Šešerius metus rašytų esė knyga „Begarsis skambutis“ („Tyto alba“) – šešioliktoji 51 metų K.Navako knyga.
Ją sudaro du labai skirtingi skyriai. Pasak autoriaus, pirmasis – eseistiškai novelinis, antrasis – eseistiškai memuaristinis, kartais net per drąsus.
Abu juos sieja ne tik navakiškai grakštus stilius ir intelektualus humoras, bet ir savotiškas avantiūrizmas, be kurio K.Navakas neįsivaizduoja savo gyvenimo.
– Kęstuti, feisbuke save pavadinote rašytoju avantiūristu. Ką turėjote omenyje?
– Kad visada dariau tai, ką norėjau, o ne tai, ką reikėjo. Tiesa, dideliam visuomenės pasitenkinimui, neretai abu dalykai sutapdavo. Kai nesutapdavo, tiesiog numodavau ranka į vadinamuosius reikalus.
Štai reikia parašyti straipsnį ar recenziją, redakcijoje jau visi trypia kojomis nesulaukdami, o aš sėdžiu ir rašau eilėraštį.
Avantiūristais galima laikyti pačias įvairiausias figūras – nuo d’Artanjano iki Dariaus ir Girėno. Tad tai – plati sąvoka.
– Pasak Tarptautinių žodžių žodyno, avantiūristas – tai žmogus, darantis neapgalvotus, rizikingus veiksmus, tikėdamasis atsitiktinės sėkmės. Atsitiktinė sėkmė – ar jums ji pažįstama?
– Avantiūristas yra suaugęs vaikas. Visi vaikai – avantiūristai. Jie karpo kokį popierių „tikėdamiesi atsitiktinės sėkmės“, prisigalvoja to, kas iš pažiūros nesąmonė, o iš tiesų tai jų pasaulio nuotykių ieškojimas.
Turbūt visos mano sėkmės buvo atsitiktinės. Taip, kai ką planuodavau, bet dažnai arba planai nepavykdavo, arba juos stipriai koreguodavo įgyvendinimo metu atsiradusios atsitiktinės idėjos.
O kūryba be atsitiktinumų apskritai dažniausiai nieko verta. Be atsitiktinumų būtų labai nuobodu gyventi.
– Kai kurie avantiūristais laiko ir aferistus, perėjūnus, nuotykių ieškotojus. Kaip manote, kuris šių apibūdinimų labiausiai jums tinka?
– Nesunku atspėti, esu aferistas ir perėjūnas. Juokauju, žinoma.
Paauglystėje stiprų įspūdį darė du dalykai: filmas „Nuotykių ieškotojai“ („Les Aventurieres“) ir lordo Byrono biografija.
Abu jie tapo dalimi manęs ir paklojo avantiūristo, kaip nuotykių ieškotojo, pagrindus. Nors pradmenų buvo dar vaikystėje, kai, užuot nuėjęs pas tetą parnešti vaišių pas močiutę atvyksiančioms ponioms, nuėjau prie upelio, į miškelį, karsčiausi medžiais, grįžau tik vakare be vaišių.
Arba kitą sykį, kai viena ponių mane puolė kalbinti visokiais „utiutiū-ailiuliū“, kaip kokia Lady Gaga, išdidžiai atsisukau ir pasakiau: „Eik tu gaidžio uodegon.“ Abiem atvejais stipriai gavau į kailį. Avantiūrizmas – rūstus reikalas.
– Pastaruoju laiku atrodo, kad nieko daugiau neveikiate, tik rašote. Per metus pasirodo po kelias jūsų knygas. „Begarsis skambutis“ – šešioliktoji. Ar toks produktyvumas susijęs su tuo pačiu avantiūrizmu – nėrimu visa galva į rizikingą veiklą tikintis atsitiktinės sėkmės?
– Na, jei pasakysiu, kad po gero mėnesio pasirodys dar viena mano knyga ir pradėjau rengti dar dvi, tai jau nežinau, ką pamanysite. Vis dėlto tai nesusiję su avantiūrizmu, nes knygas rašau labai atsakingai.
Kukliai manau, kad tarp tų knygų neatsirastų ne tik prastos, bet ir vidutiniškos, skaitytojai ir kritikai tam pritaria. Ši gausa susijusi su tuo, kad rašau įvairius dalykus: poeziją, esė, vaikų literatūrą.
– „Begarsis skambutis“ ir avantiūrizmas – ar pats atrandate kokių nors sąsajų tarp šių dviejų dalykų?
