- Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?
– Tas pirmasis klausimas, jame visada daugiausiai energijos. Ir „nūdiena“, ir „lūkesčiai“... Gyvendama už Lietuvos ribų daug ką Lietuvos mene priimu taip, kaip yra, stengiuosi suprasti, ne atmesti, vertinu jo virsmus ir išsikerojimus.
Tiesa, prisipažįstu, esu labiau šiuolaikinio meno žmogus. Man kiek nuobodus stilizuotas, populiarusis menas, ypač – folkloras (turiu omenyje, neautentiškas), bet, jei kam nors dėl šito smagu, tai, anot Dionizo – šventiško – pasaulio suvokimo, menas turi dovanoti šventės pojūtį ten, kur žmogus šito ieško. Svarbiausia, nesuteikti šventei per didelės reikšmės, nes nuolatinė ji atitraukia nuo mąslumo.
Mane jaudina dokumentinis lietuviško kino menas. Tai – savotiška kinematografinė eseistika. Ir lietuviškas teatras, kuriame atrandu daug pakylėto, tačiau sykiu ir tikroviško tragiškumo. Kaip žiūrovė, atvykusi iš graikiško teatro tradicijos, kartais paieškau komedijos ir įvairovės, bet gal esu neteisi, juk įvairovė ir kokybė dažnai neturi nieko bendra. Mes darome gerai tai, ką darome daug metų.
Mano lūkesčiai... Žvelgiu į Lietuvos meną kaip į pasaulio kultūros dalį. Tokį jį ir noriu matyti. Ne kaip plačiai „užkariautą teritoriją“ ir sensacijų skaičių, o kaip gylį. Nelabai tikiu sensacijomis tarptautinėse „fiestose“, už kurias žvaigždes sau prisisega dažniausiai kultūros vadyba, o tikiu tuo, kas lieka „aistrai pasibaigus“. Tikroji meilė unikaliam menininko balsui. Užsakytas menas niekur neveda. Meno vertė, deja arba laimei, – laikas.
Mokausi iš Alphonso Lingio, iškilaus lietuvių kilmės amerikiečių filosofo. Jis sako: įvaldžiau anglų kalbos meną (jis – vienas įdomiausių angliško teksto stilistų), nes esu lietuvis; tai suteikia mano anglų kalbai ypatingą jausmingumą.
- Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?
– Nekantriai mene nieko nelaukiu. Lietuvoje visados įdomu skaityti naujus Danutės Kalinauskaitės, Giedros Radvilavičiūtės, Alfonso Andriuškevičiaus, Sigito Parulskio, Rolando Rastausko – ir kitų savo žanro rašytojų – tekstus. Nesvarbu, kiek jų esama. Džiugina nauja jaunesniųjų lietuvių autorių kalbos energija, iš kurios daug tikiuosi.
Na, o bendriau kalbant, nuolat atsigręžiu į klasiką (štai kad ir politiniu klausimu – niekas išsamiau už Michailą Bulgakovą man nepaaiškino, kas iš tikro vyksta Ukrainoje ir už jos ribų), skaitau daug naujos teorijos (man įdomi anglų pokolonijinės literatūros teorija, kur neretai randu atsakymus ir į Lietuvos, kaip „jaunos“ valstybės, kultūros problemas ir klausimus). Visad laukiu savo mėgstamų graikų autorių (Iannos Karystiani, Ersio Sotiropoulou, Christos Chomenidis, Evos Stamou) tekstų, stengiuosi atidžiai sekti naujausią amerikiečių literatūrą ir tai, kaip ją veikia globalizacija (nors paskutinį Donnos Tartt romaną „The Goldfinch“ sunkokai įveikiau: patyriau kažką panašaus, kaip ir skaitydama puikią graikų autorę Zyranną Zateli, parašiusią labai didelės apimties romaną, kuriame esama tarsi dviejų, vienas kitą užgožiančių kūrinių)...
Žiūriu, kaip ir ką naujo rašo man artimos „mažosios literatūros“ – kipriečiai. Jie neseniai – jau užaugus ir subrendus naujai pokario (nuo 1974 m.) kartai – ėmė vaduotis iš „infantilumo“ fenomeno savo literatūroje (ji rašoma trimis kalbomis – graikiškai, turkiškai ir angliškai). Užgožiantis „didžiųjų motinų“ Graikijos ir Turkijos šešėlis pamažu traukiasi.
- Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?
– Kultūros žmonės yra kelių rūšių – menininkai, tyrėjai arba vadybininkai. Geriausia: šventa trejybė – vienybėje. Dejonė – labai logiška ir, sakyčiau, „sveika“ situacija. Kultūros žmonės dejuoja visose šalyse. Be dejonės, abejonės ir kvailystės nebūna kūrybos. Streikas – politinis veiksmas, o kultūros žmonės naudoja kitokias veiksmingas priemones, jei jie ne tik vadybininkai.
