D.Mušinskas su ketveriais metais vyresniu P.Dirgėla susipažino 1968-aisiais, kai kartu dalyvavo dešimt dienų trukusioje literatų kelionėje nuo Kauno iki Rambyno kalno. P.Dirgėla šioje kelionėje dalyvavo kaip „Komjaunimo tiesos“ korespondentas.
D.Mušinsko ir P.Dirgėlos keliai susikirsdavo ir vėliau. Kolegos daug laiko praleisdavo bendraudami, ypač Gedimino prospekte buvusioje „Literatų svetainėje“. Nuo 2003 metų P.Dirgėla ir D.Mušinskas kartu dirbo žurnalo „Metai“ redakcijoje.
„Kadangi buvau jaunesnis, dažniausiai turėdavau tylėti ir klausytis P.Dirgėlos. Jis labai mėgo kalbėti. Tai buvo gana sudėtinga asmenybė. Kaip ir daugelis kūrėjų, ganėtinai egocentriška“, – prisimena D.Mušinskas.
Privengė viešumos
Pasak D.Mušinsko, P.Dirgėla buvo literatūrai nuoširdžiai atsidavusi asmenybė: „Jis su žemaitišku užsispyrimu rašė sudėtingą prozą ir net nebandė vaikytis populiarumo.
Pastaruoju metu P.Dirgėla privengė viešumos – renginių, susitikimų. Nešventė net savo jubiliejų. Vis kartojo, kad rašymui paaukojo visą sveikatą ir dėl to jau nebeturi jėgų net gyventi.“
D.Mušinskas įsitikinęs, kad sudėtinga, ne visiems įkandama, pastaruoju metu kiek primiršta P.Dirgėlos kūryba bus pripažinta, mėgstama ir tyrinėjama ateities kartų.
Mat tai, kas šiandien yra populiaru ir paprasta, dažniausiai yra greitai pamirštama, o to, kas šiandien atrodo pernelyg sudėtinga, laukia šviesi ateitis.
D.Mušinskas teigė jautęs, jog P.Dirgėla išgyveno dėl to, kad rimtoji literatūra ne itin domina skaitytojus: „Jį slėgė, kad rašytojų darbas pamažu tapo beveik nereikalingas, nepastebimas, nevertinamas.“
„Atsiradus radijui, televizijai silpsta gebėjimas skaityti, suvokti tekstą. Vis daugiau žmonių sunkiai supranta literatūrinio žaidimo taisykles. O juk skaitytojas ir autorius turi prisijaukinti vienas kitą“, – šių eilučių autoriui panašų nerimą yra atskleidęs P.Dirgėla.
Rašė su broliu
Įdomu tai, kad P.Dirgėla savo, kaip rašytojo, karjerą pradėjo su vyresniuoju broliu Povilu Dirgėla (1941–2004). Jie kartu parašė ne vieną įsimintiną kūrinį. Tai – tokie romanai kaip „Šermenų vynas“, „Šalavijų kalnas“, kiti.
Kaip jiems tai pavykdavo? „Mes su Povilu kokiais 1965-aisiais pajutome, kad galime ir norime dirbti literatūrai bendrai. Jis, kaip medicinos specialistas, gerai išmanė psichoanalizę, o aš, kaip filologas, literatūros priemones.
Be to, mes buvome artimų sielų, panašios pasaulėjautos žmonės, turėję bendros patirties, pažinoję vienas kitą kaip nuluptus. Kitaip mums niekas nebūtų pavykę“, – „Lietuvos rytui“ yra kalbėjęs P.Dirgėla.
Ambicingiausias kūrinys
Bene ambicingiausias ir daugiausia diskusijų keliantis P.Dirgėlos kūrinys – keturių tomų romanas „Karalystė“, kurį autorius vadino žemės keleivių epu.
„Karalystės“ atsiradimo istoriją šių eilučių autoriui yra pasakojęs pats P.Dirgėla: „Sovietiniais metais rašiau apie XV–XVII a. Lietuvos valstybę Europos kontekste.
Žodžiu, rašiau tai, ko nebuvo parašę XVIII–XIX a. lietuvių raštininkai.
Viena vertus, norėjau užpildyti tą spragą, kita vertus, tuo bandžiau išsakyti požiūrį, kad reikia tą valstybę atkurti. Tai buvo ne tik mano, bet ir kitų kolegų siekis.
Praėjusio šimtmečio 9-ajame dešimtmetyje toji istorija tapo labai intensyvi, veikli. Pastarasis žodis, man regis, atspindi tai, kas dėjosi tais metais. Supratau, kad atsidūriau ypač svarbių įvykių verpete.
Man, turinčiam žinių bagažą apie Lietuvos valstybingumo raidą, istoriją, atrodė, kad nerašyti apie tuos svarbius įvykius yra nuodėmė. Juolab kad įžvelgiau ano ir šio meto istorinių procesų giluminių panašumų.
Iš pradžių rašiau nedideliais gabalais, kurie sudaro šio epo dalis. Vėliau man nušvito, kad tarsi tapau paveikslą. Kitaip tariant, supratau epo struktūrą.
Jis tapo keturknyge ne dėl aliuzijos į evangelijas ar panašių dalykų, o dėl to, kad norėjau perteikti savotišką būsenų architektūrą. Vienas sluoksnis – daugybės žmonių likiminės būsenos lūžio metu.
Antras klodas – stangresnė, tvirtesnė iš tų žmonių susidedančių grupuočių būsena.
Dar vienas klodas – tautos laikysena, susijusi su istorija. Galiausiai man rūpėjo ir tai, kas kliūstelėjo iš pasaulio.
Kitaip tariant, aš ne tik aprašinėjau tai, kas dėjosi Lietuvoje, bet ir žiūrėjau į Lietuvą kaip į pasaulio ląstelę, kuri buvo uždaryta ir staiga išsilaisvino, prisitaikydama prie pasaulio gyvenimo būdo – su visom ydom, bėdom.“
Rašytojas dirbo ir žurnalistu
P.Dirgėla – prozininkas, eseistas. Gimė 1947 m. Žvaginiuose, Klaipėdos r. 1965–1972 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
1967–1970 m. dirbo „Komjaunimo tiesos“, 1970–1972 m. – „Gimtojo krašto“ redakcijose, 1972–1973 m. ir 1975–1976 m. buvo Lietuvos kino studijos darbuotojas. Nuo 2003 metų buvo žurnalo „Metai“ redaktoriaus pavaduotojas.
Iš pradžių kūrė drauge su broliu Povilu, maždaug nuo 1981 m. – vienas. Kartu su R.Šaveliu parašė scenarijų kino filmui „Arkliavagio duktė“ (1981 m.).
Svarbiausi prozos kūriniai – romanai „Šalavijų kalnas“, „Šermenų vynas“, „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Karalystė“, esė knyga „Gyvenimo intriga“.
Pelnė daug garbingų apdovanojimų. Tarp jų – S.Daukanto premiją (1989), Lietuvos rašytojų sąjungos premiją (2002), Nacionalinę kultūros ir meno premiją (2003).
* * *
Urna su rašytojo palaikais pašarvota Lietuvos rašytojų sąjungoje (K. Sirvydo g. 6). Atsisveikinimas su velioniu kovo 31 d. nuo 14 iki 21 val., balandžio 1 d. nuo 10 val. Laidotuvės balandžio 1 d. 14 val. Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
