Undinė Radzevičiūtė. „180“. – V.: „Baltos lankos“, 2015.
U.Radzevičiūtės romano anotacija nemeluoja: autorės knygos kaskart sulaukia dėmesio, itin palankiai vertinamos tiek kritikų, tiek skaitytojų. Sėkmę lemia rašymo ir viešo buvimo (savireprezentacijos) būdą apimantis stilius, kurį pavadinčiau „šiek tiek ekscentrišku“. U.Radzevičiūtė nerašo apie kaimą, gamtą ir moteriškas patirtis, ji negerbia VLKK ir lietuvių literatūros kanono, nuo vietinių rašytojų laikosi atokiai, dėl apdovanojimų nesiplėšo, interviu moterų ir vyrų žurnalams duoda itin retai. Laikysenos stilius koreliuoja su rašymo stiliumi: U.Radzevičiūtės frazės ne mezginiuotos ir nėriniuotos, o kapotos, įvykiai ne aiškinami ar analizuojami, o detaliai fiksuojami, retkarčiais mestelint ironiškų tezių, žavių ir grakščių ciniškosios sąmonės išminties perliukų.
Naujasis romanas pristatomas kaip „intelektualus trileris“, vykstantis pasaulyje, kuriame viskas bet kada gali apsisukti 180 laipsnių kampu. Tačiau jau po pirmųjų skyrių ima aiškėti, kad viskas stovi vietoje ir net nesiruošia krypti ar suktis. Nuo autorės vardo neatsiejamą intelektualumą žymi tik įmantrūs vardai: protagonistas nevykėlis kurorto meras – Vinstonas Čerčilis, jo brolis advokatas – Talis, magnatas Geografas kolekcionuoja antikvarinius gaublius, vadinamuosius Merkatorius, ir t. t. Romano siužetas akivaizdžiai nutaikytas į dienos aktualijas – Vilniaus mero rinkimus, taip demonstruojant ir romano aktualumą, ir ironišką šmaikštumą.
Taigi, pradėjus dvokti ežerui, kurortinio miestelio meras nusprendžia „sugalvoti miestą“ – gydomųjų vandenų kurortą paversti atrakcionų parku. Tačiau pradėjęs įgyvendinti savo planus, jis nelaimingo atsitikimo metu praranda atmintį ir atsiduria kitame mieste, kurio kitas meras važinėja dviračiu. Atgavęs atmintį meras grįžta išsiaiškinti teisybės. Tai tiek to trilerio – jei nesuintrigavau, tuo labiau nesuintriguos romanas. Pedantiški, bet labai jau netikslūs „jis padaro tą, po to aną, tada trečią“ aprašymai ne augina įtampą, o kelia nuobodulį ir akivaizdžiai yra skirti kaip nors ištempti bent iki 200 puslapių (antraip teksto nebus galima pavadinti „romanu“).
Tačiau gal viską gelbsti stilius, struktūra, ironija? Struktūra suintriguoti gali nebent tą, kuriam „180“ – antras romanas gyvenime, mat pasakojimas pradedamas nuo vidurio. Ironiška autorės distancija tiek personažų, tiek aprašomų įvykių atžvilgiu nunykusi, o įnirtingai demonstruojama prabanga (kašmyro šaliai, brangūs batai, kostiumai ir kitokie daikčiukai, turintys mus įspėti apie ypatingą personažų statusą, jauseną ir gyvenimą) sukuria gliancinio žurnalo įspūdį. Monotoniško siužeto nepagyvina net U.Radzevičiūtės firminiu ženklu tapusios šmaikščios replikos. Naujausiame romane jos primena reklaminius šaukinius – „gyvenimas ėjo pro šalį, nekreipdamas į jį jokio dėmesio“ (p. 89); „kartais, kad sumažėtų atstumas tarp pačių artimiausių žmonių, reikia, kad viskas aplink apsiverstų“ (p. 278).
Jaroslavas Melnikas. „Maša, arba Postfašizmas“. – V.: „Alma littera“, 2013.
