Ir kaip dažnai nustembu – aišku, irgi iš to paties pavydo, – kad tų plaukuotų žmonių mintys yra tokios paprastos ir nesudėtingos. Tokios sušukuotos, vienodos, tvarkingos ir neypatingos. Netgi su sklastymu – per vidurį. Kaip keista, kad tiems žmonėms taip patinka tikėtis ir tikėti. Kad jie taip lengvai patiki, įsitikina ir įtiki tais pačiais dalykais. Jie tokie vieningi ir paprasti – tie nepaprastai vieningi žmonės. Kaip lengvai jie apsikrečia tomis pačiomis nesąmonėmis, kaip dažnai suserga gražiomis, blizgančiomis, patraukliomis kvailystėmis. Kaip gražiai ir laimingai jie susivienija po tikro tikėjimo ir tvirtų įsitikinimų vėliavomis. Ir tos vėliavos taip gražiai, taip vienodai ir draugiškai plazda jų gyvenimo vėjuose. Jos tokios gražios, tokios aiškios ir tokios suprantamos – tos vėliavos. Vėliavų pasaulyje viskas suprantama, nes ten nėra ko nesuprasti. Nesuprasti yra nesaugu, pavojinga, netikra ir pikta. O suprasti yra malonu ir smagu. Nes kai viskas aišku – tai nieko nereikia aiškintis. Nes kai labai aišku – tai iš tikrųjų saugu.
Pasitaiko gyvenime ir sudėtingų žmonių. Tie sudėtingi žmonės ir gyvena sudėtingai. Jie turi savo keisčiausių, nereikalingų, beprotiškiausių, neįtikėtinų ir nesuprantamų nuomonių. Amžinai jie turi abejonių ir klausimų. Niekados jie lengvai nepatiki, netiki ir neįsitikina. Jie dvejoja, abejoja, ginčijasi ir svajoja. Tikriausiai todėl jie yra netikri, pavojingi ir nenuspėjami. Tai beviltiškai netikintys žmonės. Jie niekuo ne-pa-si-tiki. Todėl ir ne-tiki. Jie neturi pastovių, tvirtų įsitikinimų arba netgi – požiūrio, vieno stebėjimo taško. Juk taip svarbu yra į-si-tikinti. Juk gyvenimo erdvė – kai teisingai ją interpretuoji – pavirsta teorijos plokštuma, tą plokštumą peržvelgęs gauni supratimo tiesę, o toje tiesėje teisingai įsitaisęs gauni požiūrį: tašką, iš kurio žiūri. Kas begali būti teisingiau už požiūrį. Rusiškai – dar gražiau: „точка зрения“...
Tokio „požiūrio“ pavyzdį puikiai prisimenu iš savo jaunystės... Nebežinau, kaip ten atsitiko, bet tolimaisiais 1972-aisiais sugalvojau tuoktis ir ta proga jau visiškai senamadiškai buvau atvesdintas pas potencialius būsimuosius uošvius apžvalginės vakarienės... Viskas vyko visai neblogai, kol neįsivaizduojamu būdu užstalės kalbos pasisuko apie homoseksualius asmenis. Velnias patraukė mane už liežuvio, ir aš mirtinoje tyloje ištariau sakinį, nulėmusį mano likimą. Prisimenu, kad tyliai, bet ryžtingai pasakiau, kad homoseksualūs žmonės irgi yra žmonės. Gal truputį kitokie, bet – žmonės... Taip ir neįvykusio mano uošvio reakcija buvo žaibiška: jis ne mažiau ryžtingai atsistojo ir, ranka rodydamas man į duris, griausmingai ir tvirtai pareiškė: „Mano namuose pederastų nebus.“ Taigi buvau išvarytas iš būsimos tvirtų įsitikinimų šeimos tik dėl savo netinkamos nuomonės.
