Leipcigo knygų mugėje viena salė kasmet atitenka japoniškų komiksų manga gerbėjams, drąsos ir fantazijos nestokojančiam jaunimui, vis įsimaišančiam ir į kitose salėse vykstančią renginių programą. Šiemet imta kalbėti, kad galbūt vertėtų atskirti šių spalvingų personažų konvenciją nuo Leipcigo knygų mugės – abu renginiai sparčiai plečiasi ir netrukus gali nebetilpti po vienu stogu.
Pieštukų inkliuzai baltame stende
Mugės atidarymo dieną Nacionalinis Lietuvos stendas jau buvo pilnas lankytojų. Jų dėmesį traukė architektų biuro „Process Office“ sukurtas baltas stendas, inkrustuotas 600 pieštukų ir netikėtais rakursais žaidžiantys kėdėse ir staluose įmontuoti veidrodžiai. Mugėje besilankę skaitytojai ir literatūros ekspertai galėjo pavartyti gražiausias šiemetines Lietuvos knygas, susipažinti su rašytojo ir iliustruotojo Pauliaus Juodišiaus knygomis vaikams, Lietuvos kultūros instituto leidiniais, anglų ir vokiečių kalbomis pristatančiais lietuvių autorių kūrybą. Taip pat Vokietijoje išleistais lietuvių autorių kūriniais.
Lietuvos stendas įsikūrė greta kaimynų latvių ir skandinavų stendų. Pastarajame buvo galima išvysti puikų suomių, švedų, danų, islandų, norvegų bendradarbiavimą pristatant savo šalių literatūrą. Po 3 metų Lietuva kartu su Latvija ir Estija Londone taps „Market Focus“ šalimis ir su šių šalių atstovais jau prasidėjo intensyvios diskusijos dėl bendros pasirodymo mugėje koncepcijos, todėl latviai ir lietuviai, dirbdami greta skandinavų stendo, susipažino su Šiaurės kaimynų pavyzdžiu. Skandinavų forumas, kasdien kviesdavęs mugės lankytojus į literatūros ištraukų skaitymus ar diskusijas, dalindavosi klausytojais su Lietuva: šie, atėję pasiklausyti skandinaviškų skaitymų, akių būdavo nuviliojami ir Lietuvos stendo link.
Garbinga estafetė
Šiemet Leipcige garbės viešnios teisės atiteko Izraeliui, kurio vėliava plevėsavo visai greta Lietuvos stendo. Lietuvos kultūros instituto atstovai, kaimynams žydams Vokietijoje palikę dovanų keletą dvikalbių lietuvių-hebrajų poezijos rinktinės egzempliorių, mainais į Lietuvą parsivežė didžiausius linkėjimus sėkmingai pristatyti savo šalies kultūrą ir literatūrą artėjančiais metais.
„Vokiečių kultūra – milžiniška teritorija, todėl turėti joje savo lietuviškas salas su lietuvių poetais, prozininkais, eseistais – didžiulis dalykas. Mes paliekam save, savotiškas mūsų kultūros ir kūrybos sėklas vokiečių skaitytojams, atrasiantiems Lietuvą ne tik per turizmą ar reklamą, bet ir per literatūrą bei kultūrą“ – pernai sakė profesorius Leonidas Donskis, o šiemet – it baltas gintaras Leipcigo knygų mugės jūroje – dėmesį traukusi Lietuvos stendo „sala" tapo ir erdve svarbioms tarptautinėms diskusijoms bei iškilmingoms kalboms. Stendo atidarymo metu Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis, anot jo, gražiausia ir su artima sanskritui – lietuvių – kalba, kartu su Leipcigo knygų mugės direktoriumi Oliveriu Zille paskelbė, jog 2017 m. Lietuva taps Leipcigo knygų mugės temine šalimi. Lietuvos kultūros institutas, bendradarbiaudamas su kultūros atašė Vokietijoje dr. Gabriele Žaidyte ir LR kultūros ministerija, jau nuo rytojaus pradeda organizuoti specialiai šiam įvykiui surinktos darbo grupės posėdžius ir koordinuoti po poros metų vyksiantį Lietuvos pristatymą.
Migruojantys rašytojai ir literatūra
Vienas naujausių vokiečių kalba pasirodžiusių lietuvių autorių kūrinių – Dalios Staponkutės knyga „Iš dviejų renkuosi trečią. Mano mažoji odisėja“. Vilniaus knygų mugėje ji paskelbta kūrybingiausia metų knyga, kovo 10 d. D. Staponkutei buvo įteikta Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija, o jau po poros dienų – vokiečių kalba – knyga pasirodė Lietuvos stende Leipcige.
