„Laikas eina, laikas baigtinis. Savaime suprantama. Bet būna akimirksnių, kai ši banali tiesa tave nutvilko kaip egzistencinė dilgėlė, kai tu pačiais kaulų čiulpais šitai išgyveni. „Odilė“ – truputėlį iš šio pojūčio“, – taip apie leidyklos „Alma littera“ išleistą romaną kalbėjo jo autorius V.Papievis. Rašytojo mintis atspindi ir viršeliui bei knygos apipavidalinimui panaudotas Paryžiuje gyvenančio dailininko Prano Gailiaus tapybos darbas iš ciklo „Jautrūs paviršiai“.
Odilė – lyg elegantiška devyniasdešimtmetė paryžietė, petite dame, žinanti, „ką reiškia senti, bet nežinanti, ką reiškia suaugti“. Kūrinio pasakotojas – ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas. Pasakotojas, priverstas prisitaikyti prie Odilės ritmo, pamažu pats yra įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš Odilės manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo į pasakotojo dabartį ir ateitį srūva visa persmelkiantis praėjęs laikas.
Anot autoriaus, kalbėti apie savo knygą, parašytą mėtant pėdas tarp išmonės ir patirties, tai kurti naują pasakojimą irgi mėtant pėdas tarp išmonės ir patirties.
„Knygos nesusigalvoja, man knygų idėjos nekyla. Gal tuščiomis valandomis, dienomis, savaitėmis, mėnesiais, metais, kai nerašau, jos savaime sluoksniuojasi mano pasąmonėje ar dar ten kur nors, paskui ima ir pasirašo. Jų nereikia versti atsirasti, joms tik reikia padėti ateiti – sugalvoti pirmąjį sakinį, užčiuopti ritmą. Paskui jau tekstas pats save kuriasi. Ir už tave sugalvoja tai, ko be jo tikrai nebūtum susigalvojęs. Pajautęs. Supratęs. Kiekviena mano knyga man pačiam truputėlį liūdna – kadangi tai atsisveikinimas su perkeistu ir sužaistu išgyvento išgyvenimu. Žaisti ir žeisti labai panašiai skamba, tik viena balsė. Ir ta balsė man byloja“, – apie naująjį romaną ir rašymą sakė V.Papievis.
Knygos pavadinimas buvo padiktuotas autoriui prisimenant tuščias valandas, nepažįstamus žmones ir jungiamojo skrydžio tarp Paryžiaus ir Vilniaus laukimą – oro uostų vienatvę. Paklaustas, kiek jo naujojoje knygoje yra lietuviškumo bei ilgesio, V.Papievis priminė kitą, dažniau užmirštamą egzistencinę emigracijos būseną.
„Lietuviškumo „Odilėje“ rasite tiek, kiek aš pats esu lietuvis, kiek joje atsispindi mano lietuviškumas, jei atsispindi. Man kartais norėjosi įterpti lietuviškų reminiscencijų, aliuzijų, realijų, bet šitai sau uždraudžiau: jau pabodo, kad vienatvė – tai vargšo emigranto lietuvio Paryžiuje vienatvė, skausmas – tai emigranto skausmas, liūdesys – po svetimą miestą klaidžiojančio emigranto skausmas. Jeigu norite, galime vienatvę, skausmą, liūdesį sugaubti į emigracijos sąvoką, tik man šiuo atveju emigracija bus egzistencinė būsena. Ar ne visi mes šiame pasaulyje migrantai: imigravę, atsiradę nežinia iš kur, emigruosiantys, pradingsiantys nežinia kur?“ – svarstė V.Papievis.
Romaną „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ parašęs V.Papievis – jau dvidešimtmetį Paryžiuje gyvenantis lietuvių rašytojas, 1989 metais debiutavęs romanu „Ruduo provincijoje“. Jo knygą „Eiti“ Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė kūrybiškiausia 2010 metų knyga, o lietuvių PEN centras – išrinko vienu geriausiu pastarojo dešimtmečio lietuvišku prozos kūriniu.
