50 metų D.Staponkutė – dviejų esė knygų autorė. 2007 metais pasirodė jos „Lietumi prieš saulę“, o pernai – „Iš dviejų renkuosi trečią“ (abi išleido „Apostrofa“).
Naująją knygą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai išrinko kūrybiškiausiu 2014 metų leidiniu. 26 metus Kipre gyvenančiai D.Staponkutei premija bus įteikta antradienį 16 val. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
„Kūrybiškas tekstas turi gylį, kūrybingai iškelia klausimą, bando į jį įvairiapusiškai atsakyti. Kūrybiškas žmogus nebijo rizikuoti, eksperimentuoti su savimi, kartais prarasdamas, o kartais ir daug ką atrasdamas.
Šią akimirką man stinga kūrybiškumo pateikti „kūrybiškumo“ apibrėžimą, tačiau pasitelkusi graikišką žodį „poiitis“ (poetas) susiesiu tai su žodžiu „poio“, kuris reiškia „dirbu savo amatą“, – kalbėjo D.Staponkutė.
– Knygos pavadinimą „Iš dviejų renkuosi trečią“ galima suprasti ir kaip pasirinkimą tarp dviejų „tėvynių“ – Lietuvos ir Kipro. Dalia, kaip apibūdintumėte tą savo trečiąją tėvynę?
– Nėra trečiosios tėvynės, arba tai – visa, ką šiandien turiu. Tai – savotiška niekieno žemė ir bandymas išeiti už griežto „arba-arba“ ribų.
Aišku, nebūna buvimo be vietos. Kažkur gyveni, turi savo namus. Turiu juos Kipre, turiu artimuosius Lietuvoje, tačiau sakydama „trečia“ galvoju apie savo, kaip lietuvės, gyvenančios Kipre, profesinį ir asmenybės virsmą.
Išvykau iš vienos mažos šalies į kitą, dar mažesnę. Išsivežiau filosofės profesiją. Seniai galėjau tapti teisininke, persikvalifikuoti, galimybių buvo, tačiau likau savo srityje, verčiau studijavau, rašiau. Tai nesukūrė man konkrečios darbo vietos, pajamų stabilumo ir pažado ateičiai.
Ieškojau tarp dviejų tėvynių ir bandžiau suprasti, kur galiu būti naudinga su savo konkrečia patirtimi. Kaip nepaversti savo žinių ir savo asmeninės istorijos muziejinėmis?
Žmogus negali būti nuolatos pakibęs neaiškioje zonoje, tad ieškojimas yra konkreti veikla. Iš dviejų tėvynių susikūriau kažką trečia – ne vietą, o unikalią veiklos erdvę, ir dabar esu ne vienos, arba gal – jokios, tėvynės žmogus.
Daugiausia laiko praleidžiu Kipre, paskui – Lietuvoje, kelionėse, neatsisakau trumpalaikių kontraktų Anglijos, Danijos, Graikijos universitetuose. Ta trečia tėvynė – tai erdvė, kuri renkasi mane savaime, ir aš jai šiuo metu paklūstu. Tiesa, kai reikia, pilietiškai visada stoju tiek į Lietuvos, tiek į Kipro pusę.
– Įdomi, savotiška emigrantiška patirtis, ji ryški ir knygos puslapiuose. Pasakykite atvirai, po šitiek metų gyvenimo Kipre jūs labiau jaučiatės lietuvė ar graikė?
– Džiaugiuosi kaip graikė, liūdžiu kaip lietuvė. Vienos šalies ligas išgydo kita. Tarp jų atrandu pusiausvyrą, neretai ir tiesą.
Tačiau ką reiškia „graikė“, kai gyvenu Kipre? Ta amžinoji su Kipro istorija susijusi kultūrų raizgalynė, kuri, beje, man darė ir tebedaro stiprią įtaką.
Esu skilusi kaip Kipro sala. Taip, Kipras yra svarbi senovės Graikijos kultūros dalis. Vėliau buvo ir kitokios įtakos, ko tik nebuvo – italai, frankai, persai, turkai, anglai.
Aš labiausiai susijusi su ta senąja, nes gyvenu tarp Kipro graikų, kurie sudaro didžiąją salos gyventojų dalį. Per graikų kalbą savinuosi ir Graikijos kultūrą, ją girdžiu ir myliu.
– Kokie graikų ir lietuvių skirtumai bei panašumai jus labiausiai stebina?
– Jei kalbėsime apie Kiprą, tai pilna mūsų politinės situacijos, sudėtingos kaimynystės su didžiosiomis valstybėmis – Turkija, Rusija - panašumų.
Tiesa, mažųjų problemos dažnai lieka suprantamos tik patiems mažiesiems. Stebina, kad nepastebime savo panašumų ir dažnai pajuokiame skirtumus.
Dar sakoma, kad kiprietis iškylauja taip, tarsi rytoj kojas pakratytų, o namus stato taip, tarsi gyventų amžinai. Regis, ir šiuo požiūriu turime panašumų.
