V.Braziūnui Maironio premija ir Poezijos pavasario laureato vardas skirti
už pernai pasirodžiusią jo eilėraščių knygą „Stalo kalnas“, kurią išleido
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Jei reiktų rasti raktą, atrakinantį į šią knygą sudėtus eilėraščius, gal
geriausiai tiktų leidėjų paminėtas žodis „restauratorius“.
V.Braziūnas savo kūriniuose tarsi stengiasi restauruoti šimtmečių senumo
istoriją, ieškoti dabarties ženklų mitologijoje, baltiškoje kultūroje,
galų gale iš pasąmonės iškasti žmonijos patirties šukes, klaidžioti po
„dausų Lietuvą“.
– Ar jums neatrodo, kad Poezijos pavasario premija jums galbūt skirta per vėlai. Juolab kad ir ankstesnės jūsų knygos buvo jos vertos. Šis apdovanojimas buvo sumanytas jauniems kūrėjams paskatinti. Ar nematote čia problemos?
– Viskas man per vėlai – nuo debiuto iki premijų. Aš visas per vėlai.
Bet kai šituos faktus žinai, liaujiesi spurdėti ir galvą sau kvaršint.
Dėl nuostatų taip pat.
Tik turiu patikslinti šitą „du viename“ painiavą: premija yra Maironio
(jai tik treji metai), o šios premijos laureatas tampa ir Poezijos
pavasario laureatu. Taigi būsiu ir trečias, ir penkiasdešimt pirmasis
vienu metu.
Aš irgi manau, kad žmones reikia pastebėti ir įvertinti laiku. Bet žinome,
kad būna visaip: kur ropės sėta, ridikai dygsta. Guodžiuosi, kad bent
jauniems kelio nebeužstosiu.
Beje, ir Nacionalinių kultūros ir meno premijų nuostatai kalba ne tik
apie laureato nuopelnus, bet ir apie jo kūrybos skatinimą. Ir čia net
aiškiau matyti, jog dažną skatinti reikėjo bent jau prieš ketvirtį
amžiaus.
– Kuo jums apskritai svarbus Poezijos pavasario festivalis? Pasigirsta balsų, kad jis turėtų atsinaujinti, labiau prisitaikyti prie skubančios dabarties visuomenės? Kokia jūsų nuomonė?
– Festivalis – pirmiausia žmonės. Brangūs ir artimi, susieti poezijos:
skaitytojai, kolegos poetai ir vertėjai, lietuviai ir svečiai, pažįstami
ir gal būsimi pažįstami, bičiuliai.
Mano nuomone, jei jau poezija pradės bandyti prisitaikyti ir bėgti
patekom paskui civilizacijos rykščių plakamą visuomenę, draugiškai
nurisnosim nebent iki to gardo, už kurio skerdykla.
Poezija nuo monstriškai besiplėtojančios civilizacijos dar bando žmogų
kiek pristabdyti, palenkti jį prie savo paties esmės, prie dvasios.
Ir Poezijos pavasaris gali pasinaujinti kokią drapanėlę. Taip ir daro,
naujinasi, bet savęs išsižadėti dėl visuotinio skubėjimo nežinia kur –
ginkdie.
– „Aš poezijos nesuprantu“ – ką atsakytumėte taip sakantiems skaitytojams? Kaip apibrėžtumėte, kas yra poezija ir kas yra gera poezija?
– Jeigu paguostų, – aš irgi nesuprantu. Dažnai nuo jos, kieno nors,
kokios nors, nuspūdinu šalin.
Retuomiais prie jos grįžtu, dažniau ne. Žmonių aš irgi kartais, atrodo,
nesuprantu. Užtat su jais ir gera. Bent jau nenuobodu.
Visą interviu skaitykite gegužės 30 d. (šeštadienio) dienraštyje „Lietuvos rytas“.
* * *
Pelnė visas svarbiausias šalies premijas
Poetas, eseistas, vertėjas V.Braziūnas Gimė 1952 m. Pasvalyje. 1962–1972
m. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, 1997 m. ten pat baigė
lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo „Gimtojo krašto“, „Literatūros ir
meno“, „Lietuvos ryto“ redakcijose. Nuo 1996 m. atsidėjo kūrybai.
Išleido 20 poezijos knygų. Tarp jų – „Slenka žaibas“, „Užkalinėti“,
„lėmeilėmeilėmeilė“, „Būtasis nebaigtinis“, „Fontes amoris“. Poezija
versta į albanų, armėnų, anglų, baltarusių, bosnių, bulgarų, gruzinų,
hebrajų, italų, japonų, kinų, kroatų, latvių, lenkų, makedonų, prancūzų
ir kt. kalbas.
Apdovanotas visomis svarbiausiomis šalies literatūros premijomis. 2013 m.
pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją už poetinius atradimus
gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėvoką.