J.Melniko romanas sulaukė ne tik gausių recenzijų, bet ir buvo įtrauktas į 2014-ųjų Metų knygų suaugusiesiems penketuką. Recenzentai, nors ir turi priekaištų, pavyzdžiui, dėl siužeto plėtojimo, romaną vadina unikaliu ir priverčiančiu susimąstyti1, geros populiariosios literatūros pavyzdžiu2. Šia prasme J.Melniko fenomenas artimas U.Radzevičiūtei: kelios neblogos knygos rašytojams sukūrė tiek simbolinio kapitalo, kad vėlesni tekstai iš inercijos vis dar vadinami naujais, unikaliais, intelektualiais ir pan.
Didžiuoju „Mašos" trūkumu nurodyčiau tai, kad dėl siekio šokiruoti aukojama elementari logika, o pats siekis maskuojamas dorinančia ir ugdančia intencija, išdėstyta „Autoriaus žodyje“. Bet kuris pradedantis ūkininkas žino, kad darbinių, o ypač senų gyvulių mėsa nėra maistinga – ji kieta ir neskani. O antiutopiniame romane perteklių išgyvenančios postistorinės civilizacijos atstovai, užuot mėgavęsi sultinga nužmogintų žmonių storų auginamų gyvulių mėsa, skerdžia ir valgo pasenusius, sergančius, nusidirbusius storus. Kita vertus, jei būtų apsiribojama tiesiog išnaudojamų žmonių situacijos vaizdavimu, romanas būtų visiškai prėskas, mat rimtesnio idėjinio, moralinio turinio jame nėra. Būtent ši stoka ir maskuojama skerdžiamų, prievartaujamų, valgomų žmonių, kuriuos dar galima ir įsimylėti, su kuriais geidžiama pasimylėti, vaizdeliais.
„Autoriaus žodyje“ egzaltuotai teigiama, neva žiaurumai yra ne savitiksliai, o skirti skaitytoją sukrėsti ir „padaryti geresnį“ (p. 5) – paskatinti susimąstyti apie kankinamus gyvūnus. Tačiau dėl gyvūnų teisių be jokių skrupulų romane eksploatuojamas sugyvulintos moters Mašos kūnas. Įdomu tai, kad vyrų storų romane nedaug, jie šmėkšteli tik periferiškai, pernelyg nedomina nei protagonisto, nei autoriaus. Išimtis gal būtų tik įspūdinga Kreivio skerdimo scena. O skerdžiamų, prievartaujamų ir kitaip išnaudojamų moterų kūnų ekspozicijos sudaro didžiąją pasakojimo dalį. Nepaisant savaime suprantamybės, jog storai nėra žmonės, dėl beprabundančio protagonisto sąmoningumo moterų storių kūnai nuolat traukia jo dėmesį, ir stebimi jie jau ne kaip gyvulių, o būtent kaip moterų kūnai. Šie kūnai jį jaudina, dirgina, vilioja, jie liečiami, glostomi, žindami, prausiami, mušami ir pan. Taip atsiveria detali galerija prievartaujamų, melžiamų, vemiančių, veblenančių, bukų, bejėgių, išsiterliojusių išmatomis, menstruacijų krauju, mušamų, darinėjamų, kepamų, valgomų ir kitaip vartojamų moterų, kurios nesupranta, kas su jomis vyksta, tačiau giliai ir nuoširdžiai jaučia.
Vienintelis dalykas, apie kurį romanas priverčia susimąstyti – tai absurdas, kurio link veda įsitikinimas, kad žmogiškumas slypi gebėjime rašyti eiles ir klausytis Ludwigo van Beethoveno (p. 76). Skaitant pirmąją romano dalį galima susidaryti įspūdį, kad ši lietuviškajai kultūrai esminga menocentrinė pozicija yra ironizuojama, tačiau paaiškėja, kad žmogiškumas iš tiesų apibrėžiamas kaip subjekto gebėjimas vartoti ir kurti aukštąją kultūrą. Žinant, kaip įnirtingai šios argumentacijos laikomasi pas mus, su kokiu įniršiu akcentuojama dorinanti kultūros, ypač – poezijos, galia, telieka spėlioti, kada galutinai emancipuosimės maistui, kurio pastaruoju metu taip trūksta aukštosios kultūros kūrėjams, ir pradėsime vartoti poezijos neskaitančius runkelius.