Jūs klausiate apie panašumus ir skirtumus manęs, žmogaus, kuris savo trečioje erdvėje į viską žiūri per nuotolį. Pusę amžiaus gyvenau Lietuvoje, pusę Kipre, nepaleisdama minties, kad iš Kipro vieną dieną išvyksiu.
Tačiau atsitiko taip, kad Kipre dabar jaučiuosi geriausiai. Mane labiausiai stebina tai, kad žmogus iš tikro pripranta prie visko ir keičiasi. Keičiasi ir vėl pripranta...
– Tarp pirmosios ir antrosios jūsų knygų – septynerių metų pertrauka. Kai kurie teigia, kad šioje knygoje esate ne tokia filosofiška ir daugiau intymi, subjektyvi. Ar tai galima laikyti tiesa? Kuo jums pačiai skiriasi ir panašios šios dvi knygos?
– Tai, galima sakyti, viena autobiografinė knyga iš skirtingų dalių. Pirmoji – esė rinktinė apie tai, ką vis dar atrandu gyvendama tarp dviejų tėvynių. Tai – svarstymų rinktinė.
Antroji sukurta kaip knyga iš įvairiu laiku rašytų ir daugiausia neskelbtų tekstų. Ji apie tai, ko jau nebepakeisiu. Pakeisti gali tik laikas, kuris irgi yra savotiška trečia erdvė.
Antrojoje knygoje pabandžiau būti atviresnė su savimi, apgalvoti savo patirtį per tai, ką esu skaičiusi, mačiusi, stengiausi atsitraukti nuo savo intelektualios profesijos žodyno ir kalbėjimo tono. Bandžiau pažiūrėti, kaip sakoma, į savo nueitą kelią kritiškai ir nebūti geresnė nei esu.
- Esate užsiminusi, kad jūsų knyga nebus populiari. Klausimas toks: šiais laikais daugelis rašo, kad išgarsėtų, būtų populiarūs, mėgstami, atpažįstami, o dėl kokių priežasčių jūs rašote? Kiek jumyse yra noro būti garsiai?
– Noriu, kad tekstas būtų „garsus“ savo skambesiu. Noriu gero akustinio rezultato ir vizijos. Labiausiai noriu estetinio pasigėrėjimo savo darbu. Visados siekiu išbandyti tai, kiek ir ką man leidžia pasakyti estetinis kalbos pojūtis.
Žinoma, norisi, kad tai būtų suprantama ir kitiems, tačiau rašydama, jei atvirai, negalvoju apie verslumą, rinką ir populiarumą, nes tikiu, kad tai ateina savaime. Štai pripažinimas – tai kas kita. Jis gali neateiti iš karto, o tik po daug metų.
- Kas toliau? Dar septyneri metai, kol pasirodys trečioji esė knyga? O gal ruošiatės imtis kokio romano?
– Geriausia, kai apie ateities planus daug nekalbama. Kodėl romanas? Negi tai būtų pasiekimų viršūnė žanro prasme? Tiesa, tai logiškas klausimas prozininkei...
Gal ir išbandysiu, jei sugebėsiu suvaldyti tokią nepaprastą struktūrą kaip romanas, nors trumpi, intensyvūs, sodrūs žanrai – neilgas pasakojimas, esė – man labiau prie širdies. Juk turinys renkasi formą (bent man), o ne atvirkščiai. – Ar įsivaizduojate save visam laikui sugrįžusią gyventi į Lietuvą?
– Nenoriu sakyti jokių nuosprendžių nei sau, nei kitiems. Galiu bet kada grįžti, tačiau klausimas – ar ilgam?
Tik žinau, kad sugrįžęs viską pradedi iš naujo. Kaip vaikas. Kitokių iliuzijų nepuoselėju.
Amžiaus ribos, šeimos pareigos, baimės ir pagaliau mūsų mirtingumas šito kartais nebeleidžia.
* * *
Rašytoja, vertėja, filosofė
D.Staponkutė (gimė 1964 m. Šiauliuose) – esė rašytoja, vertėja. Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) universitete studijavo filosofiją. Dėstė filosofiją Šiaulių universitete. Griuvus Berlyno sienai išvyko į Angliją, 1989 m. apsigyveno Kipre.
Už savo intelektinę ir akademinę veiklą įgijo lyginamųjų kultūros studijų daktaro laipsnį, Kipro universitete dėsto vertimo teoriją, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose akademiniuose projektuose.
Verčia iš graikų, anglų, rusų, lietuvių kalbų. Per pastarąjį dešimtmetį į lietuvių kalbą išvertė N.Kazantzakio „Paskutinį gundymą“, „Asketiką“, „Dievo neturtėlį“, J.Kambanelio „Mauthauzeną“, pačios sudarytą poezijos rinktinę „Sala: 10 Kipro poetų“, į graikų kalbą išvertė S.Parulskio eilėraščių rinktinę. 2007 m. išleido savo autobiografinių esė knygą „Lietumi prieš saulę“, kuri pateko į geriausių 2007 metų knygų sąrašą.
