Leidėjas D.Teyras užuodžia talentus ir Vilniuje, ir Bolonijoje

„Minedition“, garsėjanti iliustruotomis knygomis, leidžia jas visame pasaulyje, turi filialų beveik visuose žemynuose nuo Londono iki Honkongo, bendradarbiauja su geriausiais pasaulio iliustruotojais – daugelis jos dailininkų yra gavę Hanso Christiano Anderseno medalius, leidžia kasmetį Bolonijos vaikų knygų mugės iliustruotojų konkurso parodos katalogą „Annual“. „Minedition“ požiūriu, knygos – pirmosios vaikų meno galerijos, todėl knygos vaikams turi būti tik labai geros ir kokybiškos. Leidyklos atstovas D.Teyras ypač palankiai atsiliepia apie Vilniaus knygų mugės „Knygų šalies“ kūrybinę studiją. „Gausybė kūrybinės studijos edukacinių dirbtuvių ir originalios jų rengimo idėjos mane sužavėjo ir įkvėpė. Pasidalijau savo susižavėjimu su visų šių idėjų autore, o dabar dar kartą patvirtinu savo nuoširdų palaikymą ir kartu klausiu savęs, ar mano šalies knygų mugių rengėjai neturėtų pasisemti iš šių idėjų įkvėpimo, užuot paleidę būrelius vaikų tuščiai slampinėti mugės koridoriais, vis drausmindami juos, kad nedrįstų paliesti knygos“, – jau grįžęs namo įspūdžiais dalijosi D.Teyras. - Kaip prasidėjo bendradarbiavimas? Kokie motyvai jus atviliojo į Vilnių?

– Šiemet „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje, dalyvavau antrą kartą. Prisiminimai yra panašūs į įspūdžius, patirtus prieš trejus metus: tai tokių protingų ir išradingų veiklų avilys, kokio neteko matyti nė vienoje kitoje mugėje. Daugelis semiasi įkvėpimo iš šios veiklos, į kurią lankytojai taip noriai pasineria.

Prieš 4 metus man parašė dailininkė Sigutė Chlebinskaitė ir pakvietė dalyvauti. Jai pavyko mane įkalbinti. Jos nesugriaunamas ryžtas ir prasminga kūrybinės studijos veikla paskatino mane atvykti ir šiemet. „Minedition“ dalyvavimu intensyvioje kūrybinės studijos programoje noriu parodyti, kad jos triūsas – labai svarbus. Visos „Knygų šalies“ komandos entuziazmas, paslaugumas, pareigingumas yra aukščiausio lygio, ir tai norėčiau ypač pabrėžti.

- Šiemet „Knygų šalies“ kūrybinėje studijoje sukūrėtė Bolonijos vaikų knygų mugės nuotaiką konsultuodamas iliustruotojus. Kokias tendencijas pastebite?   – Stengiausi susitikti su visais to pageidavusiais lietuvių iliustruotojais. Bolonijos vaikų knygų mugėje ir aš, ir mano kolegos, susitinkame su iliustruotojais iš viso pasaulio. Atrasti projektą deimantą, kurį norėtume išleisti, yra labai svarbu. Pateikiame konstruktyvių minčių, idėjų, siūlome, kaip pagerinti rezultatą. Svarbu pasakyti, kokie yra rinkos reikalavimai, kuriuos kai kurie jų jau žino, tačiau kai kuriems – studentams ar vos baigusiems meno mokyklas – tai būna neatrasta žemė. Kiekviena rinka yra savita, nėra lengva perprasti įvairias jų vidaus kryptis, sluoksnius. O būtent tai ir nulemia leidėjo sprendimą – leisti ar ne knygą. Taigi, yra labai svarbu iliustruotojus supažindinti su šia tikrove. Tai aš stengiausi daryti ir Vilniaus knygų mugėje.

- Studijavote politikos mokslus, dirbote apšvietimo kompanijoje, kokios patirtys atvedė prie knygų leidybos?

