Jeigu atostogas su knyga pavadintumėte nesąmone, drįsčiau jus šiek tiek pataisyti. Taip, tai kvailystė, bet toji kvailystė yra dieviška. Kodėl?
Leisti atostogas egzotiškuose kraštuose raitomis ant kupranugario ar Molėtų krašto paežerėse su iešmu dantyse jau tapo taip įprasta, kaip namuose pamiršus išmanųjį telefoną imti skambinti Vilniaus katedros varpais.
Knygos skaitymas per pastaruosius metus atsitraukė į saugius užribius. Ir atsitraukė taip toli, kad imi keistai ilgėtis užsiėmimo, kuriam beveik nelieka laiko sukantis kasdienybės mėsmalėje. Taip, knygos, ypač geros, skaitymas pamažu virto egzotika. O kas nenorėtų atostogų praleisti egzotiškai?
Tad aktyviausių knygų apžvalgininkų ir kritikų paprašiau rekomenduoti po 3 geras knygas. Tomis rekomendacijomis ir pasidalinsiu. Bet prieš tai drįsiu garsiai išsakyti savo rekomendacijas:
1. Marios Konnikovos „Mąstyti kaip Šerlokas Holmsas“, vertė I.Būdvytytė, „Alma littera“, 2014.
Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta patarimų knyga, kaip valdyti savo protą technologijų amžiuje. Tačiau nepaprastą ją daro tai, kad versdamas puslapius pamažu daug geriau pažįsti tiek Arthurą Conaną Doyle’į, tiek jo sukurtą genialųjį seklį Šerloką Holmsą.
2. Columo McCanno „Taip sukasi pasaulis nuostabus“, romanas, vertė M.Baronaitė, „Sofoklis“, 2015.
Kaip didmiestis atrodo iš viršaus? Kaip skruzdėlynas, kuriame viskas atrodo nereikšminga. Šiame romane tuos nereikšmingus žmonių santykius paverčia svarbiais akrobatas, kuris į Niujorką tarsi žvelgia nuo lyno, ištempto tarp bokštų dvynių. Pasaulis iš viršaus tampa įdomus – tiek žavus, tiek siaubingas.
3. Samuelio Noah Kramerio „Istorija prasideda Šumere“, vertė A.Jurašius, „Tyto alba“, 2015.
Knyga su dviem dugnais. Jei nežinote, kas tie šumerai, tikrai įsitikinsite, kad ši viena seniausių žmonijos civilizacijų buvo ir viena kūrybingiausių. Autorius išradingai aprašo dešimtis dalykų, pirmą kartą paminėtų rašytinėje istorijoje. Visi jie – nuo pirmųjų patarlių iki mesijų – susiję su šumerais.
* * *
Marius Burokas,
knygų apžvalgininkas:1. Anthony Doerrio „Neregimoji šviesa“, romanas, vertė Z.Marienė, „Alma littera“, 2015.
Įdomus istorinis nuotykių romanas. Parašytas pakankamai gerai, kad patiktų gurmanams, ir pakankamai nesudėtingai, kad skaityti galėtų visi.
Romano tema iš pirmo žvilgsnio skamba niūrokai – istorija susijusi su Antruoju pasauliniu karu. Tačiau tai šviesus, skaidrus pasakojimas su gera pabaiga.
2. Frederico Beigbederio „Oona & Salinger“, romanas, vertė I.Tuliševskaitė, „Tyto alba“, 2015.
Iš šio prancūzų rašytojo nesitikėjau gero romano. Knygą į rankas ėmiau nusiteikęs skeptiškai, bet likau nustebęs. Tai biografija arba, kaip ją vadina pats F.Beigbederis, fakcija, kurioje išgalvota viskas, išskyrus faktus.
Tai lengvai skaitomas romanas apie vieną keisčiausių XX a. meilės istorijų – Jerome’o D.Salingerio ir Oonos O’Neill.
3. Donaldo Kajoko „Apie vandenis, medžius ir vėjus“, eilėraščiai, LRS leidykla, 2015.
Manyčiau, kad vasarą vertėtų skaityti ir poeziją. Ypač paprastus, bet išmintingus D.Kajoko eilėraščius. Tai viena geriausių šio rašytojo knygų, be visa kita, vietomis dar ir žaisminga.