Tais kasdienės galvų okupacijos laikais mes visi buvome įpratę, kad kai kuriais neesminiais klausimais būdavo galima turėti savo nuomonę, kai kuriais klausimais galima neturėti nuomonės, bet kai kuriais klausimais nuomonę būdavo būtina turėti ir pageidautina – teisingą. Ką daryti – kokiais klausimais ir kokią nuomonę turėti, žinoma, spręsdavome ne mes... Kaip suprantate, tuomet užstalėje, per tą iškilmingą, taip nelaimingai pasibaigusį vakarą aš beveik nekalbėjau apie galimybę ir galbūt net teisę mylėti tos pačios lyties asmenį. Dėkui, Dieve, neužsiminiau apie neįmanomas vienos lyties žmonių santuokas, o tik suformulavau hipotezę, kad homoseksualai – irgi žmonės, bet to visiškai pakako, kad mano neįvykusio uošvio akyse tą pačią akimirką virtau, kaip jis pasakė, pederastu. Ne-tikėliu. Už kurio negalima išleisti dukters. Nes tie, kurie taip kalba, patys yra tokie...
Kai šiandien braidžioju interneto platybėse po neišsenkančias portalų sroves ir upes ir galvoju, kas pasikeitė mano brangiojoje Tėvynėje per trisdešimt ar keturiasdešimt metų nuo tos nelaimingos vakarienės, deja, ypač tuomet, kai būnu blogos nuotaikos ar pernelyg kritiškas, ar sugrįžęs iš tolimų kelionių, pats sau niurnu, kad nelabai ir nekas... Vis dar pilna klausimų, į kuriuos liepiama turėti visiškai aiškius atsakymus... Vis dar gausybė tiesų, kuriomis negalima abejoti... Vis dar negalima ir neleistina atsakyti: „leiskite pagalvoti“ arba „neturiu pakankamai informacijos, todėl patylėsiu“, arba „šiuo klausimu gali būti ir kitokių nuomonių“...
Vos tik žmogus suabejoja, kažkas vėl ir vėl jam kalba: „Šiuo klausimu neturėti nuomonės – negalima...“ Nes „šiuo klausimu neturėti nuomonės yra bloga, priešiška nuomonė“. Ir vėl kažkas už visus nusprendžia, kad „šiuo klausimu turėti neteisingą nuomonę yra tėvynės, žmonijos ir viso pasaulio išdavystė“. Ir kad visokios pusinės nuomonės, visokios abejonės ir svarstymai – tai silpnybės ir suklydimai. Galbūt net ne silpnybės, o priešiškos – jau ne buržuazinės, kaip senais laikais, bet kaip tik – komunistinės ideologijos liekamieji galvos reiškiniai, kuriuos reikia gydyti. Arba jeigu nesigydoma – galima išgydyti priverstinai. O jeigu nepavyksta išgydyti – gali būti, kad tuos ideologijos židinius reikėtų sunaikinti kartu su galvomis... tų pačių galvų labui...
Skaitau interneto rankraščius ir savo galva netikiu: viename portale naivūs žmonės, paklausti žurnalistų, patikėjo ir davė interviu: jie visai atvirai papasakojo, ką galvoja, todėl greta interviu buvo išspausdintos jų nuotraukos, kuriose fotošopu veidams buvo primontuotos ašaros ir panosėje prikabinti snargliai. Jie mat nepatriotiškai pasisakė apie būtinybę tarnauti Lietuvos kariuomenėje... Jie suabejojo, ar negalėtų būti naudingesni savo Tėvynei ne apkasuose, o, tarkime, kompiuterinėse tarnybose... Ir tik todėl, kad suabejojo (nė vienas nepasakė, kad nereikia, tik garsiai pagalvojo kitaip), juos pavadino verksniais, skystablauzdžiais, išdavikais, jų veidus papuošė dirbtinėmis ašaromis ir snargliais... Ir tai dar ne viskas: skaitau šio straipsnio komentarus ir matau, kokie tie komentatoriai vieningi: nuo patyčių verksniams-abejotojams iki visiškai isteriškų prakeiksmų ir grasinimų. Viena ponia netgi rašo: „Jeigu mano duktė ištekėtų už tokio išsigimėlio – aš paimčiau ir tuoj pat nusišaučiau.“ Ta ponia aiškiai turi namie šovinių ir šautuvą ir bet kurią nevilties akimirką ji gali pradėti šaudyti: kol kas – į save, o paskui – nusišovusi, gali būti, kad pradėtų iš pasibjaurėjimo šaudyti ir į kitus – tuos snarglėtus abejotojus-verksnius. Ta ponia visai tokia pati, kaip prieš trisdešimt metų: ji visai nepaseno ir nepasikeitė, ji jau žino, kad yra klausimų, į kuriuos būtina atsakyti, ir ji lygiai kaip prieš trisdešimt metų žino, kaip reikia atsakyti į teisingus klausimus: tik teisingai. Ir ji žino, kad tie, kurie abejoja, yra niekšai, išdavikai ir bailiai... o gal net nusikaltėliai ir kvailiai...
