- Sakykit, kiek mokate kalbų?
– Rimtai moku? Dvi: savo tarmę ir bendrinę lietuvių kalbą. Neišsiginčiau rusų kalbos: esu išvertęs, be kita ko, ir vieną „neišverčiamą“ romaną. Dar šiek tiek esu pramokęs latvių. Pramokęs ir primiršęs – prancūzų. Kai kurias moku panašiai kaip šuo: daugmaž suprantu, bet dorai atsakyti nesugebu. Su visokia pagalba – žodynų, konsultacijų, autoriaus balso ir panašiai – iš tokių kalbų ypač poeziją versti galiu: taip esu išvertęs nemažai lenkų (kaip tik dabar esu lenkų ir lietuvių poezijos vertėjų „seimelyje“), baltarusių, ukrainų, net serbų, kroatų poezijos, kokią kruopą ir slovakų, bulgarų.
Tai todėl, kad poeziją verčiant svarbiausia tampa... poezijos kalba. Nesama? Neapčiuopiama? Gal. Bet užtat nujaučiama, įmanoma nujausti. Ko gera, turiu jai šunišką uoslę. Ne aš vienas. Esu sutikęs nemažai žmonių iš poetų ar muzikų padermės, man patvirtinusių, kad atskirti, gera čia poezija ar ne, galintys vien klausydamiesi poeto ją, savąją, skaitant. Ir visai nebūtinai klausančiam suprantama kalba.
- Čia Jūs nejuokaujat? Suprantu, kad galima išgirsti „kalbos muziką“ (rimus, asonansus etc.), kad būta literatūros istorijoj bandymų rašyt poeziją iš neegzistuojančių žodžių, kad esama savotiško šamanizmo... Bet galiausiai vis tiek svarbu, kokios prasmės atsiskleidžia?Kaip įmanoma būti tokiam tikram, kad štai aš tikrai žinau, kas yra gera poezija?Ar čia ne perdėtas pasitikėjimas savim ir mistifikavimas?
– Nejuokauju. Nemistifikuoju. Tiesa, ir ginkdie neabsoliutinu (šiandien vieno lenkų poeto artistinis temperamentas vos neapgavo: eilės už jo slypėjo blankios). Bet jei vis dėlto poezijoje, muzikinės prigimties mene, negirdžiu, tarkim, eilėraščio kalbos „medžiagą“ jungiančio, organizuojančio, „struktūruojančio“ muzikinio prado, tegul ir visai nepanašaus į kokį „dainingumą“, man sunku kalbėti apie tokį eilėraštį kaip apie kūrinį. Poezijos kūrinyje prasmės skleidžiasi specifiškai: kalba ir iš kalbos. Čia nebūna, kaip išmintingai šaipėsi Vladas Šimkus, kad „parašiau iš nevilties vien formą / ir be formos porą turinių“: tiedu dalyku neatsiejamu. Ir visai nesvarbu, ar tas kūrinys bus klasikinio sukirpimo, ar visai „laisvas“, gal pastaru atveju jo vidinio vientisumo bėdos pasirodo net dar aiškiau...
Pasitikėjimo savim kaip tik smarkiai stokoju (ką jau ten perdėto!). Užtat jo nestokoja daugumas mūsų aktorių ar šiaip poezijos skaitovų, be tokių mistikų kaip autoriaus sukurta vidinė eilėraščio struktūra, kaskart vis kitokia, puikiai apsieinantys. Net Donelaičio metais, regis, jų taip ir nebuvo pastebėtas menkutis faktas, kad visi išlikę lietuviški Donelaičio kūriniai, „Metai“ ir pasakėčios, parašyti hegzametru. „Metų“ atkarpėlę tokią, kokia ji Donelaičio sukurta, šiemet išgirdau gal tik kartą: Lietuvos televizijos „Naktinio ekspreso“ laidoje Sigitas Parulskis (taigi ne visai aktorius) kalbėjo apie Donelaitį ir jį citavo.
Beje, štai aš tikrai nežinau, kas yra gera poezija visiems. Net nežinau, kas iš viso yra poezija visiems (tai žino tik kai kurie literatūros specialistai bei mokytojai: jiems privaloma). Aš tik kartais nujaučiu, kas ji yra man. O šiaip man labiausiai patinka bičiulio latvių poeto Pėtero Brūverio, neseniai mirusio, vieno eilėraščio žodžiai: „tā, ko mēs saucam par dzeju“ (tapę ir mano paties vieno eilėraščio pavadinimu – „tai, ką vadinam poezija“).