* * *
Jūratė Čerškutė,
literatūros tyrinėtoja:1. Valdo Papievio „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“, romanas, „Alma littera“, 2015.
Vieną karštesnių lietuvių prozos naujienų. V.Papievis nėra greitai ir gausiai rašantis, tad kiekvienas jo naujas romanas (šis ketvirtasis) – savaime tam tikra prasme literatūrinis įvykis.
Šį romaną rekomenduočiau tiems, kurie ne tik pasiilgo kampuotai banguojančio V.Papievio sakinio, bet ir tiems, kurie ilgisi Paryžiaus ar nori jį pažinti per trapiai pastovius žmonių santykius. Iš esmės ši knyga – tiek pasakojimas apie senatvę bei meną gyventi iki paskutinės sekundės, tiek istorija apie vienatvę, tiek skaidriai liūdnas žmogiškųjų (ne)laisvių liudijimas.
2. Joelio Dickerio „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“, romanas, vertė P.Bieliauskas, „Alma littera“, 2015.
Šį romaną rekomenduoju todėl, kad vasara yra ir įtraukiančių, bet neprislegiančių knygų skaitymo metas. Šis tarptautinis bestseleris – keliasluoksnis tekstas, kuriame greta įtaigiai suregzto įtempto trilerio esama ir literatūrinio gyvenimo užkulisių, ir pamokymų iš serijos „kaip rašyti“. Puikus skaitinys, išjungiantis iš gyvenimo kuriam laikui, žinoma, gerąja prasme.
3. Willo Gompertzo „Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų“, vertė V.Grenda, Modernaus meno centras, 2015.
Drįstu rekomenduoti ir vieną negrožinės literatūros tekstą. Retai taip nutinka, kad svarbūs dalykai pasakojami įdomiai ir pagaviai.
150 modernaus meno istorijų aprėpiančiame pasakojime atgyja ne tik meno judėjimai ir srovės, bet ir, žinoma, patys svarbiausi menininkai, jų gyvenimo detalės, niuansai ir svarbiausi kūriniai. Viskas pateikiama įtraukiančiai ir be menkiausio šešėlio arba nuorodos į vadovėlį ar pamokomai privalomas žinoti meno istorijos žinias.
* * *
Laimantas Jonušys,
literatūros apžvalgininkas:1. Herkaus Kunčiaus „Dervišas iš Kauno“, romanas, „Kultūros barai“, 2014.
Dar vienas smagus savito komizmo meistro kūrinys. Groteskas ir juodasis humoras, kurioziškų nuotykių virtinė nuteikia smagiam skaitymui.
Kartu tai yra istorinė ekskursija su gidu, kuris ne tik krečia linksmybes, bet ir gali daug papasakoti apie sovietmečio realijas – pirmiausia Kauno, bet taip pat Vilniaus ir įvairių anuometės Sovietų Sąjungos vietų, net ir labai egzotiškų.
2. „Troleibuso istorijos“, geriausių šiuolaikinių apsakymų rinktinė. Sudarė L.Katkus, „Kitos knygos“, 2014.
Neužmirškime apsakymų kaip žanro. Kartais jie gali suteikti nemažai kondensuoto skaitymo malonumo, o kadangi čia sudėti įvairių lietuvių autorių apsakymai, to malonumo gali būti labai įvairaus.
Tai yra tiesiog geri miesto gyvenimo apsakymai – jei kai kuriuos jau ir skaitėte, gali būti verta dar kartą sugrįžti prie tokių autorių kaip Saulius Tomas Kondrotas, Jurgis Kunčinas, Jurga Ivanauskaitė ar Ričardas Gavelis, palyginti jų kūrybą su jaunų autorių tekstais.
3. Undinės Radzevičiūtės „180“, romanas, „Baltos lankos“, 2015.
Šis romanas paprastesnis nei prieš porą metų pasirodęs „Žuvys ir drakonai“ (o jis, žinoma, irgi vertas dėmesio).