Ieškant J.Melniko teksto specifiką nusakančios kategorijos, tinkamiausia „Mašą“ apibūdinti kino teoretikų vartojamu seksploatacijos terminu. Seksploatacijos tekstuose kokio nors objekto (paprastai moters) – romane tai sugyvulinta Maša – išgelbėjimas tampa pretekstu seksualizuoti smurtą patiriantį kūną, paverčiant jį visų pirma vyriškam žvilgsniui skirtu reginiu3.
Liutauras Degėsys. „Romanas: Dvi istorijos apie vieną meilę“. – V.: „Alma littera“, 2014.
O štai poezijos ir esė žanrus anksčiau eksploatavusio L.Degėsio romanui apibūdinti tinkamiausia R. B. konceptualizuota ir lauko tyrimų metu patvirtinta bei patikslinta egodiskurso samprata. Ši samprata pasitelkiama apibūdinti diskursus, kurių produkuotojams bet kokia tema – filmas, romanas, teorinės problemos, asmeniniai išgyvenimai – tėra pretekstas savo išskirtinumui, ypatingumui ir visažiniškumui pa(si)demonstruoti. L.Degėsio romane tokios temos yra meilė ir mokslas, teikiantis savirefleksijos ir teoretizavimo galimybę, tačiau tuo pat metu lemiantis subjektų susidvejinimą, negebėjimą nuoširdžiai jausti ir apskritai gyventi. Prisidengdamas šiomis temomis pasakotojas atskleidžia savo paties ir pagrindinio personažo absoliutų gyvenimo ir visų jo reiškinių išmanymą. Kaip ir dera egodiskursui, jo sklaida iš esmės skirta pačiam kalbančiajam (autokomunikacijos atvejis pagal J. L.), todėl klausytojui telieka keltis ir eiti arba mandagiai slėpti žiovulį.
Siužetas paprastas ir iš pažiūros neprastas – Jis sutinka Ją, įsimyli iš pirmo žvilgsnio, jie mylisi ir kalbasi „apie gyvenimą“, dėl likimo vingių išsiskiria, o antrojoje dalyje vėl susitinka po penkerių metų. Bėda ta, kad Jis ir Ji – ne paprasti žmonės, o popkultūros fantazmai, kurie nei mylėti, nei apskritai būti pasaulyje negali kitaip, nei numato neišradingos popkultūros klišės. Jis – intelektualus ir jausmingas macho: po įvairius pasaulio miestus keliaujantis, penkių žvaigždučių viešbučiuose gyvenantis kosmopolitas, psichologijos ar sociologijos Profesorius, europinių projektų žvaigždė, seminarų guru, trenerių treneris, nuostabus meilužis, ekscentriškas alkoholikas, teigiantis, kad neva labiau už viską myli meilę ir moteris. Tačiau kaskart sutikęs moterį jis mato šimtus jos trūkumų, o ekstazės momentu sugeba pasigirti, kad jo meilužės krūtys nenutįsusios ir nesilikoninės, taigi – jam ir vėl pasisekė. Ji – tragiška femme fatale: psichologijos ar sociologijos buvusi ar esama studentė, elitinė prostitutė, vėliau – sociologijos žvaigždė, pažymėta beprotybės ženklu. Tai, kad Profesoriaus žavesiui neatsispiria net nuo santykių su vyrais labai pavargusi perkama moteris, kurią nusipirkti gali ne bet kas, o tik patys turtingiausi pasaulio vyrai, be abejo, tik dar kartą patvirtina Profesoriaus ypatingumą.
