Dabar, stebėdamas mėginimus kurti ir valdyti valstybę, gyventi gyvenimą, matau nemaža vaizdų, primenančių tą makalavimą šaukštu. Pavyzdžių neduosiu. Kadaise „Šluotoje“ (buvo toks beprotiškai populiarus satyros ir humoro žurnalas) Rytis Tilvytis puoselėjo kampelį „Pasidaryk pac“. Tai dėl tų pavyzdžių – pasidairyk ir pasidaryk...
Kartą į vieną, jau tradicinį, linksmą ir šventišką vakarėlį Kaune atvažiavo Valentinas su būriu vaikų ir mus, šlipsuotuosius, išplūdo. Yra toks, savo metu garsiai nuskambėjęs, vaidinimas „Publikos išplūdimas“. Ar panašiai. Neatsimenu žodžių, kuriais buvome plūstami, bet esmė – esame akli ir buki miesčionys, smulkiaburžuazinės kiaulės, besigrumiančios prie lovio visuotiname mėšlyne. Tie vaikai badė mus pirštais ir draskė mums akis. Be užuolankų. Turėjome įsižeisti, pasipiktinti, pakilti ir išeiti arba nuvyti juos pačius nuo scenos, o štai, kas atsitiko – paprasčiausiai perėjome į kitą barikadų pusę.
Ta proga turiu prisiminti vieną nuotykį tarybiniais metais Prekybos bazėje. Tais laikais (jaunesni žmonės jau šito nežino) trūko plataus vartojimo prekių. Dabar gal net juokinga, bet – batų, šaukštų, skalbimo mašinų, kelnių, kailinių, marškinių, maisto prekių ir, vienu žodžiu, viso kito. Ir tai vadinosi „deficitu“. Parduotuvėse deficitas pasirodydavo kaip jaunas mėnuo danguje, o Bazėje to deficito buvo per akis. Ir tuo deficitu Bazė spekuliavo. Bazė valdė mūsų protus ir sielas. Ir štai į tokią Prekybos bazę vieną Tarptautinės Moters dieną buvau pakviestas savo skaitiniais prajuokinti ir pralinksminti visų lyčių tos Bazės darbuotojus. Sėkmingai pradėjęs, po kelių perskaitytų humoreskų staiga išgirdau, kad ėmiau kažką vapėti apie prekybą, deficitą, spekuliacijas ir panašiai. Dėl Dievo, sakau, atleiskit, kad man liežuvis nudžiūtų, neapsižiūrėjau, ką pasiėmiau. Neimk į galvą, sako man tos Bazės Vedėjas, varyk toliau, čia ne apie mus. Ir visa salė nuo Valytojos iki Vyr. Buhalterio smagiai nusižvengė. Honoraro gavau visą dėžę čekiško alaus – tais laikais tai buvo Deficitas...
Čia ne apie mus, mąstėme, nuolankiai klausydamiesi „Publikos plūdimo“, taip, jie tokie, tie kiaulės. Paskui gausiai plojom, o artistai gražiai lankstėsi. O gal vis dėlto nesilankstė? Šiaip ar taip, galvojau apie tuos vaikus artistus, kurie netruks „suaugti“, prisidarys patys vaikų, ims rūpintis savo daržais, automobiliais, koklių spalva voniose, pelningomis tarnybomis ir verslais, žodžiu, visu tuo, ką taip nuoširdžiai ką tik iškeikė. Kažkas smigs į dugną...
Maždaug tarp „Rimi“ ir „Draugystės parko“ žaliojoje juostoje, skiriančioje gatvę perpus, kurį laiką stovėjo didžiulis iš toli matomas stendas „Tik neparduok Lietuvos“. Taip ir pasakyta – „neparduok“. Kas sako? Kam? Čia ir Hamletas susijaudintų, ne tik palaikis pensininkas. Nė už ką, galvodavau pravažiuodamas, kaip galėjote taip pagalvoti! Nors kirbėjo ir menkavertė mintis – įdomu, kas superka ir po kam? „Po kam?“ – klausdavo po karo Šančių turguje. Žodžiu, kai važiuoji troleibusu nuo Senamiesčio iki Dainavos rajono, visokia velniava lenda į galvą. Prisimeni savanorių kovas ano amžiaus pradžioje, ir jiems dovanotą žemę, kurią jie paskui arė, augino joje duoną ir vaikus. Prisimeni to paties amžiaus pabaigą, Aukščiausiąją Tarybą, Seimą ir žemės dalybas jame. Kas dabar tą žemę aria, kas joje auga, kur tie vaikai, kokias kalbas jie kalba. Troleibusas sustoja prie dviejų bažnyčių, prekybos centro ir turgelio. Už kelių žingsnių mano vaikų namai...
Paprašiau dukros, kad lėtu tempu man persakytų Marijono dainos „Aš tikrai myliu Lietuvą, ar mylite ją jūs?" tekstą. Malačius, sakau, Mikutavičius – panašu į socialinį repą. Na taip, sako dukra, manifestas. „Jūs“ – tai tie, kurie ėmėsi valdyti.
Vakare spoksau į televizorių. Staiga televizorius sako: „Mes tikrai mylim Lietuvą, o ar myli ją tu?“ Tiesiog kaip tame genialiame plakate, kur raudonarmietis, įbedęs tau į sąžinę pirštą, klausia: „O tu, ar įsirašei į Raudonąją Armiją?!“ Rodos, nesenos rinkiminės kampanijos metu tas plakatas buvo pakartotas, tik klausimas jame kitas: „O tu, ar balsuosi už socialkonservatorius?!“ Tarsi mostelėjus žynio lazdele, pasikeitė adresatas: „Ar mylit ją jūs?“ – „Ar myli ją tu?“, ir liko pliurza. Taip ir norisi atklausti – o kas klausia? Ir apskritai, ką jūs turite galvoje? Marijono dainoj klausia mokesčių mokėtojas, o čia televizorius. Ką gi, ką aš galiu atsakyti į jūsų klausimą, gerbiamas Televizoriau? Sunku jos nemylėti, štai kas yra. Bet kai nuolat matai, kaip jau seniai apsiavę ir visiškai suaugę dėdės ir tetos energingai makaluoja batų šaukštais sau apie kulnis, ta meilė bent kiek apkarsta.
Galbūt kas nors paklaus, o kas čia bendro su menu ir literatūra, atsakysiu – tai žinoma. Todėl dėl visa ko pasirašau slapyvardžiu – Jurgis Gimberis.