Įdomiausia, kad tos privalomų nuomonių, tos pilietinio privalėjimo bangos taip ir ritasi viena po kitos: vėl ir vėl atsiranda problema, apie kurią tiesiog būtina turėti savo nuomonę. Net jei nieko apie tai neišmanai – tu turi žinoti ar bent jau turėti nuomonę. Kartkartėmis išaiškėja, kad būtina turėti aiškią nuomonę apie Garliavos mergaitę, Ukrainą, Rusiją, karą, kariuomenę ir šauktinius. Kaip įdomu, kad tos privalomų nuomonių jūros – tos privalėjimo bangos – po kurio laiko atslūgsta... Žiūrėk, jau štai galima turėti dvi nuomones apie vieną mergaitę ir gal net tris nuomones apie dvi ukrainas. Bet kurį laiką vis dar negalima turėti kitos nuomonės apie „lenkiškas“ raides, dar negalima abejoti apie Rusiją ir visai negalima tylėti apie šauktinių kariuomenę. Bangos ateina ir praeina, jos ritasi per žmonių galvas, bet visuomet būna viena – aukščiausia banga, septintoji, devintoji ar kokia ji ten iš eilės. Niekada nebūna, kad nebūtų kokios nors privalomiausios tikro pilietiškumo bangos...
Ir todėl niekada nebūna, kad galėtum pasakyti: gal pradėkim vieną dieną gyventi... Gal pasižiūrėkim, kokių patys turim problemų – nepamirškim svetimų, bet nepamirškim ir savo skaudulių... Nepamirškim ir savo klausimų: kaip ten dėl atlyginimų, pensijų, korupcijos, medicinos, švietimo... Gal jau patys lekiam į bedugnę, susižavėję svetimais vargais...
Tik dažniausiai kažkodėl atsitinka taip, kad savo problemas, rodos, svarsto tik išdavikai, verksniai ir bailiai. Nes tikroji drąsa – tai matyti viską, bet tik ne save, nes mes patys – ne taip jau svarbu. Save pamatyti kažkaip nepatriotiška. Nepatriotiška klausti: kaip ten yra, kiek ten kas mums kainuoja, kodėl velniop ritasi reformos, kodėl kyla kainos, kodėl ekonomikai kylant, žmonės vis tiek negyvena geriau, kaip ten kaimas – ar ne visai prasigėrė, kaip ten gyvena seneliai ir vaikai – ant visokių tokių klausinėtojų galima užklijuoti ašaras ir snarglius. Nes svarstyti vadinasi snarglėtis. Nes tikri patriotai nesvarsto. Nes reikia ruoštis ne darbams, o karams. Nes visada yra moterėlė, kuri rašo: „Jeigu mano duktė ištekėtų už svarstančio išsigimėlio – nusišaučiau...“
Viskas beveik gražu, tik labai gali būti, kad tuos žodžius rašo visai ne moterėlė, o ūsuotas, dabitiškas vaikinas, kuris niekada neturėjo jokios dukters, bet visada turėjo gerai apmokamą visuomenės nuomonės formavimo technologo diplomą... O gal jau tuos žodžius rašo jie abu – isteriška, visažinė moterėlė ir jos ranką vedžiojantis, gudriai besišypsantis specialistas. Ir gal net moterėlė pati jaučia, kad greta jos yra specialistas, bet ji jau nuėjo taip toli, kad ji pati beveik tiki, jog tas ūsuotas specialistas yra jos duktė, norinti ištekėti už ne-patrioto. Ir jai jau atrodo, kad tuoj tuoj prasidės, o gal jau ir vyksta karas... Ir kad vis tiek reikia arba tuoj reikės šaudyti... Iš pradžių – nusišauti, o paskui – šaudyti...
Nes tai moterėlei baisiausia turėti pasirinkimą.
Nes pasirinkimas suteikia laisvę, bet užkrauna atsakomybę.
O nuo atsakomybės ir laisvės norisi nusišauti...
