Dalia Sruogaitė gimė Kaune, rašytojo Balio Sruogos ir istorikės
Vandos Daugirdaitės-Sruogienės šeimoje. 1943 metais ji baigė
Vilniaus Kunigaikštienės Birutės gimnaziją. Po metų kartu su motina
pasitraukė nuo artėjančios Sovietų Sąjungos kariuomenės į
Vokietiją, kur tikėjosi susitikti su Štuthofo koncentracijos
stovykloje įkalintu tėvu.
1946-1949 metais Bonos universitete studijavo muzikologiją ir
meno istoriją, lankė teatrologijos seminarą Kelno universitete.
Persikėlusi į JAV, dalyvavo Čikagos lietuvių kultūros gyvenime,
teatro veikloje. Kartu su poetu Algimantu Mackumi ir būsimu
Lietuvos Prezidentu Valdu Adamkumi dirbo „Margučio radijuje“. Čia
1953 metais su Petru Jurkštu įsteigė literatūros valandėlę „Pelkių
žiburėlis“, kuriai vadovavo iki 1977 metų. Režisavo daugelį radijo
spektaklių, tarp jų – ir Balio Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“.
2001 metais Dalia Sruogaitė grįžo gyventi į Lietuvą.
2012-aisiais išleido knygą „Atminties archeologija“, kurioje aprašė
dramatiškus jaunystės metus, pasidalino prisiminimais apie
rašytojus Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, Vincą
Krėvę-Mickevičių, Alfonsą Nyką-Niliūną.
D.Sruogaitė turėjo išskirtinę atmintį ir aštrų protą,
tačiau nespėjo atsiskleisti Lietuvos kultūriniame gyvenime, nes per
vėlai grįžo į Lietuvą, sako ją artimai pažinojusi teatrologė
ir literatūrologė Irena Veisaitė.
Ji teigė prisimenanti D.Sruogaitės norą perduoti Lietuvai
Jungtinėse Valstijose sukauptą patirtį, kur ji buvo ypatingai
įsitraukusi į išeivijos kultūrinį gyvenimą, buvo viena draugijos
„Šviesa“ įkūrėjų.
„Dalia truputį per vėlai atvyko į Lietuvą: kada ji sugrįžo
į tėviškę, aišku,Lietuva jau buvo ne visai ta, kurią ji paliko,
ji nesuspėjo pakankamai įsitraukti į Lietuvos kultūrinį
gyvenimą. Todėl būdama absoliučiai aštrios atminties, aštraus
proto, kokį jaunystėje retai kas turi, ji jau neturėjo fizinių
jėgų tai panaudoti ir pakankamai pasireikšti Lietuvoje“, – sakė
D.Sruogaitės bičiulė.
„Ji buvo išskirtinė asmenybė, ji buvo paskutinis mohikanas –
su ja išėjo lietuvių inteligentijos karta, kuri gimė dar
nepriklausomybės laikais. Su ja baigėsi ištisa epocha“, –
netektį įvardijo literatūros ir teatro tyrinėtoja.
Pasak I.Veisaitės, nors jos draugystė su D.Sruogaite prasidėjo
tik jai sugrįžus į Lietuvą po 2000-ųjų, jas siejo bendra
praeitis: jos tėvas, rašytojas Balys sruoga buvo geras buvo
I.Veisaitės „antrosios motinos“ Stefanijos Ladigienės, kuri
I.Veisaitę priglaudė savo šeimoje karo metais, draugas.
„Kai mes susitikome, mes pajutome, jog esame iš to paties
kamieno, kad turime bendras šaknis – abi vaikystę praleidome Kaune,
nepriklausomoje Lietuvoje, kuri iš esmės mus ir suformavo, mūsų
santykį su pasauliu, Lietuva, su žmonėmis. Mūsų draugystė buvo
labai artima, turėjome daug bendrų nuostatų gyvenime“, – sakė
I.Veisaitė.
Anot I.Veisaitės, Dalia ypatingai skaudžiai prisimindavo
išsiskyrimą su tėvu B.Sruoga karo metais, kuris, anot
mokslininkės, išvežtas į Štuthofo koncentracijos lagerį sukūrė
„ne tik lietuvių, bet ir pasaulinės literatūros šedevrą“ –
romaną „Dievų miškas“. Jį vėliau į anglų kalbą išvertė
D.Sruogaitės duktė Aušrinė.
„Dalia labai apie tai kalbėjo, prisiminė viską. Reikėtų
pabrėžti, kad Sruoga nebuvo kalinys, jis buvo įkaitas. Visa grupė
inteligentų, nuvežtų į Štuthofą ir ten įkalintų, jie buvo
įkaitai (...). Ji nepaprastai sekė, skaitė visus B.Sruogos raštus,
laiškus iš Štuthofo, kuriuos man rodė, prašė manęs redaguoti
jų vertimą, juose nebuvo galima visos tiesos rašyti. Jis
nepaprastai mylėjo Dalią: ji visuomet vadino jį Baliu, niekuomet
nevadino tėvu. Tai pabrėžė jų nepaprastą draugystę ir dvasinį
ryšį, kurį ji turbūt jautė iki pat gyvenimo pabaigos“, –
prisiminė I.Veisaitė.