Menas yra savotiškas streikas, pasipriešinimas arba su(si)taikymas. Menininkui nebūtinai reikia „gatvės“ streiko. Jo(s) laikysena yra politinė ir be šito, nors gatvė būna geras įkvėpimo šaltinis talentui. Sykiu pagalvokime, streikas šiandien neretai yra pauzė nuo santykių su darbdaviu, ir kartais gerai, kad ji daroma. Menininkams gi politinės pauzės negalioja. Jų didžioji dauguma – skeptikai. Dirba nuolat. Ilsisi, kai nebegali dirbti.
- Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?
– Manau, toks menininkas kaip rašytojas mažiausiai iš šios paramos pasipelno. Gal iš rašytojo kažkas pasipelno? Jei nebūtų paramos, neliktų „meninių“ santykių, būtų tik rinkodariniai, turtiniai. Knygos pasirodymas – sudėtinga santykių ir sprendimų raizgalynė. Jeigu jau taip, tai parama menui turėtų būti dar didesnė.
Šiek tiek gresia ir tai, apie ką jūs kalbate. Tegu gresia tam, kam gresia, tačiau, po galais, juk pinigų plačiąja prasme tikrai nestinga. Užuot didinus akcijų vertę, kuri ne tiek kuria darbo vietas, kiek maitina savininko galią, geriau didinti savo kultūros vertę, investuoti į jos įvairovę. Pelnas be kultūros nekvėpuoja lygiai kaip megapoliai – be sodų, kaip fabrikai – be kavinių. Tačiau apie tai kalbėti – kultūros vadybininkų darbas. Šie, išlaikydami meną, išlaiko save, savo darbo vietas.
Tiesa, yra tekę dalyvauti ir gana bedvasiuose „valdiškuose“ renginiuose. Štai užsienyje mūsų vadybinės „ydos“ akimirksniu išlenda kaip ylos iš maišo. Kai valdininkas arba kultūros atstovas neturi pašaukimo, tai ir užsienio šalis neturės entuziazmo mūsų kultūros atžvilgiu. Renginiai dėl „varnelės“ niekam neįdomūs. Žinoma, menininkas gali rinktis ir nedalyvauti imitaciniuose vakarėliuose. Nei mene, nei kultūros vadyboje nebūna sensacijų be sielos ir aistros. Imitacinio meno (ir darbo) galiojimo laikas trumpas. „Popso“ gyvenimas – sekundės. Tai, kas negyva, juk negyvena. Uniforminis menas – netikras. Kontrolė – valstybinės sistemos, o ne menininko, silpnumo požymis.
Kam įdomus kontroliuojamas menas, gyvenimas, žmogus? Reikia skirti automobilį nuo žmogaus, nors, tiesą tariant, automobiliai vis mažiau kontroliuojami žmogaus. Gal technika ir technologijos šiandien yra pačios laisviausios? Gal jos pačios, be institucijų paramos, greit pradės kurti meną, jei dar nekuria?
- Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.
– Geras klausimas, ypač W.Gombrowicziaus citata... Mane tebedžiugina lietuviškas pavasaris. Niekur nemačiau tokio gaivališko. Jis mane labai veikia, net jeigu jo ir nepatiriu čia ir dabar. Tai – gyvenimas. Nerimą kelia globalūs žmonijos „apsėdimai“, karai ir ligos, be to, kaip sako mano pusiau kiprietė dukra, liūdna ekologinė situacija.
Sakysite, „pernelyg globalūs apmąstymai“... Gyvenu Kipre, saloje be vandens. Kasmet po dešimt kv. centimetrų salos virsta dykviete, kurioje nėra gyvybės. O žvanginame ginklais, kovojame su priešais. Prasivardžiuojame, nuvalkiodami savo kalbą iki informacijos baitų. Nežinome, kur dėti korporacijų „stumdomą“ karinę techniką. Žodžiu, kreipiame dėmesį į neesminius Žemei ir žmogui reikalus.
Bloga, kad yra žodis „Putinas“. Bloga, kad tas asmuo toks pat imperatorius kaip ir antiputinistai. Juk iš esmės viena jėga – kitą. Jei žmonija – idiotai, tai taip mums ir reikia. Turbūt žodis „idiotas“ kilęs iš graikiško „idios“ – pats. Sutapęs su savimi ir save naikinantis kaip skorpionas.
Lietuviškas pavasaris visad teikia vilties: Žemė išgyvens, o žmonės? Irgi išgyvens, jei bus svarbi Žemė. Globalus mąstymas, bet ar įmanoma kitaip? Mąstymas – globalus, tačiau buvimas – visados lokalus. Pėdomis visados remiuosi į konkrečią vietą, žemę ir negaliu negalvoti, kur esu šiandien, kur buvau vakar, kur būsiu rytoj. Ir tų vietų šiandien ne viena. Nė viena žmogiškai ne svetima.