Dalios Staponkutės knyga buvo pristatyta ir mugėje, ir Leipcigo mieste – kūrybingoje erdvėje „naTo“, kur ją pristatė švedų rašytojas Ulfas Peteris Hallbergas, nuo 1983 m. gyvenantis Vokietijoje. Lietuvoje šis autorius žinomas kaip garsaus romano „Europos šlamštas: šešiolika būdų prisiminti tėtį“, išversto ir į lietuvių kalbą, autorius, praeitais metais viešėjęs Vilniaus knygų mugėje. Anot Dalios Staponkutės, Hallbergas ją pagerbė, sutikęs pristatyti knygą. Anglų kalba vykęs knygos pristatymas buvo ypatingai šiltas ir įdomus, rašytojas ir leidyklos „LIT Verlag Expeditionen“, išleidusios D. Staponkutės knygą vokiečių kalba, leidėjas Gino Leineweberis vokiečių kalba skaitė dar visiškai šviežiuose puslapiuose sugulusias istorijas, Markus Roduneris dalijosi savo potyriais verčiant ypatingai jautrų moters literatūrinį balsą.
Toje pačioje patalpoje tądien vyko ir lietuvių – Rimanto Kmitos bei Ilzės Butkutės – ir latvių poetų kūrybos skaitymai, moderuojami M. Rodunerio, skaičiusio eilėraščius vokiečių kalba. Poetų kūrybą muzikinėmis intermedijomis papildė Leipcige reziduojanti lietuvių smuikininkė Rakelė Chijenaitė ir jos kolega pianistas Seif El Din Sherif, kilęs iš Egipto. Muzika, poezija, vokiškai prabilusi lietuvių literatūra sukvietė nemenką būrį susidomėjusių, pasitaikė net lietuvių, atvykusių iš kitų Vokietijos miestų Drezdeno ar Berlyno. Poetę Ilzę Butkutę, anot jos, maloniai nustebino tiek rajonas, kuriame įsikūrė „naTo“ erdvė, dėl savo pavadinimo kaskart priversdavusi nusišypsoti praeivius, paklaustus kelio, tiek gausybė susirinkusiųjų į renginį, poezijos klausiusių užmerktomis akimis – ne iš nuovargio, o dėl malonios, atsipalaidavimą suteikiančios atmosferos.
Vilniaus architektūra vokiečių „Oktagone“
„Vilnius – tai mozaikos dalis“ – pasakojo leidyklos „DOM publishers“, vokiečių kalba išleidusios „Vilniaus architektūros gidą“, vadovas Philippas Meuseris, teigęs, jog be Vilniaus negalėtume susidaryti visapusiško posovietinių šalių ir šiandieninės Europos architektūros paveikslo, jis yra tokia pati svarbi dalis, kaip ir bet kuris kitas miestas nuo Samarkando iki Amsterdamo ar Maskvos.
Penktadienį, kovo 13 dieną, Leipcige, jaunų vokiečių architektų iniciatyva atsiradusios architektūrai atviros erdvės „Oktagonas“ patalpose vyko vokiečių kalba išleisto „Vilniaus architektūros gido“ pristatymas. Jame dalyvavo ne tik leidėjas Ph. Meuseris, bet ir viena iš leidinio autorių – architektūros ekspertė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato Generalinė sekretorė Marija Drėmaitė bei leidyklos „Lapas“, išleidusios knygą Lietuvoje, vadovė Ūla Ambrasaitė.
Lietuvos kultūros instituto vertimų programos paskatintas vertimas į vokiečių kalba, anot leidėjos Ū. Ambrasaitės – tvarkingiausias iš visų „Vilniaus architektūros gido“ leidinių serijos. Prieš vokiečiakalbį pasirodę trys leidiniai lietuvių kalba, iki leidžiant jį vokiečių, leido ištaisyti visas pasirodžiusias klaidas, pasirinkti optimaliausią informacijos pristatymo variantą.