Man poezija yra ta, kurią nujaučiu tokią esant. Kurią pats sau poezija ir pavadinu. Kuri laimingo atsitiktinumo dėka nepraėjo pro ausis, many suskambo. Kitam šitaip kita, kitokia. Pasitaiko, kad jo ir mano pasirinkimas sutampa. Retai. Bet vis tiek smagu. Va ką tik trys mano kartos poetai tarptautinės sklaidos tikslais buvom paprašyti parinkti penkis pojaunius poetus. Dėl didesnio būrio nuomonės, galima sakyti, sutapo. Paskiau rašėm kiekvienas savo balus, „reitingavom“. Kartais tie balai sutapo. Bet dažniau net gerokai skyrėsi. Ir tai normalu, tai džiugina: poeziją kiekvienas atpažįstam kiek kitaip, ji mumyse tvinksi kitaip – kiekvieno kraujo ritmodara vis kitokia.
- O ar galima žodžiais apibūdinti, kas yra poezija Jums?Ar čia toks neapsakomas patyrimas? Ir dar: atsakydamas pavartojot dviskaitą (tiedu dalyku neatsiejamu), vienam eilėrašty esat ją pavadinęs „dvikovoj su laiku nukauta“. Kiek suprantu, čia ne laikas, o kalbininkai pasidarbavo. Kaip Jūs tvarkytumėt kalbą, jeigu būtumėt Lietuvių kalbos komisija vienam asmeny?
– Prieš kokį dešimtmetį Vilenicos poezijos festivalyje Slovėnijoj, mažytėj šalyje, kur jau tada kultūros reikmėms buvo skiriama du procentu šalies biudžeto, dvigubai didesnio nei Lietuvos, lėšų, – taigi ten pasiėmiau reklaminę knygutę apie jų šalį, visus didžiausius jos privalumus. Ir žinot, koks buvo pirmas šios knygutės sakinys?
Daugmaž toks: slovėnų kalba yra unikali: ji iki šiol išlaikiusi dviskaitą! Nė nebandžiau įsivaizduoti, nuo ko šios knygutės autoriai būtų pradėję pristatinėt pasauliui savo šalį, jeigu slovėnai turėtų tokią kalbą kaip mūsų, jei visa ir jų kalbos struktūra rodytų ją esant nuo prokalbės pažengusią ne toliau nei kokia sengraikių!.. Mes savo kalbos, tautosakos, literatūros, kultūros turtų, patys savęs – faktiškai gėdijamės, mums tik duok milijonus kainuojantį „drąsios“ ar dar kokios išsigalvotos šalies įvaizdį.
Slovėnai nebijo būti, ne atrodyti. Namie ir svetur, tarkim, pasaulio poezijos svetainėje lyrikline.org; dabar ji veikia jau devyniom kalbom, bet pradėta buvo nuo vokiečių, anglų, prancūzų ir slovėnų, ne kieno kito. Kai mes pasieksim tokią visuomenės ir valstybės savimonę, nebereikės mums jokios mūsų kalbos komisijos. O kol kas komisija būčiau nenuolaidi jokiems kalbos „vartotojams“, su kirveliu užanty vis poteriaujantiems: čia dar papaprastinkim, čia dar pagenėkim, patiesinkim, ir nekomfortiškasis mūsų ąžuolėlis šimtašakis pagaliau prilygs civilizuoto pasaulio smilgoms... Žiūrėčiau ir žodžių, bet pirmiausia – savos sintaksės.
O poezija man... Rizikuoju vėl būti įtartas mistifikavimu, bet iš esmės taip, ji – neapsakomas pasaulio savy, savo akimirkoj patyrimas. Veikiau jo pažadas, retai kada tesipildantis, užtat ir masinantis. Mano kariuomenės tremty buvo toks kareiviukas Jepiskopasianas. Sutinka kitą vargšelį ir klausia: „Saldainio nori?“ – „Noriu“. – „Nėra“. Bet, žiūrėk, kas kelintam ar kelioliktam tas saldainis saujoj netikėtai atsiranda. Ir visų akys vėl godžiai įsiplieskia.
- Tai stebukladarys armėnas, dalijantis viltį... O jeigu klausčiau, kokia poezijos paskirtis? Kam jos reikia?
