Iš gurinių
Prienų laikraštyje „Naujas gyvenimas“ 1990-03-12 Juozas Petrauskas paskelbė savo bendraklasio Justino Marcinkevičiaus jam skirtą eilėraštį „Saulėtų dienų atminimui“. Paaiškino, kad eilėraštis parašytas 1947-10-17. Taigi Marcinkevičiui tada buvo septyniolika.
Cituoju pirmą posmą:
Jaunos dienos – greitai jos praeina,
Tik šešėliai pasiliks iš jų.
Uždainuos senatvė liūdną dainą,
Vakarai ją užrašys krauju.
Ne stebuklas tas eilėraštis, pagaliau ir rašytas negalvojant apie viešą publikaciją, maždaug – proginio eiliuoto laiško žanras. Kalbama apie tai, kad ateis senatvė, kad atminty liks jaunystės įspūdžiai ir prisiminimai, mintys apie draugus.
Bet reikia įsidėmėti, kad rašo septyniolikmetis. Ir kad tai 1947 metai, pokario kovų laikas. Ir štai – į jaunuolio eiliavimus ateina kraujas, karstas, mirtis, rūpesčio raukšlės. Tai žodžiai iš to paties eilėraščio. Konkrečiam poetiniam siužetui, rodos, jie nebūtini, bet nevalingai ateina. Ir paliudija, kas jaudino ir veikė Prienų gimnazistą 1947-aisiais.
Greta to, ką matė ir girdėjo gimtosiose apylinkėse, būta asmeniškų patirčių, tiesiogiai susijusių su represiniais sovietijos veiksmais. Iš vėlesnių poeto pasakojimų kaip tikrus įvykius turime prisiminti du jo suėmimus. Daugiau žinių yra apie antrąjį. Tai 1946 m. pradžia, kai atsidūrė Marijampolės tardymo kameroje kartu su vietos ūkininkais ir savo bendraklasiais. Laikytas ir tardytas apie mėnesį. Yra pagrindo manyti, kad Prienų gimnazistų suėmimai sietini su komjaunuolio Prano Bubnio nužudymu 1946 m. Šešiolikmetis Just.Marcinkevičius, ir tada, ir vėliau tvirtinęs, kad su tuo įvykiu neturi nieko bendra, vis dėlto greičiausiai buvo įrašytas į galimų veiksmo dalyvių sąrašą. Vietos „sekliai“, matyt, turėjo žinių, skatinusių manyti, kad gali būti įtartinas. Nes buvęs sulaikytas ir anksčiau. Informacijos tik tiek: „Maironį „suėmė“ kartu su manim“, taigi turėjo draustą Maironio knygą, kas nors apie tai pranešė (žr. „Kultūros barai“, 2011, Nr. 2).
To laiko išgyvenimai išreikšti vėlesnėje kūryboje, 1966 m. datuotame eilėraščių cikle „1946-ieji“, bene labiausiai žinomame to ciklo eilėraštyje „Šešiolikmečiai“. Tebus čia bent viena strofa:
Laikas vis eina. Jis reikalauja
tiksliai sudėti širdį ir mintį.
Šešiolikmečiai braido po kraują,
apsikabinę vaikiškai mirtį.
Dabar jau vyriausiajai Lietuvos žmonių kartai žodis šešiolikmečiai įgijo visai konkrečią reikšmę: jis iš karto asocijuojasi su gimusiais 1930 m. ir išgyvenusiais pokario pasipriešinimo kovų tikrovę. Ar galėtume sakyti, kad eilėraštis „Šešiolikmečiai“, 1966 m. išspausdintas almanache „Poezijos pavasaris“ ir rinkinyje „Mediniai tiltai“, čia niekuo dėtas?
Grįžkime prie eiliuoto paskyrimo klasės draugui, parašyto dviem dešimtmečiais anksčiau negu „Šešiolikmečiai“. Svarbieji žodžiai, kuriuos jau minėjau, šiandien suvokiami kaip to laiko ir jo lemtų patirčių ženklai. Per žodžius, laikas atpažįstamas per žodžius.
2014-12-05
To paties Prienų laikraščio tame pačiame puslapyje radau kito Just.Marcinkevičiaus bendraklasio (vėliau jis tapo mokytoju) Kęstučio Lakicko pasakojimą.
