ES literatūros premija – Undinei Radzevičiūtei

Europos Sąjungos literatūros premijomis ES kasmet įvertina 12 naujų autorių. Kiti šių metų laureatai:  Carolina Schutti (Austrija), Luka Bekavacas (Kroatija), Gaëlle Josse (Prancūzija), Edina Szvoren (Vengrija), Donalas Ryanas (Airija), Lorenzo Amurri (Italija), Ida Hegazi Høyer (Norvegija), Magdalena Parys (Lenkija), Davidas Machado (Portugalija), Svetlana Zuchova (Slovakija) ir Sara Stridsberg (Švedija).  Laureatų pavardes paskelbė švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto reikalų eurokomisaras Tiboras Navracsicsius.

Kiekvienam laureatui bus įteikta 5000 eurų premija ir dar viena nemažiau svarbi dovana – pirmenybė gauti knygų vertimo finansavimą pagal ES programą „Kultūra“.

Premijos teikiamos nuo 2009 metų. Jau pirmaisiais metais ją gavo lietuvių rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė už knygą „Kvėpavimas į marmurą“. 2012 metais už esė rinkinį „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ premija įvertinta Giedra Radvilavičiūtė.

Kasmetės literatūros premijos – vienas iš būdų, kaip ES remia autorius. Kasmet ji skiria apie 3 mln. eurų, kad dalis geriausių Europos literatūros kūrinių būtų išversta į kitas kalbas ir su jais galėtų susipažinti daugiau skaitytojų, rašytojai taptų žinomesni, galėtų reklamuotis prestižinėse knygų mugėse. Premijų skyrimą koordinuoja Europos Taryba, Europos knygų leidėjų federacija (EBF), Europos rašytojų taryba (EWC) ir Europos knygų pardavėjų federacija (FEP).

Europos Sąjungos literatūros premiją gali gauti rašytojai iš 36 ES programoje „Kultūra“ dalyvaujančių šalių (28 ES valstybės narės, Bosnija ir Hercegovina, Islandija, Lichtenšteinas, buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija, Juodkalnija, Norvegija, Serbija, Turkija). Kiekvienais metais trečdalyje šių šalių suburiamos nacionalinės komisijos, kurios nominuoja premijos vertus autorius. Taip visos dalyvaujančios šalys kas trejus metus gali pasiūlyti savo atstovus.

Traukia ir turinys, ir stilius Meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi U.Radzevičiūtė – mažosios prozos meistrė. Jos debiutinis kūrinys „Strekaza“ pasirodė 2003 metais ir iškart pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. 2010 metais pasirodė antroji jos knyga „Frankburgas“, o 2011 metais išleistas romanas „Baden Badeno nebus“ pateko į geriausių suaugusiųjų 2011 metų knygų penketuką. Romanas „Žuvys ir drakonai“ („Baltos lankos“) išleistas 2013 metais. Šiemet skaitytojus pasiekė jos romanas „180“.

„Žuvys ir drakonai“ – tai romanas apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją, ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu į kurią pusę žiūrėtume. Lietuvos literatūros kontekste tiek pasakojimo stiliumi, tiek turiniu jis yra visiškai kitokia. Šiame kūrinyje paraleliai pasakojama apie krikščionių tapytojų misiją Kinijoje ir pateikiama vienos Vilniaus šeimos istorija. Jame nagrinėjamos universalios temos, samprotaujama apie žmonių ir tautų likimus, kultūrų, civilizacijų susidūrimą. Knyga turi du lygmenis – filosofinį ir buitinį.

„Abstrakčiai kalbant, galima teigti, kad tai knyga apie XXI amžiuje didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“. Dabar – laikas, kai Rytai ir Vakarai keičiasi informacija, idėjomis ir gyvenimo modeliais daug intensyviau nei bet kada. XVIII amžiuje Rytų ir Vakarų susijungimas, kaip Sino-krikščionių civilizacijos sukūrimas, europiečiams atrodė nuostabi svajonė, o XXI amžiuje Rytų ir Vakarų susiliejimo idėja tampa grėsme“, – kalbėdamas apie U.Radzevičiūtės romano prasmes sakė „Baltų lankų“ leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka.

Daugelis kritikų išskiria unikalų U.Radzevičiūtės rašymo stilių. Taupūs, trumpi, tikslūs sakiniai, prasminiai nutylėjimai, intelektualus, subtilus humoras, netikėtos, nestandartinės pasakojimo situacijos, pasak redaktoriaus, neabejotinai yra šios prozininkės vizitinė kortelė.

Prieš dešimtmetį Undinė Radzevičiūtė išleido romaną „Strekaza“, ką tik – romaną „Žuvys ir drakonai“ („Baltos lankos“). Nors tai labai skirtingi kūriniai, abu juos vienija tai, kad jie yra išties geri ir įtaigiai parašyti.Kai su U. Radzevičiūte kalbėjomės prieš dešimtmetį, ji užsiminė, kad nemėgsta lietuvių kalbos dėl jos agrariškumo. Per tą laiką ji išleido dar dvi knygas – „Frankburgas“ ir „Baden Badeno nebus“.