– Gal – kad padėtų žmogui neužgesti. Užgesusiam nereikia, nepasiges. Užtat bent blankiai prisimenančiam patyrus pasaulį kaip šventybę, sąmonėj likus bent menkai, bent kaip garstyčios grūdelis šventybės nuojautai, – tokiam žmogui poezija (ar kas kita, kas su poezija susiję tik giliai tavy, tau kitąkart nė nežinant) galbūt padės sudygti, atsilaikyti, stiebtis švieson, sielos pilnatvėn. Privers nuščiūti, persmelks, sukrės, paguos, pažadins. Taip, ta viltis.
Kylanti ir iš atminties, išsaugojusios kokią šventą nepaaiškinamą akimirką, kai tau ėmė ir atsivėrė, tave užplūdo nesuvokiamas, beribis pasaulio gaivalas: „už ką tos karčios ašaros? už tai / kad vaikas kartą – gyva – pajutai“ (atsiprašau už autocitatą). Nežinau, ar čia paskirtis, tačiau poezija, regis, kartais leidžia mūsų sieloms susitikti slapčiausiose, aukščiausiose savo akimirkose.
Štai perskaičiau Dainiaus Gintalo verstą Blaise’ą Cendrars’ą, jo „Panamą, arba Septynių mano dėdžių nuotykius“. Ten žodžiai „Poezija – tai šiandiena“. Ankstesnį atsakymą apie poeziją tad galėčiau mėginti papildyt dar ir tokia jungtimi: poezija – kaip amžina sąmonės įvykio viltis šiandienoje.
- Gerbiamasai, jau čia man nebejauku, kad darosi ne aiškiau, bet vis painiau. O juk pokalbis turėtų bent iliuziją sudaryti, kad kas nors paaiškėja... Tai paklausiu konkrečiau: kaip, kada supratot, kad suprantat poezijos kalbą? Koks čia mokytojų, šeimos, išsilavinimo vaidmuo?
– Paprastinant vokiečių baltisto Viktoro Falkenhano mintį, „Lietuva gimė iš filologijos“, iš filologinio savęs kaip tautos, vertos valstybės, suvokimo. Mano, kaip poeto, savivoka vėlavo ir tebevėluoja. Po truputį ji ėmė rastis ir iš rimtų formalių filologijos studijų, ir iš glaudaus sąlyčio su gyvu neformalių studijų (kalbos, tautosakos, papročių ir kt.) „objektu“ – kaimo žmonėmis, sutiktais Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvos[1] ir kitose ekspedicijose: joms, jose surinktos tautosakos tvarkymui buvo skirtos ne tik vasaros, bet ir kone visas studijų laisvalaikis, neretai goždavęs ir pačias studijas.
Tai buvo pasiutiškas darbas, bet azartiškas, bet – laisvalaikio darbas. Nes jį dirbdamas jaučiausi laisvas, svaigiai laisvas nelaisvoje aplinkoj. Vėrėsi visa tautosakos pilnatvė, jos etika ir estetika, ją, natūraliai patirtą senelių kaime iš jų pačių, iš visos plačios giminės, kaimynų ir kitų sueinamų žmonių, ėmiau atpažinti savy atgyjant, skleidžiantis.
Toks šeimos (plačiąja prasme), toks lavinimo ir lavinimosi vaidmuo. Mokytojų? Nebuvau linkęs filologijon. Nuo kokios aštuntos klasės rimtai rengiausi ir buvau pasirengęs biologijos studijoms, o specializacija turėjo būti ornitologija. Parankinės mano knygos buvo pirmiausia Tado Ivanausko „Lietuvos paukščių“ tritomis, dar šeštojo dešimtmečio laida, redaktorių nelabai sušukuota, užtat nenusakomai kvapnios kalbos. Gal buvo tik vienas žmogus, geriau nei aš pats nujautęs, kad man gali būt skirta kas kita, – mokytoja lituanistė Aldona Datkūnienė. Jai dėkingas už neįkainojomą patarimą imti rašyt dienoraštį. Sau. Šitaip ranka įprato neatsilikti nuo dar tik besimezgančių minčių, nenuklysti nuo vos nujaučiamo galvojimo krypties.
