Ernestas Parulskis. „Žiemos atostogų tankas“. – V.: „Aukso žuvys“, 2015.
Ne tik istorinės temos, bet ir Vilnius vis dažniau pakliūva į lietuvių vaikų literatūros kūrėjų akiratį. Tai ir Unės Kaunaitės „Sudie, rytojau“, Andriaus Tapino „Vilko valanda“ (autorius atvirai pripažįsta, kad orientavosi ne tik į suaugusiųjų, bet ir į mokyklinio amžiaus auditoriją), jau minėta J.Žilinsko knyga. Šiemet vaikų literatūroje debiutavo ir menotyrininkas, eseistas Ernestas Parulskis, nusprendęs jauniesiems skaitytojams papasakoti, kas vyko prieš pat Sausio 13-ąją, apie sklandžiusią nepriklausomybės nuotaiką, kurią juto ne tik suaugusieji, bei drąsų vaikų poelgį, pamačius nieko gero nežadančius iš Šiaurės miestelio išriedančius tankus.
Apsakymas prasideda epizodu iš įprasto šeimos savaitgalio sode. Vienas iš vaikų – dešimtmetis Tomas – tėvo paklausia, ką šis veikdavęs „žiloje senovėje. Na, kai tau, kaip ir man, buvo dešimt metų“ (p. 8). Netrukus tėvas susidomėjusiai šeimai ima pasakoti apie įsimintiną vaikystės žygdarbį ir jo metu įgytus tikrus draugus. Jis, vaikystėje gyvenęs netoli Šiaurės miestelio, kuriame už aukštų sienų buvo karinis dalinys, kartu su trimis draugais Sausio 13-osios išvakarėse sustabdė vieną tanką sugadinęs jo degalų baką. Nors buvo baisu ir teko susidurti su kareiviais, tėvas pernelyg nesididžiuoja: „Mūsų kova su tanku nieko nelėmė. Štai toks, vaikai, mano vaidmuo kuriant šiandieninę Lietuvos istoriją. Toks, beveik nematomas“ (p. 36). Tačiau sūnus paprieštarauja: gal kitaip būtų buvę daugiau sužeistų žmonių.
Pasakojimo centre atsiduria „mažoji“ istorija – apie patį įvykį prie bokšto tik užsimenama, o dėmesys telkiamas į to meto kasdienybę ir vaikų nuotykį. Šių dienų vaikams, pripratusiems prie laisvalaikio su televizoriumi ir kompiuteriniais žaidimais, papasakojama apie visai kitokį jų tėvų vaikystės laisvalaikį: žaidimus lauke, peštynes, bastymąsi po miestą, bandymus užsidirbti vieną kitą kapeiką. Kartu fiksuojami vos per metus įvykę pokyčiai, neramumų, pavojaus nuojautos: „1990 metų vasarą pagrindinės vaikų pramogos buvo dvi – stebėti sovietų kareivius ir vaikščioti į videofilmų salonus“ (p. 19), o 1991 m. pradžioje jau „buvo neramu, į lauką mus, vaikus, išleisdavo labai nenoriai“ (p. 25).
Nors autoriaus užmojis įdomus ir svarbus – papasakoti šių dienų jaunimui apie Sausio 13-osios įvykius kitaip, iš vaiko perspektyvos, atskleisti, kaip keitėsi to meto atmosfera, tačiau pasakojimas išėjo pernelyg nykus, kai kur neįtikimas, prastai struktūruotas. Pritrūko ir griežto redaktoriaus, kuris būtų liepęs išmesti vieną ar kitą niekuo pasakojimo nepapildančią vietą. Pavyzdžiui, kam reikalingas paaiškinimas, kaip vaikai kreipiasi į savo senelius (p. 39–40), jei tai pasakojime neįgyja jokios reikšmės, be to, veikėja tampa tik viena močiutė? Detalumas, nuokrypiai nuo pagrindinio siužeto galimi didesnės apimties kūrinyje, bet ne trumpuosiuose prozos žanruose. Pastarieji iš rašytojo reikalauja ypatingos meistrystės, žodžio taupumo ir skaidrumo.
50 puslapių (su iliustracijomis) nesiekiančioje knygelėje nemažai dėmesio skiriama šeimos santykiams. Vis pabrėžiama, kaip nuoširdžiai ir su didžiuliu susidomėjimu visa šeima (net šuo!) klausosi tėvo pasakojimo apie vaikystės nuotykį. Vis dėlto idilės kūrimu nepasitenkinta, tad antroje kūrinio pusėje atkreipiamas dėmesys ir į šeimos problemas, nesutarimus. Deja, pasirinktas bene banaliausias konfliktų židinys – marčios ir anytos santykiai, kurie, neabejoju, įdomesni ne vaikui, bet suaugusiajam.
