A.A.Jonyno teigimu, vienas svarbiausių dalykų, kuriam per ateinančius metus Rašytojų sąjunga turėtų skirti daugiau dėmesio, – tarptautinis rašytojų bendradarbiavimas ir tarptautinė lietuvių literatūros sklaida: „Mes esame vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi rezidencijų programos. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti. Tai ypač svarbu vertėjams, kurie verstų mūsų literatūrą į užsienio kalbas. Taip pat reikia suvienyti tas institucijas, kurioms svarbi literatūra ir jos sklaida.“
– Į Rašytojų sąjungos suvažiavimą susirenka mūsų literatūros elitas iš visos Lietuvos. Kokie gi klausimai buvo aktualūs? Kokius skaudžiausius dalykus kėlė rašytojai?
– Per suvažiavimą labai daug klausimų neįmanoma išspręsti. Jis vyksta keletą valandų, atsiskaito ir valdyba, ir pirmininkas, paskui renkama nauja valdyba, naujas pirmininkas, kas nors pakalba, kokias rezoliucijas reikia priimti. Plačiau aptarti literatūrinį procesą, pakalbėti apie konkretesnius pačios literatūros, o ne organizacinius klausimus laiko nelieka. Viskas vyksta labai greitai ir visa tai – daugiau administracinis reikalas.
– Bet buvote pasikvietę ministrą?
– Buvome pasikvietę ministrą. Kalbėta ne vien apie finansus. Kadangi neseniai paskelbti Kultūros tarybos sprendimai apie programų rėmimą, knygų ir kultūrinės spaudos rėmimo klausimai buvo aktualiausi.
– Viename forume mačiau jūsų kolegos, kuris dalyvavo suvažiavime, nuomonę, kad vis dėlto žmonės iš suvažiavimo tikėjosi kažko daugiau.
– Nuomonių daug ir įvairių. Rašytojai yra asmenybės – kiekvienas turi savo nuomonę, savo viziją ir požiūrį. Iš tikrųjų tokių dalykų suvažiavime turbūt ir nebuvo galima nei išspręsti, nei netgi spėti pasvarstyti. Manau, kad rašytojų organizacijai stinga tokio susirinkimo, pakalbėjimo, diskusijos, konferencijos. Manau, kad šitų dalykų imsimės ateityje, nes rašytojams iš tikrųjų iškyla klausimų. Reikia spręsti bendruosius kultūros klausimus, pažvelgti, kaip vystosi kultūros procesas, kokią vietą užima literatūra.
– Pakalbėkime apie amžinas vertybes. Vis pagalvoju, kodėl kūrybinės organizacijos netelkia savo narių, kad išsakytų savo nuomonę labai aštriais klausimais. Labai svarbi ne tik finansavimo problema, bet ir, sakysim, lietuvių kalbos ir literatūros programos, pavardžių rašymas, įvairūs kalbos klausimai, Kultūros tarybos klausimai. Ar jums neatrodo, kad organizacija irgi galėtų būti tam skirta? Juk jai priklauso 378 nariai.
– Ji galėtų būti skirta. Bet to negali padaryti vienas pirmininkas. Rašytojų sąjunga yra ambicingų asmenybių asociacija. Kiekvienas turi savo nuomonę, įsitikinimus, galų gale – savo poreikius ir savo darbus. Daugelis rašytojų pačios sąjungos veikloje nėra nusiteikę aktyviai dalyvauti. Rašytojų sąjunga iš esmės gyvena iš projektinės veiklos. Mes rašome projektus, vykdome juos ir pritraukiame rašytojus. Rašytojai su malonumu dalyvauja tuose projektuose, gauna tam tikrą atlyginimą.
– Tai kam reikalinga Rašytojų sąjunga? Kokios jos funkcijos?