Pirmaisiais studijų metais į dienoraštinius užrašus nejučia ėmė terptis ir kas paeiliuota. Savaip. Kaip man išeina. Ne ką nuo tų laikų tenutolau. Ar tai jau supratimas? Abejoju. Kaip ir pačiu poezijos „supratimu“ ar ypač jo reikalavimu. Poezijos kalbą sąmoningiau atpažinti... taip, būsiu pradėjęs tada, pirmuose universiteto kursuose (žurnalistikos, vėliau lituanistikos).
- Tada pabaigai paklausiu apie dienoraščio likimą: ar jis išliko? Didis prancūzų dokumentikos tyrėjas Philippe’as Lejeune’as rašo, kad daugumos dienoraščių likimas – būti sunaikintiems autorių arba palikuonių, ir tai taip turi būti, nes dienoraščio rašyme svarbi yra praktika, o ne rezultatas. Ar atsimenat, ką ten rašėt? Ką rašytumėt (ar rašot) dienoraštin dabar?
– Kol kas dienoraštį, tą pirminį, dar mokyklinį, tebeturiu. Net pačiam keista, kaip jį vis dėlto išsaugojau per daugelį benamystės, visokių kraustynių metą. Tik prislėgtas jis šūsnių popierių, prireikus nė nežinočiau, kur pradėt jo ieškoti. Storoje A4 formato kontorinėj knygoj, kur rašiau žalios jaunystės dienas... Ne, teisingiau būtų sakyt – paauglystės: mes brendom kur kas lėčiau nei bręstama dabar; tarkim, „Ąžuoliuko“ choro vadovas Vytautas Miškinis guodėsi, jog berniukų balsus mutacija ištinka pora metų anksčiau, jų vaikiškiems balsams dar nespėjus pasiekti unikalaus berniukiško skambesio...
Taigi jausmingų paauglystės svaičiojimų ten mano nedaug, kokio nors sielos ar juolab intelekto tapsmo ar virsmo iš dienoraščio neatkurčiau, užtat pilna ten bendraamžių, kaimynų ir giminių vardų, kasdienio gyvenimo tarp jų ir su jais vyksmo, santūriai lakoniškai, bet kruopščiai kasdien registruoto.
Gal praverstų, jei pradėčiau rašyti prisiminimus: būtų fantazijos inkaras, neleistų jai nuklajoti į pernelyg plačius vandenis. Nes atsiminti noriu daug. Atsimenu – labai mažai. Šiaip ar taip, pirma turiu pats save įtikint, kad tie prisiminimai galėtų būti bent kam nors pravartūs. Jei tai padaryt pasisektų, darbo turėčiau imtis neatidėliodamas: nežinai dienos valandos, kai jau bus per vėlu, kai pradėjęs gali – pradėti pro šalį. Dabar dienoraščio nerašau, nebent kur pripuolęs pasižymiu vieną kitą mintelę ar pastabėlę. Jaučiu, jog „dienoraštinė“ mano sielos dalis vienokiu ar kitokiu pavidalu, dažniausiai nė mano paties nebeatpažįstamu, išsibarsčiusi po eiliuotus ir kitokius mano rašymus.
P.S. Man vis neduoda ramybės tas klausimas apie mano žinojimą nežinojimą, kas yr poezija. Per ilgą laiką patyriau, kad visi atsitiktinumai yra dėsningi, ištinkantys kaip atlygis, bausmė ar atsakas. Į veiksmą, mintį ar maldą. Tai štai atsitiktinumas šiuomet mano skaitybon mestelėjo Kazio Uscilos verstą lenkų poeto Adamo Zagajewskio esė rinkinį „Du miestai“, o ten eilutes: „Nežinojau, kas yra muzika, kokioje ji slypi erdvėje ir koks jos santykis su istoriniu pasauliu. Paskui įsitikinau, kad niekas to nežino, niekas“. Nežinoti, kas yra įprasti stebuklai (muzika, poezija, dangaus šviesa, elektra...), nėra gėda. Poetui būtų nelaimė nustoti jausti juos esant, jais stebėtis, nustoti vilties atpažinti jų blyksnius kasdien mus tvindančiame drumzliname lėkštos empirikos sraute. Ypač, aišku, savame.
- Na ir nežinokit, mielas Vladai, kas yra poezija. Mokyklon grįžti gal nebereikės, niekas nebevertins atsakymų teisingumo balais. Tik vis galvoju, kaip suktis vaikams, kai jiems negalima nežinoti?..
[1] Rašoma tik taip ir niekaip kitaip.
skaitymometai.lt
