.Kandrotienė „Pasaiboje“ derina nuotykinį, humoristinį, pažintinį turinį, todėl knygos veiksmo tempas nėra spartus, galima geriau įsiskaityti į detales, o dėl novelinės kūrinio struktūros knygą galima skaityti po truputį, po skyrelį ar du. Tai aktualu daug kantrybės ar skaitymo įgūdžių dar neišlavinusiam mažajam skaitytojui. Taigi „Pasaiba“ pakankamai smagi, prajuokinanti ir nesunkiai įveikiama knyga. Tačiau iš jos naujų literatūrinių atradimų, išmonės tikėtis neverta, nes pasakojimas paremtas jau seniai išbandytais, ištobulintais ir sėkmingais vaikų literatūros siužetais, personažais, topais.

Romanas apie staiga XXI amžiuje nei iš šio, nei iš to prisikėlusį vieną nekenčiamiausių žmonių istorijoje – Adolfą Hitlerį – sulaukė didelio populiarumo. Išverstas į kelias dešimtis kalbų, pelnė daugybės skaitytojų simpatijas. Tačiau perskaičius šį kūrinį galvoje kirbėjo tik vienas klausimas – kodėl?!

T.Vermeso romanas „Jis ir vėl čia“ priskirtinas politinei-socialinei satyrai. Kritikos strėlės, nusmailintos dar sunkiai šiuolaikinio pasaulio ypatybes perprantančio A.Hitlerio žvilgsniu, lekia į kone visas sritis, kurios dėl paviršutiniškumo, blogos organizacijos ir taip nuolat linksniuojamos įvairiais kanalais. A.Hitleris, pabudęs 2011-aisiais Berlyne, stebisi ir baisisi didžiuliais šalies pokyčiais: netaisyklinga kalba šnekančiais aplinkiniais, t. y. turkų imigrantais, nekompetentinga Europos Sąjunga, silpna Vokietijos valdžia, demokratija, nieko verta žiniasklaida bei televizija: „Sugebėdavau kaipmat perprasti net labiausiai slepiamus gudrių žydų melus. Bet čia mano įgūdžiai nieko negelbėjo. Susidūriau tik su darkyta šnekta apie valgio ruošimą. Kas galėjo būti meluojama? Apie ropes? Apie svogūnus?“ (p. 61).

A.Hitleris kūrinyje – itin egocentriška, aukštu stiliumi kalbanti asmenybė, viskas, net pasaulis ir likimas, sukasi aplink jį. Save jis suvokia kaip mesiją, apvaizdos prikeltą naujai egzistenciškai svarbiai užduočiai: „Pagaliau viskas buvo aišku. Man vienam reikėjo gelbėti tautą. Vienam žemę ir vienam žmoniją“ (p. 43). Todėl visa, ką jis mato arba daro, sieja su didžiuoju tikslu ir savo misija. Nesvarbu, ar tai lapus aparatu pučiantis kiemsargis, savitarnos parduotuvės ar komedianto darbas televizijoje.

Būtent A.Hitlerio darbas ir sudaro didžiąją romano siužeto dalį. Pastebėtas prodiuserių, jis pakviečiamas vienos populiarios laidos metu vaidinti A.Hitlerį, nes jau yra taip puikiai išmokęs šį vaidmenį, o laidoje – skelti kalbas ir juokinti žiūrovus. A.Hitleris šia proga, žinoma, pasinaudoja: „Jau kadais sakiau Gebelsui, kad prireikus galiu pabūti ir už juokdarį, kad tik sulaukčiau žmonių dėmesio, nes kaip tu ką nors palenksi į savo pusę, jei tavęs niekas negirdi?“ (p. 124).

A.Hitleris per gautą eterio laiką rėžia tokias kalbas, kokių ir lauktume iš A.Hitlerio, tačiau niekas nesuvokia, kad tai nėra žaidimas, tiki, kad tai – netgi teigiamą žinią nešanti satyra. „Jūs kalbat tam, kad daugiau nepasikartotų, kas būva“ (p. 260), – įsitikinusi jo sekretorė. Taigi A.Hitleris sugeba apkvailinti jį pasamdžiusią įmonę, publiką ir net per valymus šeimos netekusią žydę, o jį patį, kaip juokdarį, niekinantį tautos herojaus veidą, puola nacistiškai nusiteikę chuliganai. Tingioje taikoje, kaip dabartinį gyvenimą romano pradžioje apibūdina A.Hitleris, niekas nesitiki ir netiki, kad istorija galėtų pasikartoti, kad kas nors galėtų rimtai taip kalbėti, tad ir A.Hitlerio kalbos atrodo kaip aštrus, bet linksmas, pozityvus dalykas.

A.Hitleris knygoje nevaizduojamas kaip monstras, bet ir ne kaip paprastas žmogus. Jis panašus į racionaliai bandantį samprotauti ligonį, visiškai įsitikinusį savo susikurto liguisto pasaulio vaizdinio tikrumu. Jam svetimas bet koks abejojimas savimi, savikritika. Žinoma, toks personažas kelia juoką, tačiau iš principo yra atgrasus.

Tiesa, pats knygos autorius ne viename interviu teigė, kad jis siekė demistifikuoti A.Hitlerio asmenybę, paneigti Vokietijoje įsigalėjusį stereotipą apie A.Hitlerį velnią, demoną, savo beprotybe apkrėtusį kitus, ir pasigilinti, kas vis dėlto padarė tūkstančius jo pasekėjais, todėl skaitytojo neturėtų knygoje pernelyg stebinti tokie pasakymai, kaip: „Arba visa tauta buvo kiaulės, arba tai, kas atsitiko, buvo ne kiaulystė, o tautos valia“ (p. 266). Arba pseudoatvira pabaiga, leidžianti skaitytojui pačiam spėlioti – ar gali milžinišką populiarumą pelnęs A.Hitleris tapti kuo nors daugiau nei komiku? O juk autorius jau parodė, kaip lengvai jo sukurtas personažas apmulkina net didžiausius savo priešininkus.

Prisipažinsiu, iš pradžių knygą skaityti buvo visai smagu. Neintelektualus ir neįmantrus humoras, kylantis iš A.Hitlerio nesusigaudymo bei fanatizmo, veikėjų nesusikalbėjimo, ne kartą man, tuo metu keliavusiai traukiniu, sukėlė smarkų juoką. Tačiau puslapiams rankose tirpstant suėmė pasidygėjimas, peraugęs į nuobodulį.

Autorius, užsisėdęs ant atrasto arkliuko, klaidžiojo po kūrybines lankas ir pelkes, kol romanas išėjo gana padoraus stoto – siekia per 300 puslapių. O pasakojimas, deja, nelabai kur pasistūmėjo nuo primityvaus juokinimo ir gerokai pabodusių socialinės politikos ir medijų kritikos. Tad neabejoju, kad knyga tiek dėmesio susilaukė tik todėl, kad jos centre A.Hitleris, o ne koks kitas mažai žinomas ar išgalvotas despotas, todėl, kad Vokietijoje vis dar daug baimių, stereotipų, mistifikacijos, susijusios su nacistine praeitimi, tad tokia knyga dirgina, verčia būti viešai apmąstyta. Bet tai daugiau ką bendro turi su istorine savivoka, bet ne su menine kūrinio verte.