Pasirinkimas pasakojime laikytis distancijos – ne perkelti skaitytoją į tas dienas ir papasakoti apie linksmą, pavojingą ir prasmingą kelių vaikų nuotykį, bet pasinaudoti tėvo prisiminimais – neleidžia skaitytojui įsijausti į istoriją. Be to, tenka stabčioti, nes įsiterpęs pasakotojas pažymi, ką vienu ar kitu metu veikia pasakojimą sekantys šeimos nariai. O juk neveikia nieko kito, tik labai atidžiai klausosi.
Bene penktadalis knygelės skirta močiutės ir anūkų pokalbiui apie sovietmečio ypatybes (kažkodėl tėvas apie tai pasakoti atsisako). Šioje, paskutinėje, knygos dalyje, aiškiai besiskiriančioje nuo pirmosios, pagrįstos nuotykio principu, panaudojama tradicinė klausimo-atsakymo forma. „Na bobuleee... Kodėl tu visuomet paprastą pokalbį paverti testu?“ (p. 40) – klausia vienas iš vaikų, protestuodamas prieš neįdomų, šaltą bendravimo būdą. Tačiau vaikų protesto nepaiso nei vadinamoji bobulė, nei autorius: jie abu įsitikinę, kad „testai, beje, yra labai naudingi. Ypač tie, atliekami namų aplinkoje, nes jie įtvirtina gautas žinias“ (p. 40). Taip močiutė anūkams (taigi ir skaitytojams) gana paprastai papasakoja apie Leniną, 1917-uosius, spaliukus, Julijaus ir Grigalijaus kalendorių, komjaunimą ir kitus dalykus, padedančius suvokti sovietmetį.
Deja, tėvo pasakojimas, o ypač močiutės testas, vaikams itin didelio įspūdžio nepalieka. Tomas pačioje knygos pabaigoje konstatuoja, kad tėvai ir seneliai gyveno „baisiai neįdomiais laikais“ (p. 47) ir džiaugiasi, kad pagaliau galės eiti prie kompiuterio. Žvelgiant į tokią kūrinio pabaigą atrodo, kad net pats autorius nepatikėjo savo sukurtos istorijos įtaigumu...
Liūdna, kad įdomus eseistas, į vaikų literatūrą pasižiūrėjo taip nerimtai, net, sakyčiau, menkinamai. Gera idėja ir norai neatsveria neapgalvotos ir neišgrynintos struktūros, raiškos, nepatrauklaus pasakojimo.
Lois Lowry. „Suskaičiuotos žvaigždės“. Iš anglų kalbos vertė Sigitas Parulskis. – V.: „Alma littera“, 2015.
Garsiosios distopijos „Siuntėjas“ autorės Loisos Lowry „Suskaičiuotos žvaigždės“ nėra literatūrinė naujiena, Amerikoje ji pirmą kartą išleista 1989 m. ir įvertinta prestižiniu vaikų literatūros apdovanojimu – Niuberio medaliu, skiriamu už geriausią metų kūrinį. Knygoje daug kalbama apie drąsą, atsakomybę už kitą, gerumą, todėl kūrinys nevienadienis, aktualus ir šiandien, be to, mūsų vaikų ir jaunimo literatūros lauką ši knyga papildo nauja tema – Holokausto istorija Danijoje.
Pasitelkus vienos šeimos istoriją knygoje pasakojama, kaip buvo išgelbėta bene 99 proc. Danijos žydų. Prasidėjus žydų persekiojimui, Johansenų šeima ryžtasi padėti kaimynus ir artimus draugus žydus Rosenus išgabenti į Švediją. Į pirmąjį pasakojimo planą patekusi Johansenų šeima priešinasi okupantams ir palaikydami „Laisvosios Danijos“ judėjimą, laisvės dvasia ugdydami savo vaikus.
Tiesa, iš pradžių jie stengiasi į visa tai neįtraukti savo dviejų dukrų (trečia, vyriausioji, žuvo kovodama už savo įsitikinimus ir šalies laisvę), tačiau dešimtmetė Anemarija jau per didelė, kad liktų abejinga aplinkai ir naivi kaip jos jaunesnioji sesutė Kirsti. Anemarija įtraukiama į savo geriausios draugės Elenos ir jos šeimos gelbėjimo operaciją, kurią organizuoja tėvai kartu su Danijos pasipriešinimo judėjimo dalyviais. Būtent ji, išvydusi neteisybę, paskelbia moralinį imperatyvą: „Manau, dabar visai Danijai teks saugoti žydus“ (p. 31).