– Pats pavadinimo atsiradimas gana avantiūristinis. Sėdėjau leidykloje ir pasirašinėjau sutartį dėl būsimos knygos. Koks pavadinimas, paklausė leidėjai. Iš kur man žinoti, kad knygai dar ir pavadinimo reikia? Galvojau galvojau, nieko nesugalvojau.
Staiga išvydau į telefoną, kurio garsas išjungtas, skambinant vieną merginą. „Begarsis skambutis“, – sakau. Taip ir liko, nes pavadinimo prasmių laukas visai nemenkas.
Pirmojoje knygos dalyje rasite vidinio avantiūrizmo, nes pradėjęs rašyti tekstą niekada nežinodavau, ką parašysiu. O antrojoje išorinio avantiūrizmo tiek, kad net varva pro puslapių kraštus.
– Skaitydamas jūsų „Begarsį skambutį“, ypač antrąją dalį, susidariau įspūdį, kad turite pavydėtinai gerą atmintį. Knygoje pilna detalių, prieš daugybę metų patirtų nuotykių, tikslių būties ir buities apibūdinimų. Kita vertus, cituojate Julio Cortazarą, rašiusį, kad atmintis yra veidrodis, kuris skandalingai meluoja. Gal atmintis – pati didžiausia avantiūristė?
– Atmintis savaip pati atsirenka, bėgant laikui ji nusiraško visas uogas, o stagarus išmeta.
Žinoma, kad visi mano minimi nutikimai realūs, tačiau juk būta ir daugybės kitų, gal ne tokių palankių šviesiam autorius paveikslui. Juos pavyko sėkmingai nukišti į atminties palėpę, tegu sau dulka.
– Jūsų knyga tarsi liudija, kad ankstesniais laikais buvo net tiršta nuotykių, rizikos, neapgalvotų veiksmų. Kai stebite šiuos laikus, ar jums neatrodo, kad to avantiūrizmo dabarties gyvenime ir meno pasaulyje trūksta?
– Sovietmečiu bohemos gyvenimas buvo laisvės išraiška, todėl gyvenome su užmoju. Po to su tuo užmoju dar šiek tiek iš inercijos pagyvenome, bet tai jau buvo stabdymo kelias. Nebeįdomu, ir taip viskas leista.
Žinoma, visa ko vyksta ir dabar, bet man įdomesnis tapo vidinis avantiūrizmas, kurį minėjau. Kai atsidarai tuščią lapą kompiuteryje ir šoki į jį stačia galva, net nenumanydamas, į ką įšoksi.
– „Begarsiame skambutyje“ atskleidėte daug savo gyvenimo įvykių, atsitikimų, sprendimų, kuriuos būtų galima pavadinti ir avantiūromis. O jeigu paprašyčiau išskirti pačią didžiausią savo gyvenimo avantiūrą, kokią paminėtumėte?
– Pati didžiausia avantiūra neabejotinai yra pats gyvenimas. Nežinau ne tik to, kas bus po mėnesio, bet ir kas bus po valandos. Ir tai labai intriguoja.
– Kokių rizikingų, įtartinų sumanymų turite?
– Rašysiu knygas. Tai visada rizikinga ir įtartina.
Rašo įvairaus žanro kūrinius
K.Navakas (g. 1964 m. vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos r.) – poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas.
Aštuonerius metus gyveno ir mokėsi Ukmergės rajone, Taujėnuose. Iki 1982 m. mokėsi Kauno J.Aleksonio vidurinėje mokykloje. 1987–1988 m. buvo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininkas. 1992 m. baigė vokiečių kalbos kursus Zalcburge.
1994–1996 m. rašė savaitines kultūros ir naujų knygų skiltis Kauno laikraščiams. 1996–2005 m. buvo vienas knygyno-klubo „Septynios vienatvės“ savininkų. Bendradarbiavo su įvairiomis televizijos laidomis ir spaudos leidiniais.
Parašė 16 įvairaus žanro knygų – nuo poezijos iki esė. Išvertė nemažai vokiečių ir kitų tautų autorių poezijos, apsakymų, pjesių, libretų. K.Navako poezija iš versta į rusų, latvių, gruzinų, suomių, švedų, makedonų, vokiečių, anglų kalbas.
Tarp svarbiausių apdovanojimų – Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija (2006 m.) ir „Poezijos pavasario“ skiriama Maironio premija (2014 m.).