– Prieš 30 metų susipažinau su Michaeliu Neugebaueriu, kuris vėliau tapo mano vadovu, draugu, broliu ir nulėmė, kad patekau į leidybos pasaulį. Nuo pat „Minedition“ įkūrimo Vokietijoje 2004 m. mes palaikėme glaudžius ryšius, o 2006 m. nusprendėme drauge įkurti „Minedition“ Prancūzijoje. Michaelis gyvena ir dirba Honkonge ir yra atsakingas už pagrindinių knygų, leidžiamų vokiečių, prancūzų ir anglų kalba, sąrašą. Jis rūpinasi leidyba vokiškoje, anglakalbėje ir Azijos rinkose. Aš atsakingas už prancūzų ir daug kitų rinkų. Jo patirtis – 40 metų, mano patirtis – 30 metų. Tai leidžia mums valdyti gerai sustyguotą mechanizmą pasitelkiant nedaug darbuotojų.

- Užauginote iliustruotojas, pelniusias H.Ch.Anderseno medalius: Květą Pacovską (g. 1928) ir Lisbet Zwerger (g. 1954). Kaip atrandate ir skatinate talentus?

– M.Neugebaueris geriausiai užuodžia talentus dar prieš jiems tampant visų pripažintais iliustruotojais. Pirmosios šių iliustruotojų knygos nerado savo skaitytojo, tačiau dėl mūsų atkaklumo ir įsitikinimo menininko talentu pavyko pasiekti, kad jie įsitvirtintų rinkoje kaip vieni geriausių.

– Pamenu jos parodą Taipėjuje prieš daugiau kaip dešimt metų. Parodoje buvo eksponuojami jos mėgstamų spalvų suformuoti neono vamzdžiai. Tai buvo įspūdinga. Kad kūriniai atrodytų taip, kaip ji norėjo, prireikė milžiniško kruopštumo… Galiausiai visa tai buvo vėl supakuota ir kūriniai tapo niekuo. Efemeriškumo triumfas!

– Taip, daugybė knygų mugių, kuriose dalyvaujame tiek Prancūzijoje, tiek užsienyje, padeda pažinti mūsų leidyklą ir tai yra puiku pristatant savo autorius, knygas, naujienas skaitytojams. Tai mums ir nepakeičiamas būdas bendrauti su skaitytojais, ir puikus barometras, rodantis tiek teigiamą, tiek neigiamą skaitytojų požiūrį į mūsų knygas. Tai didžiausias mugių privalumas.

Bolonijos knygų mugės vaidmuo visai kitoks nei Frankfurto. Pastarojoje parduodame autorines mūsų knygų teises viso pasaulio leidėjams. Didžiausios sėkmės sulaukusios mūsų knygos išverstos į daugiau kaip 50 kalbų. Be to, Bolonijos mugė yra ir ta vieta, kurioje sutinkame iliustruotojus iš įvairiausių pasaulio kampelių, tarp kurių ieškome ir randame ateities žvaigždžių.

- Esate minėjęs, jog Bolonijos vaikų knygų mugėje apdovanotos knygos dažnai sunkiai parduodamos už mugės ribų. Kaip rasti tą aukso viduriuką? Kokie dalykai, jūsų manymu, sąlygoja skaitytojų norą turėti paveikslėlių knygų?

– Apdovanojimai – pripažinimo ženklas. Toks ir yra jų vaidmuo. Leidėjai rodo ateities tendencijas, siūlo skaitytojams knygas, kurių jie ieško savo vaikams. Atitikti šią sąlygą ir yra tas jūsų minėtas aukso viduriukas.

Geriausias būdas sužinoti, ar knyga atitinka reikliausių skaitytojų lūkesčius, ar yra novatoriška (juk to nori kiekvienas leidėjas) – suskaičiuoti, į kiek kalbų ji išversta ir keliose šalyse parduodama. Daugybėje Azijos šalių – Korėjoje, Kinijoje, Taivane – buvo suprasta, kad paveikslėlių knygos padeda vaikui vystyti vaizduotę ir tai yra taip pat svarbu, kaip ir mokslo leidiniai. Tad kokybiškos paveikslėlių knygos yra neatskiriama sėkmingo vaikų švietimo dalis.

–  Manau, kad receptas paprastas: būnant šešiasdešimties jaustis 30-mečiu tėčiu, pasakojančiu istorijas dukrelei prieš miegą. Taip gebėsi tinkamai pasirinkti, ką leisti ir kas patiks skaitytojui.

- Ar kada nors atostogaujate?

– Suprantu, kad klausimas ironiškas. Kai tik galiu, atostogauju, tačiau ir per atostogas dirbu – jei ne prie darbo stalo, tai mintyse.