– Rašytojų sąjunga įsteigusi leidyklą, yra Literatūros fondas, kuris padeda rašytojų kūrybos sklaidai. Yra leidiniai „Literatūra ir menas“, „Metai“, „Nemunas“, žurnalas „Vilnius“. Visų šitų padalinių koordinacija priklauso Rašytojų sąjungai. Be to, mes rengiame daug renginių. Vienas pagrindinių dalykų, kuriam reikėtų skirti daug daugiau dėmesio, – tarptautinis rašytojų bendradarbiavimas ir tarptautinė lietuvių literatūros sklaida. Tik tam, žinoma, vien Rašytojų sąjungos pajamų neužtenka. Dar viena mano viltis – per ateinančius metus pabandyti sujungti visas su literatūra ir knyga susijusias institucijas, kad koordinuotume ir dirbtume bendrą darbą.
– Minėjote projektus. 95 tūkst. eurų teko projektui „Rašytojų vaidmuo nacionalinės kultūros išsaugojimo, vystymo ir pristatymo pasaulyje procese“. Taip pat yra Vasaros akademija, Rudens akademija ir t. t., kam skirta 141 tūkst. eurų.
– Akademijos yra projektas, rengiamas moksleiviams, kurie turi literatūrinių polinkių. Iš tų akademijų jau yra išaugę ir tokių autorių, kurie yra išleidę ir knygų.
– Kai kurie projektai aiškūs. Ir forumas Lvove, ir kiti. Kas yra tas didysis projektas?
– Jis aprėpia daugybę įvairiausių aspektų: ir dalyvavimą tarptautinėse organizacijose, ir, tarkim, rašytojų atminimo įamžinimo projektus. Beje, dabar Petras Repšys kala gražų akmenį Sigito Gedos atminimui.
– Bet vien akmenims neišleisite tų tūkstančių?
– Žinoma. Organizuojami įvairūs literatūriniai renginiai, išvykos. Taigi didelė dalis tų pinigų atitenka ne Rašytojų sąjungai, o autoriams, kurie dalyvauja įvairiuose renginiuose.
– Kimbu prie „nacionalinės kultūros išsaugojimo“. Renginiai yra renginiai – nuvažiuoja rašytojai, pasikalba su žmonėmis. Bet dalyvavimas procesuose, kai kalbame apie nacionalinę kultūrą, tapatumo klausimus, kur čia ietys kryžiuojasi?
– Galbūt iš tikrųjų rašytojo balso reikėtų daugiau, būtų labai gražu, jeigu jo būtų daugiau. Kita vertus, šiandien gyvename visuomenėje, kurioje į rašytojo kalbėjimą nebe tiek įsiklausoma, jis nebe tiek svarbus ir reikšmingas, kaip būdavo. Ir taip yra visame pasaulyje. Šiuo metu ne rašytojas išsako temas, pareiškia, kas yra svarbu. Šį monopolį yra perėmusi ir diktuoja žiniasklaida. Rašytojas nelabai reikalingas – jis su savo ilgais išvedžiojimais yra gana nuobodus. Antra vertus, rašytojo darbas yra rašyti. Argi Jūs sakote, kad rašytojas šiandien – elitas? Dabar elitu vadinami kiti dalykai. Ir laikraščio „kolumnisto“ klausoma šimtą kartų daugiau negu bet kokio rašytojo.
– Aš dirbčiau lobistu, kad laikraščio „kolumnistas“ būtų rašytojas.
– Aš irgi būčiau už tai, bet ar iš tikrųjų laikraščiui to reikia? Kai kurie autoriai bandė, bet dabar nebekalba. Jie nebesamdomi. Ten samdomi kiti žmonės, kurie šneka truputėlį kitokiu tonu.
– Kokia jūsų svajonė, kurią reikia žūtbūt įgyvendinti per ateinančią kadenciją?
– Vienas svarbiausių dalykų tas, kad mes esame vienintelė valstybė Europoje, kuri neturi rezidencijų programos. Tai pirmas darbas, kurį reikia padaryti. Tai ypač svarbu vertėjams, kurie verstų mūsų literatūrą į užsienio kalbas. O jei mūsų rašytojai bus daugiau verčiami į užsienio kalbas... Taip pat reikia suvienyti tas institucijas, kurioms svarbi literatūra ir jos sklaida.
LRT Kultūros laida „Naktinis ekspresas“