Gal rašytojos požiūris į lietuvių kalbą pasikeitė? „Dabar apie lietuvių kalbą galėčiau pasakyti taip: ji sunkiai pritaikoma miesto kultūrai“, –  teigia U.Radzevičiūtė.

– Tada kalbėjomės apie jūsų debiutinį romaną „Strekaza“. Su kokiomis mintimis dabar prisimenate tą knygą? Gal dabar dar geriau žinote, kaip parašyti gerą romaną?

– „Strekaza" teksto aš jau seniai nebemoku atmintinai. Ir gerai. Tai reiškia, kad „Strekaza“ mane „paleido“. Bet vis dar „nepaleidžia“ kai kurių jos skaitytojų, ir jie kankina mane savo prisiminimais.Po kiekvienos knygos įvyksta vidinės permainos ir tu jau nebesi tas pats žmogus, kuris buvai prieš tai. Kai pradedu naują knygą, pakeičiu beveik visas prieš tai buvusias savo rašymo taisykles ir metodus. Todėl kas kartą parašau vis kitą knygą. Jūs klausiate, ar per dešimt metų atsiranda daugiau žinojimo. Taip. Atsiranda.

– Tuomet dirbote reklamos agentūroje, nors ir esate baigusi dailėtyrą. Ar kas nors pasikeitė jūsų gyvenime, išskyrus tai, kad tapote literatūros žinovų vertinama rašytoja?

– Tai ir yra pagrindinis pasikeitimas.

– „Žuvis ir drakonus“ sudaro du pasakojimai. Vienas lyg ir atklydęs iš jūsų dailėtyrinės patirties – tai jėzuito, XVIII amžiaus italų dailininko Giuseppe Castiglione veikla Kinijoje. Norėčiau ne tik paklausti, kodėl romanui pasirinkote šio dailininko istoriją, bet ir adresuoti veikėjos Miki klausimą: „Kodėl jus taip domina ta Kinija?“

– Taip, aš tikrai baigiau meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje, bet pasakojimas ne iš mano „dailėtyrinės“ patirties. Ne aš pasirinkau dailininką dėl nepaprastos jo gyvenimo istorijos, o jo paveikslas „pasirinko“ mane.

Vartant vieną kinų istorijos knygą akis užkliuvo už nespalvotos reprodukcijos. Joje buvo vaizduojama kinų mergaitė su europietiškais šarvais. Po paveikslu nebuvo dailininko pavardės, nebuvo ir paveikslo nutapymo datos. Šiek tiek buvau pažįstama su kinų tapyba ir tas paveikslas kinų tapybos kontekste atrodė kaip akivaizdi anomalija.Tada pradėjau ieškoti dailininko įvairiais kanalais ir kai sužinojau, kad jis yra europietis, man tapo aišku, kas vaizduojama paveiksle. O vaizduojama visai ne mergaitė su šarvais. Jaučiausi, kaip išsprendusi sudėtingą rebusą.

O į knygos „Žuvys ir drakonai“ herojės, vardu Miki, klausimą „Kodėl tave taip domina ta Kinija?“ galiu atsakyti tik kitos herojės lūpomis: „Todėl, kad jų kultūra sudėtingesnė nei mūsų.“

– Antrojo pasakojimo šerdis – vienos dabarties šeimos istorija. Įdomiausia, kad tą šeimą sudaro vien pasiutusiu humoro jausmu apdovanotos moterys. Kodėl? Juk kai kurie vyriškos giminės skaitytojai gali supykti.

– Vyrams nėra ko pykti, nes knygos kiniškoji dalis labai vyriška. Juk nebūtina jiems dominuoti visose dalyse? Kai kurios mano knygos labiau skirtos vyrams. Pavyzdžiui, „Frankburgas“. Protingiems vyrams ji labai patinka, o moterys nuo jos tiesiog spjaudosi.

– Skaitydamas šios lyg ir Vilniuje gyvenančios šeimos pokalbius vis pagalvodavau, kad kai kurių dialogų tiesiog neįmanoma išgalvoti. Nejau jūsų šeimoje visi taip šneka – lyg mojuotų kardais?– Ne. Kiti šneka kitaip.– Jei manęs kas nors paklaustų, apie ką ši knyga, atsakyčiau, kad apie svajones ir mirtį, nors visas romano pasaulis į šiuos žodžius ir netelpa. Ar labai klysčiau?

– Greičiau ši knyga yra apie pabėgimą, kuris tik atrodo kaip išeitis, ir apie tai, kad sumanymo grožis kartais gali būti svarbiau už moralę.

– Ar norėtumėte, kad knyga „Žuvys ir drakonai“ būtų išversta į kinų kalbą?

– Manau, kinai turi pakankamai savo rašytojų.

– Kodėl jums taip patinka tašką dėti tose pasakojimo vietose, kuriose jo nepadėtų joks kitas lietuvių rašytojas?

– Todėl, kad toks mano vidinis ritmas. O kokiose pasakojimo vietose deda taškus kiti lietuvių rašytojai?