Autorė savo knyga siekia parodyti teigiamą pavyzdį, papasakoti įkvepiančią ir istoriniais faktais paremtą istoriją, tačiau įžanginiame žodyje sakosi neketinanti slėpti kylančių etinių ir kitokių sunkumų: „Anemarijos iš „Suskaičiuotų žvaigždžių“ ir daugelio šios knygos skaitytojų amžius toks, kai formuojasi griežtos asmeninės etikos laikysena. Jie nori būti garbingi. Jie nori elgtis tinkamai. Ir kartu ima suprasti, kad šiame pasaulyje dorai elgtis ne visada lengva, kartais net pavojinga“ (p. 6). Vis dėlto atrodo, kad knygoje perbėgta paviršiumi, pagrindiniai veikėjai pernelyg idealizuojami, todėl tėra tipai, o ne charakteriai, nesusiduria su rimtais, dviprasmiškais išgyvenimais. Tiesa, Anemarija kartą svarsto, ar galėtų mirti, kad apsaugotų žydus, tačiau galimi gilesni išgyvenimai ar apmąstymai užgniaužiami – tikriems herojams nelieka laiko dvejoti, jie turi atlikti pavestą darbą ir atstatyti teisingumą: „Tai ir yra drąsa – negalvoti apie pavojų. Galvoji tik apie tai, ką turi padaryti“ (p. 129).
Tikriausiai pagrindinis šios knygos trūkumas tas, kad joje nėra tikros čia ir dabar išgyvenamos dramos – viskas klostosi pernelyg sėkmingai. Net iškilus nesklandumams, skaitytojas nepajunta stipresnės įtampos, jis, kaip ir mergaitė, paliekamas nežinioje, kol situacija išsisprendžia, taigi išgirsta tik apie atpasakojamus įvykius jau žinodamas jų laimingą baigtį. Taip sukonstruotas ir vienas svarbiausių knygos epizodų: Anemarijai tenka skubiai ir pavojingu keliu nunešti paketėlį su nosine į laivą dėdei, tačiau kokią svarbą turėjo tas paketėlis tiek mergaitė, tiek skaitytojai sužino tik tada, kai viskas jau pasibaigę – žydai saugiai nuplukdyti į Švediją.
Tiesa, vengiant didesnės įtampos bandoma įtikinti, kad „visuomet sunkiau tam, kuris laukia. Galbūt ne taip pavojinga, bet kur kas daugiau nežinios baimės“ (p. 109), tačiau nors tokio laukimo knygoje ir esama, jis nepersmelkia pasakojimo, tad atrodo pernelyg paviršutiniškas, pernelyg lengvas, kaip ir dramatiškiausi įvykiai. Trūksta to, kas žodžiams ir iš jų kuriamoms situacijoms suteiktų kūną, leistų tarsi savo kailiu justi baimę, nežinią, laimę. Deja, katarsis neaplanko.
L.Lowry užmojis didelis ir prasmingas, kaip ir E.Parulskio, vis dėlto knyga nėra tokia gera, kokios norėtųsi. Ypač žinant, kad L.Lowry tikrai talentinga, o jos „Siuntėjas“ – išskirtinė knyga, noriai skaitoma tiek užsienio, tiek Lietuvos vaikų. Tenka pripažinti, kad jei būčiau nieko nežinojusi apie šią rašytoją ir jos kūrybą, būčiau „Suskaičiuotas žvaigždes“ palaikiusi tipišku kūrybinio rašymo būrelio studento darbu – idėja yra, siužetas išvystytas, visos linijos suvestos ir susietos, nieko nepalikta, parašyta lengvai... viskas lyg ir gerai, bet vis dėlto kažko trūksta. Tą kažką būtų galima įvardyti pasakojimo natūralumu, tekėjimu, vietoj kurio šioje knygoje justi iš už kiekvieno siužeto vingio, detalės kyšanti konstrukcija, klišė, noras pamokyti. (Argi neapima toks jausmas skaitant, pavyzdžiui, Antano Šileikos „Pogrindį“ ar Laimos Vincės „Juk pažadėjai“?)
Nepaisant to, „Suskaičiuotos žvaigždės“ pozityvi ir graži knyga, kuri, neabejoju, savo skaitytoją suras. Pasakojimas nuteikia viltingai, pabrėžia žmoniškumo pergalę prieš žiaurumą ir neapykantą, drąsą nepaklusti stipresniems, leidžia tikėti, kad net mažas ir konkrečiu metu nesuprantamas poelgis (pavyzdžiui, Anemarijos dėdei nuneštas paketėlis su priemone, šunims atimančia gebėjimą užuosti) gali turėti didelę reikšmę.
Ką rodo šios dvi ir kitos įžangoje minėtos knygos? Nelengva rasti tinkamą būdą įtraukti skaitytoją, nenutolti nuo istorinių faktų ir kartu kurti gyvus charakterius, subalansuoti pasakojimą taip, kad jis būtų ir informatyvus, praplėstų jaunojo skaitytojo žinias, ir ugdytų vertybes, pilietinį bei žmogiškąjį sąmoningumą, ir būtų tiesiog gera proza, maloni paskaityti. Deja, ne taip retai į pirmąjį planą iškeliami utilitariniai tikslai, o grožiniam tekstui tenka vilktis iš paskos.
