Interneto portalas „Russia Beyond The Headlines“ atskleidė audringus rašytojo santykius su trimis svarbiausiomis jo gyvenimo meilėmis.
Įprasta kančia
F.Dostojevskis buvo vienintelis XIX amžiaus rusų rašytojas, nuteistas ir ketveriems metams ištremtas į Sibirą.
Laimė ar nelaimė, bet kai išsekęs romanų autorius pagaliau buvo išleistas į laisvę, jis sutiko rašytoją Mariją Isajevą. Santykiai nuo pat pradžių buvo sudėtingi: kai jie susitiko, M.Isajeva buvo ištekėjusi ir turėjo sūnų. F.Dostojevsiui teko laukti, kol jos vyras mirs ir tik po to jis viešai jai galėjo pasiūlyti savo ranką.
Kad ir kaip ten būtų, jo vėlyva pirmoji meilė buvo sudėtingesnė, nei F.Dostojevskis tikėjosi. M.Isajeva pradėjo kankinti F.Dostojevskį laiškais pasakodama jam, kaip ji ruošiasi ištekėti už vieno ar kito turtingo valdininko.
Nors pora galų gale susituokė, jų bėdos liko ir santuoka niekada nebuvo harmoninga. F.Dostojevskis M.Isajevai buvo labiau kaip brolis ar draugas nei vyras.
Žinomas rusų mokslininkas Markas Slonimas knygoje „Trys Dostojevskio meilės“ rašo: „Jis ją mylėjo dėl visų tų jausmų, kuriuos ji jam kėlė. Dėl visko, ką jis jai atidavė, dėl visko, kas juodu siejo. Ir dėl viso skausmo, kurį dėl jos patyrė.“
Porą labiau siejo bendra kančia nei džiaugsmas vienas kitu. 1861 metais parašyto romano „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ Natašos personažą F.Dostojevskis kūrė pagal savo žmoną. Nataša, kaip ir M.Isajeva, yra linkusi kankinti savo meilužius.
„Gundanti, žiauri ir neištikima“
Jaunutę Apolinariją Suslovą F.Dostojevskis sutiko per vieną iš savo viešų skaitymų. 42 metų rašytojas buvo dviem dešimtmečiais už ją vyresnis. Ji buvo patraukli, viliojanti ir pasižymėjo tokiu pat literatūriniu skoniu bei jautė tokią pat fizinę aistrą kaip ir jis.
Nepaisant to, jis jai negalėjo duoti visko, ko ji norėjo. F.Dostojevskis vis dar buvo susituokęs, todėl su A.Suslova užmezgė slaptą romaną. Bet ji susirado ir kitų meilužių ir jį paliko.
Ji sugrįžo po dvejų metų, bet jau nebebuvo ta pati nepatyrusi jauna mergina ir atsisakė tekėti už didžiojo rašytojo.
A.Suslova buvo labiausiai F.Dostojevskį skaudinusi moteris. M.Slonimas pasakojo: „Jis drebėdavo tardamas jos vardą, jis su ja bendravo, kol dar buvo susituokęs; jis visada ją vaizduodavo savo romanuose. Jis iki mirties prisimindavo jos glamones ir antausius. Jis buvo atsidavęs šiai viliojančiai, žiauriai, neištikimai ir tragiškai meilei.“
A.Suslovos poveikis F.Dostojevskiui pastebimas visuose jo romanuose. Mes galime įžvelgti jos portreto pėdsakų pasiaukojančioje Dunioje (1866 m. romanas „Nusikaltimas ir bausmė“), nusivylusioje ir aistringoje Nastasjoje Filipovnoje (1869 m. romanas „Idiotas“), išdidžioje ir jausmingoje Lizoje (1872 m. romanas „Demonai“).
Pagaliau išsigelbėjimas
25 metais už F.Dostojevskį jaunesnė Ana Snitkina buvo jo stenografė, kol jis kūrė „Lošėją“. Romano kūrimas juos abu taip įtraukė, kad jie nebegalėjo vienas be kito gyventi ir jį pabaigus 1867 metais susituokė.
Šiame romane susipina visų trijų F.Dostojevksio meilių gyvenimai: A.Suslova buvo pagrindinės herojės prototipas, ji buvo aprašyta kaip pirmoji žmona. M.Isajeva mirė, o stenografistė buvo jo būsimoji žmona A.Snitkina.
Pora pratęsė „medaus mėnesį“ užsienyje. Jis užtruko 4 metus ir leido jiems pabėgti nuo slogios Rusijos atmosferos bei bandyti sukurti šeimą. Viskas prasidėjo gražiai: po metų porai gimė dukrelė Sonia. Bet greitai juos ištiko tragedija, nes Sonia mirė. Pora vėliau susilaukė dar trijų vaikų, iš kurių vienas taip pat mirė.
Santuoka truko 14 metų, iki pat F.Dostojevskio mirties. A.Snitkina patyrė daug sielvarto, kurį kėlė sudėtingas F.Dostojevskio charakteris ir gyvenimo būdas, ypač jo pavydas ir potraukis į azartinius žaidimus.
Kad ir kaip ten būtų, ji išliko jam stoiškai atsidavusi ir po jo mirties nebeištekėjo, nors našle tapo būdama vos 35 metų.
A.Snitkina nebandė F.Dostojevskio pakeisti. Ji priėmė jo trūkumus ir visa kita. Dėl to jų santykiai buvo laimingiausi ir harmoningiausi per visą neramų rašytojo gyvenimą.
Parengė Giedrė Balčiūtė