Ieškantys intriguojančių sekso ar tiesiog jausminių potyrių aprašymų bus nuvilti. Tiek seksas, tiek jausmai nusakomi banaliomis šabloniškomis frazėmis: „Ji ir vėl šypsosi, o nuo jos nuogo kūno tau užima kvapą. Kaip kvailai sukurtas žmogaus organizmas, dar spėji pagalvoti pasinerdamas į malonumo tėkmę. Viskas vyksta tarsi pirmą kartą. (...)
– Tu – mano narkotikas, – reziumuoji apkabindamas Ją. Ji guli kniūbsčia ir nesujuda, tau prisiglaudus iš nugaros.
– Tavo kūnas dabar – mano kūnas, – sakai bučiuodamas jai kaklą. Ir žemiau, dar žemiau“ (p. 224). Ši scena yra bene „rimčiausia“ sekso scena.
Kad L.Degėsys – eseistas, o ne romanistas, patvirtina išskydęs siužetas, negebėjimas atrasti kitokios nei subjektyvi perspektyvos, negalėjimas liautis vertinti, moralizuoti ir intelektualizuoti. Romano įvykiai (susitikimai, išsiskyrimai, pasimatymų laukimai) atskiesti ilgomis ir nuobodžiomis samprotavimų virtinėmis, kurias produkuoja esą į Profesorių, o iš tiesų – į skaitytoją besikreipiantis (aš–tu struktūra) pasakotojas, analizuojantis protagonisto veiksmus ir mintis. Nors susitikimai du (dvi istorijos), iš naujo po penkerių metų susitikę personažai nė kiek nepasikeitę, nepakitęs nei jų santykis, nei pokalbiai. Todėl kyla retorinis klausimas: kam reikalingas ir ką išvis reiškia tas antrasis susitikimas?
Kita didžioji romano problema – identifikacija. Kadangi pasakotojo perspektyva sutampa su Profesoriaus vertinimais ir įsivaizdavimais (arba atvirkščiai), kurie itin nekorektiški (mizoginiški, homofobiški ir pan.), skaitantysis ar skaitančioji yra priverstas identifikuotis su Juo ir matyti pasaulį taip, kaip mato Jis. O ką daryti, jei esi, pavyzdžiui, Profesoriaus ar pasakotojo „kiaurai permatoma“ viskuo nusivylusi plėšri trisdešimtmetė su naivia viltimi akyse, kvaiša blondinė (visos blondinės, pasak Profesoriui antrinančio pasakotojo, kvaišos – dažo plaukus, nes nori santykiauti su visais vyrais), vaikystėje traumuota, atgrasi, pernelyg protinga moralistė, visiška pusprotė neelitinė prostitutė (nes protingos gali būti tik elitinės) ar tiesiog nykus statistinis vyriškos giminės vienetas, neapdovanotas ypatinga potencija ir nedalyvaujantis europiniuose projektuose?
Romanas tiek raiška (agresyvi skaitytojui skirtų kreipinių Tu, Tavo, Tau gausa), tiek turiniu (išplėstiniai pseudopsichologizavimai) primena savipagalbos knygą, pretenduojančią su beribiu pasitikėjimu ir lengva ironija paaiškinti viską – save, kitus, meilę ir pasaulį. O iš tiesų – generuoti klišes ir štampus. Šia prasme „Dvi istorijos apie vieną meilę“, kaip dar vienas nepavykęs euroromano mėginimas, galėtų būti puiki medžiaga literatūros sociologui.
Išnašos:
1 Vaiva Markevičiūtė. „Ar unikalus visada reiškia geras? (J. Melniko „Maša, arba Postfašizmas“)“. Metai 7, 2014.
2 Agnė Pakulaitė. „Nejau Jaroslavas Melnikas išsisėmė?“ Šiaurės Atėnai, 2014-02-11.
3 Plačiau apie seksploataciją kine žr.: Natalija Arlauskaitė. „Savi ir svetimi olimpai“. – V.: VU leidykla, 2015, p. 219.