Čia nėra tokių kultūrinių klodų, bet mėgstančių savitą lakonišką, punktyrinį autorės stilių neturėtų nuvilti.
Tai lėtai, žaismingai dėstomas pasakojimas apie keleto žmonių tarpusavio santykius, apie netikėtus, dramatiškus, kurioziškus gyvenimo vingius, likimo kryptį apsukančius 180 laipsnių kampu.
* * *
Emilija Visockaitė,
knygų apžvalgininkė:1. Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“, romanas, „Alma littera“, 2015.
I.Simonaitytė – viena tų Lietuvos genijų, kurių populiarumą sunaikino nuobodžios literatūros pamokos mokykloje. Ją privalu prisiminti kaskart, kai burbama, kad pas mus niekas nemoka parašyti didelio, sudėtingo, intriguojančio pasakojimo (šio romano veiksmas apima du šimtmečius).
Ji rašė lengvai, nepasenusia kalba, pynė daug skirtingų siužetinių siūlų, piešė nepamirštamus vyrų ir moterų portretus.
Labai apmaudu, kad kalbant apie I.Simonaitytę minima tik Mažoji Lietuva ir lietuvninkų tradicijos, o ne universalios meilės, mirties, išdidumo ir išlikimo temos.
2. Anthony Burgesso „Prisukamas apelsinas“, romanas, „Sofoklis“, 2014.
Labai daugiaprasmė knyga – baisi kaip ir 1971 m. Stanley Kubricko pastatyta jos ekranizacija, bet ir linksma, keista, jos esmės nenusakysi vienu sakiniu.
Iš pirmo žvilgsnio ji skleidžia betikslį smurtą dėl smagumo, nekaltųjų kankinimą skambant Ludwigo van Beethoveno simfonijoms.
Antra vertus, joje rašoma apie kažką, ko apskritai nėra ir negali būti. Trečia – visa tai apie žmogaus pasirinkimo laisvę, troškimą būti nepriklausomu individu, o ne prisukamu apelsinu.
3. „Laiškų knyga“, platesnio skaitytojų rato vertas susirašinėjimas, sudarė Sh.Usheris. „Sofoklis“, 2014.
Lengvesnio pobūdžio, bet sunkesnio formato knyga – įvairiausių laikų ir asmenybių laiškų rinktinė.
Faksimilės primargintos kreiviausių rašysenų – nuo įžymybių (Elizabeth II siunčia blynelių receptą, Džekas Skerdikas rašo iš pragaro, Jackas Kerouacas maldauja Marlono Brando vaidinti savo knygos „Kelyje“ ekranizacijoje, Virginia Woolf prieš savižudybę atsiprašo vyro) iki ypač įspūdingų paprastų žmonių laiškų. Bene kiekvieno iš jų istorija verta filmo.
* * *
Virginija Cibarauskė,
literatūros kritikė:1. Undinės Radzevičiūtės „180“, romanas, „Baltos lankos“, 2015.
Romanas sulaukė įvairių vertinimų, tačiau apskritai vertas dėmesio. Skiriamieji bruožai – lakoniškas stilius, ironija, netikėti minties ir siužeto vingiai. Tai keista detektyvinė istorija, paskaninta šiandienos politinio ir socialinio gyvenimo realijomis.
2. Kęstučio Navako „Begarsis skambutis“, eseistika, „Tyto alba“, 2015.
K.Navako esė – subtilios ir rafinuotos kaip rankų darbo nėriniai. Šiais intelektualiais, bet kartu ir nuoširdžiais tekstais apie meilę, ilgesį, atmintį mėgautis reikia iš lėto, taigi puikiai tinka lietingiems vakarams.
3. „Debesis ant žolės“, lietuvių novelės antologija, LRS leidykla, 2014.
Novelė – vasarai tinkamas žanras: tekstai nei per ilgi, nei per trumpi. Antologijoje publikuojami žymiausių skirtingų kartų novelistų – Danutės Kalinauskaitės, Valdo Papievio, Romualdo Granausko ir kt. – kūriniai. Skaitytojo laukia įvairios nuotaikos, skirtingos stilistikos, kasdienės ir fantastiškos istorijos.