Buvo 1956 m. vasara. K.Lakickas ką tik grįžęs iš lagerio. Kažkaip sugebėjęs įsidarbinti Kauno psichoneurologinės ligoninės sanitaru. Neturi kuo žmoniškai apsirengti – lagerio „uniformą“ papildė tik gerų žmonių dovanotas nušiuręs švarkas išplyšusiu pamušalu. Ir štai, eidamas gatve, pamato plakatą, kviečiantį į susitikimą su poetu Just.Marcinkevičiumi Kauno profsąjungų rūmuose. Žinoma, eina. Jaudinasi, kad lankytojas, savo apranga „panašus į paskutinį girtuoklį“, nebus įleistas. Vis dėlto įsmuko į kėdę ir susigūžęs klausėsi, ašarodamas gėrėjosi bendraklasio posmais ir šlove. „Argi būdamas ten, toli nuo Tėvynės, už spygliuotų vielų, aklinų tvorų, sušalęs, alkanas, saugomas vilkinių šunų, budrių sargybinių, ginkluotų automatais bei kulkosvaidžiais, ir kaukiant Sibiro vėjams, galėjau tikėtis išgirsti savo klasės draugo mintis, kuriose buvo iš mano gyvenimo dalelė.“
Vakaras pasibaigė. Varganai atrodantis buvęs lagerininkas taikėsi tyliai išsprūsti. Just.Marcinkevičius, eidamas nuo scenos centriniu taku, pamatė bendraklasį, atpažino (po aštuonerių nesimatymo metų), apsikabino, pabučiavo. „Nustebę žiūrėjo į mudu Justiną lydėję Kauno miesto valdžios atstovai ir vakaro dalyviai. Nedelsiant buvau pakviestas eiti su visa svita.“
Po viskam K.Lakickas sako jaudinęsis, kad „liaudies priešo“ pabučiavimas nepakenktų „Dvidešimto pavasario“ autoriui.
Nežinau, kas čia darosi.
Perpasakojęs K.Lakicko aprašytą jaudinantį epizodą, pasijutau keistai. Tiesa, negalėjau neperpasakoti, nes pagalvojau, kad jei K.Lakickas mokėtų rašyti kaip Bitė Vilimaitė, tai būtų puiki trumpa novelė. Bet dabar ne apie tai. Dabar apie tai, kad nesakau nieko naujo – tik dar kartą, dar vienu epizodu, paliudiju Just.Marcinkevičiaus elgesį ir laikyseną. Tokių paliudijimų yra daug. Ir vis daugiau – nežinau kodėl – randasi žmonių, daugiausiai filologų, kuriuos tokie paliudijimai nervina. Kuo aiškiau, kad jie tikri, teisingi, tuo labiau erzina.
Vis pagalvoju, kodėl mes savo didžiaisiais nenorime ir nemokame pasididžiuoti taip, kaip žydai. Kaip amerikonai, vokiečiai, gruzinai...
Ne.
Mūsų gręžtukai išgaląsti ir visados po ranka.
2014-12-05
Prisiminiau, kad Viktorija Daujotytė, rašydama apie mano knygą „Guriniai“, apie antrą jos skyrių „Dar apie Justiną Marcinkevičių“, pacitavo man nežinomą repliką. Akademinės bendruomenės nuomonių nespėju sekti, o ji, Viktorija, viską suspėja. Taigi susiradau 2014 m. kovo mėn. žurnalą „Metai“. V.Daujotytė mini anonimą, recenzavusį mokyklines literatūros programas. Anonimas „piktai drebia LEU Lituanistikos fakulteto dėstytojų vardu“ štai ką:
Kažkodėl nepajudinamas pozicijas programoje tebeturi tautinio kičo klasika – Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (teatleis Just. Marcinkevičiaus gerbėjai).
Teatleis?..
O kodėl turėtume?
Pabandžiau atrasti „Mindaugo“ atkarpą, kuri galėtų būti vertinama kaip „tautinio kičo klasika“. Štai:
DAUSPRUNGAS
Mes mėgstam didelius žodžius: tėvynė!
O kas gi ta tėvynė. Juk tai mes.
Taip, mes visi. Ir jeigu mes teisingi,
Tai ir tėvynė bus teisinga.
BALSAI
Taip.
Žinia, kad taip. Bet vis dėlto tėvynė
Tai daug daugiau negu kad aš ar tu.
Vadinasi, tėvynės teisingumas
Yra didesnis negu mano...
MINDAUGAS
Puikiai.
Gražiai, trumpai ir aiškiai pasakyta.
Dabar turiu kreiptis į skaitytojus. Kas jums labiau patinka – ar tai, ką Just.Marcinkevičius rašė 1968 m., ar nuosprendis, šiais laikais parašytas recenzento (-ės)? Kokį poveikį žmonėms padarė / daro tas jau senas ir šitas naujas tekstas?
Yra turbūt politikavimo kičas. Narsus.
2014-12-06
Dabar – atvirai ir paprastai. Šį gurinių žiupsnelį sugalvojau pasiūlyti savaitraščiui, prisimindamas neeilinį Just.Marcinkevičiaus gimtadienį. Gimęs jis 1930 m. kovo 10 d.
Šiandien, jeigu taip galima vadinti vasario penktosios naktį, peržvelgiau sudėtus lapelius ir supratau, kad taip negražiai baigti nedera.
Taigi pabaigai parinkau niekur nespausdintą jo eilėraštį, parašytą 1995 m. kovo 18 d. Jis iš Just. Marcinkevičiaus rankraščių.
Lyg aukso puta po žiemos šalpusnis ištrykšta.
Kamanės saldus dūzgesys panyra į žiedą jo tirštą.
Pakyla dangus, žemės pumpurui leisdamas sprogti,
dienai ilgėti, skruzdėlei šapgalius rinkti,
paukščiui sugrįžti, medžiui pradėt naują rievę.
Pavasarį tu toks nuogas esi, toks matomas, Dieve,
gluosny prie upės tartum bažnyčioje išsikeroji
ir lyg lūpine armonikėle dieviškai manim groji.