„Vokiškai tvarkingas“ Vilniaus architektūros gidas atsirado leidyklos „DOM publishers“ leidžiamų architektūros gidų serijoje greta Potsdamo, Maskvos, Sankt Peterburgo, Rygos ir Uzbekistano bei Kazachstano architektūros. Vilnius pasirodė anksčiau už vis dar rengiamus Amsterdamo, Kaliningrado, Minsko architektūrą pristatančius leidinius. Visų architektūros gidų autoriai – savo srities ekspertai, gyvenantys tuose miestuose ar šalyse, apie kurias rašo, nes, anot Ph. Meuserio, gerą gidą gali sukurti tik žmogus, pažįstantis miestą kaip šeimos narį, priimantis jį su visomis jo teigiamomis ir neigiamomis savybėmis. Leidyklos „DOM publishers“ vadovui pritarė ir lietuvės Marija Drėmaitė bei Ūla Ambrasaitė, vilnietiškajame architektūros gide siekusios pristatyti ne vien reprezentatyviausius pastatus, tačiau ir tuos, kurie galbūt yra kontraversiški ar kvestionuotinos architektūrinės vertės, tačiau charakteringai formuojantys miesto veidą.
Istorijas kuriantys vaikai ir istoriją nutylintys kinai
Tą pačią dieną, kai vyko oficialus Lietuvos nacionalinio stendo atidarymas, kitame didžiulės Leipcigo knygų mugės gale vyko diskusijų panelė apie knygų meną. Joje, greta keliasdešimties kinų dizainerių delegacijos ir vokiečių dizianerių, buvo galima išgirsti ir lietuvišką knygų dizainerio Tomo Mrazausko balsą. Pustrečios valandos trukusiame pokalbyje „Rytai sutinka Vakarus: Knygos dizaino evoliucija“ vokiečių ir kinų knygų dizaineriai pristatė savo patirtis ir pateikė pavyzdžius. Berlyne gyvenantis T. Mrazauskas pasakojo kaip, pristatinėdamas trijų autorių – Claudia‘os Heinermann, Michalo Iwanowski, Indrės Šerpytytės fotografijų parodos, kurios temos – vilko vaikai, tremtis, partizanai, katalogą „Pokario istorijos“, užsiminė apie komunizmo istoriją Lietuvoje ir suprato, kad dėl istorinių žinių trūkumo ir, akivaizdžiai, dėl aštrios politinės temos nutrūko lig tol vykęs sinchroninis jo pasakojimo vertimas į kinų kalbą. Vertėja ir renginio organizatoriai atrodė sutrikę ir tik T. Mrazauskui toliau pradėjus kalbėti apie fotografijos knygų dizainą, pasakojant apie Vytauto V. Stanionio „Nuotraukas dokumentams“ ir Vytauto Pletkaus „Tuštėjimą“, jo žodžiai vėl pasiekė kinų dizainerių ausis. Tačiau, nepaisant šio švelnaus kultūrinio disonanso, anot dailininko, jis pats buvo itin savo vietoje: „Jiems nepatiko politika, bet patiko knygos konceptualumas. Vėliau sužinojau, kad kinai mąsto emocionaliau, taip ir knygas kuria. Todėl važiuoja į Vokietiją žiūrėti konceptualiai sukurtų knygų – būtent tokį pavyzdį, pristatydamas „Nuotraukas dokumentams“ jiems ir pateikiau, auditorija liko sužavėta“.
Tuo tarpu kultūrinėje Leipcigo knygų mugės programoje vyko dvi dalininko Pauliaus Juodišiaus kūrybinės dirbtuvės vaikams, kurių metu vertėjavo ir puikia renginio vedėja tapo lietuvė vertėja Eglė Bukantytė-Greverė. Ji bendravo su vokiečiakalbiais vaikais ir perteikė P. Juodišiui jų idėjas, kaip turi atrodyti drauge sumanytų istorijų personažai. Taip pat vienerios kūrybinės dirbtuvės Lietuvos kultūros instituto buvo suorganizuotos tarptautinėje anglakalbėje mokykloje Leipzig International School e.V. Anot renginyje dalyvavusios LKI Programų ir projektų skyriaus vadovės Rūtos Statulevičiūtės-Kaučikienės: „Mums svarbu Lietuvos kultūrą ir jos kūrėjus pristatyti ne tik reprezentaciniais leidiniais, literatūros vertimais, iškilmingomis kalbomis ir renginiais, bet taip pat leisti prie jos prisiliesti patiems mažiausiems pasaulio piliečiams, norime, kad Lietuvos kūrėjų darbai taptų ne vien Lietuvos, bet ir pasaulio vaikų vaikystės prisiminimų dalimi“.
